„Muzikantui geriausias būdas pasidžiaugti – koncertuojant, tai mūsų laimingiausios akimirkos, mūsų egzistencijos prasmė“, – išsitarė viename interviu R.Mataitytė.
Kelias į meną nuo vaikystės
Mergaitė augo apsupta meno. Scenos aromatas slypėjo puikios scenografės Dalios Mataitienės kūriniuose, liaudies daina ir kita kūryba buvo apžavėtas tėtis Povilas Mataitis.
Rusnei buvo artima tai, kas glosto regą, klausą. M.K.Čiurlionio mokykloje bandyta plačiau domėtis kompozicija. Tačiau pavergė smuikas. Jos mokytojas Vilniuje – Viktoras Radovičius, Piotro Čaikovskio konservatorijoje Maskvoje – Valerijus Klimovas ir Igoris Bezrodnas. Smuikininkė puikiai pasirodė Davido Oistracho, Louis Spohro konkursuose, su fortepijoniniu trio „Kaskados“ tapo Johanneso Brahmso kamerinių ansamblių konkurso laureate. Smuiko studijos nuosekliai vedė R.Mataitytę į solistės ir jautrios kamerinės muzikos atlikėjos erdves.
Ant Lietuvos kompozitorių pjedestalo
Koncerte filharmonijos salėje kaip reta buvo gausu kompozitorių. Nekeista, nes R.Mataitytė po smuikininkų Aleksandro Livonto ir Raimundo Katiliaus labiausiai atsidavusi lietuvių kompozitorių kūrybai. Istorijoje žinoma, kad atsiradus tokiam atlikėjui randasi vis naujų kūrinių. Juolab kad smuikininkė, grodama solo ir ruošdama kūrinius su trio „Kaskados“, neatmeta naujos raiškos ieškojimų, siekia juose įžvelgti įdomių prasmių.
Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro, Broniaus Kutavičiaus Vykinto Baltako, Dalios Raudonikytės-With, Jurgio Juozapaičio ir kitų kompozitorių kūriniai skamba koncertuose, tarptautiniuose renginiuose, užsienio šalių salėse, įrašomi kompaktinėse plokštelėse. Ne formaliai, bet nuoširdžiai ir su didele menine pajauta.
Repertuare – Belos Bartoko koncertai smuikui
Su solidžiu kūrinių smuikui repertuaru R.Mataitytė nuolat groja ne tik Lietuvos renginiuose, bet ir koncertuose, festivaliuose Didžiojoje Britanijoje, Brazilijoje, Austrijoje, Serbijoje, Lenkijoje, Belgijoje ir kitur. Greta klasikinių, lietuviškų kūrinių, atlieka užsienio kompozitorių premjeras.
Vieni sudėtingiausių repertuare – vengrų kompozitoriaus B.Bartoko du Koncertai smuikui ir simfoniniam orkestrui. Jie buvo ryškiausių mūsų laikų pasaulio smuikininkų Yehudi Menuhino, Isaaco Sterno repertuare.
Antrąjį koncertą smuikui kompozitorius baigė 1938 metais. Skirtas smuikininkui virtuozui Zoltanui Szekely. Sudėtingas XX a. pradžios naujos muzikos kalbos ir vengrų muzikos ritminio, derminio mąstymo prisodrintas kūrinys. Tačiau jame kompozitorius plėtoja plačių melodikos potėpių lyriką. Variacijos rodo autoriaus ir atlikėjo gebėjimą besikartojančiai muzikai suteikti naujų prasmių.
Ką išgirdome?
Žaviausias R.Mataitytės bruožas – suteikti prasmę tiek dainingo plano muzikai, tiek techniškai sudėtingiems epizodams. Technika ne demonstruojama, bet, atrodo, nesulaikoma ritminė energija, ryškūs virtuoziniai epizodai pajungiami minčiai, emocijai. Stebina puikus intonavimas.
Šis kūrinys – tai monopasakojimas. Kūrinyje nėra užprogramuota jokio solisto ir orkestro „rungtyniavimo“. Partitūroje mažai ir tutti epizodų. Turėtume girdėti ryškesnius tik skambančius pučiamųjų pobalsius, imitacijas, replikas. Ne solistą užgožiantį gausmą.
Gražus buvo antrosios dalies fleitos žaismingas epizodas po nesuprantamai atliktos ilgosios pauzės. Poetiškų ar žaismingų variacijų skambesį trikdė garsus orkestru gaudimas. O juk kompozitorius troško išryškinti tik du instrumentus – arfą ir čelestą. Kiti – „akompanuoja kamerine dvasia“.
Gėlėmis, šypsniais, ovacijomis ir rankų paspaudimais Lietuvos muzikos visuomenė smuikininkei linkėjo tolesnės sėkmės.
Skambėjo ir muzika simfoniniam orkestrui
Lietuvos klausytojas gal jau įpratintas populiariosios muzikos skambesio kriterijais vertinti garsią muziką. Todėl ir Vytauto Barkausko XX a. kompozicinių technikų turtingas, raiškus praėjusio šimtmečio kūrinys „Konzertstück für Orchester“ bei Antonino Dvořako Septintoji simfonija palydėta skambiomis ovacijomis.
Tačiau kūriniams suteiktas „karingas“ charakteris palaidojo poetiką, A.Dvořako romantiką Adagio dalyje ir žavų, grakštų trečiosios dalies Scherzo.
