Senų draugų pokalbis, kurį vedė muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė, buvo ilgas ir persunktas muzikiniais prisiminimais. Pateikiame tik trumpą pasakojimo santrauką, padėsiančią būsimiems žiūrovams geriau pažinti „Dievo avinėlio“ atsiradimo istoriją.
Feliksas Bajoras. Kiekvieną „Dievo avinėlio“ veiksmą, kurių yra trys, rašiau po pusę metų, o pastatyti jam prireikė net 40 metų. Taigi parašyti kūrinį dažnai galima greičiau, negu pasiekti, kad jis nuskambėtų. Kompozitorius, siekdamas savo kūrinių atlikimo, sugaišta žymiai daugiau laiko, nei juos rašydamas.
Aš buvau kolegos Juliaus Juzeliūno įspėtas, kad neprasidėčiau su opera: jis jau turėjo karčios patirties. Bet norėjau rašyti operą šiuolaikine tematika, kuri jaudintų žmones, o ne apie kokius nors istorinius kunigaikščius. Žinojau, kad kūrinys gali „nepraeiti“, bet juk Rimanto Šavelio romanas „Dievo avinėlis“ jau buvo premijuotas Maskvoje!
Mano kūrinyje nebuvo nieko, ko nebūtų tame romane. Libretas irgi jau buvo apsvarstytas Kultūros ministerijos komisijos, kurioje dirbo ir tuometinis Operos ir baleto teatro vadovas Virgilijus Noreika.
Kai man paskambino dirigentas Chaimas Potašinskas, garsėjęs savo gebėjimu groti iš lapo, ir paprašė atnešti „Dievo avinėlio“ natas teatre rengiamai perklausai, jis manęs paklausė, kokio sudėtingumo tas kūrinys: „Jeigu toks, kaip Justino Bašinsko, tai aš pirštų nelaužysiu...“
Todėl nutariau pats parengti įrašą, nes jo reikėjo ir Kompozitorių sąjungos perklausai. Ir ši perklausa įvyko, nors buvo skambučių tuometiniam Kompozitorių sąjungos pirmininkui Vytautui Laurušui, kad jos nebūtų. Ten labai daug inteligentų susirinko.
Taigi aplink „Dievo avinėlį“ jau prieš lemtingą perklausą Operos ir baleto teatre buvo labai didelė įtampa. Sugrįžęs iš teatro viską, kas buvo sakyta, iš karto iš atminties užrašiau, nes kitaip būčiau negalėjęs nei miegoti, nei dirbti. Tuos užrašus padauginau, ir jie pasklido.
Ten viskas taip tiksliai surašyta, kad V.Noreika mane apkaltino, neva aš perklausoje turėjau diktofoną, nors tais laikais diktofonai dar buvo retas dalykas, ne taip, kaip dabar. O net ir jį turint įrašyti taip, kad didžiulėje teatro fojė visi kalbėjusieji girdėtųsi, būtų buvę sudėtinga.
Šiandien mažai gyvų iš toje perklausoje dalyvavusiųjų beliko, bet daugeliui jų dėl savo žodžių būtų gėda. Vėliau tie mano užrašai buvo išspausdinti „Krantų“ žurnale.
1991 m. režisierius Jonas Vaitkus sukūrė dramos teatro spektaklį „Dievo avinėlis“, kurio fone labai tyliai skambėjo muzika. Jis negalėjo jos leisti garsiau, nes tada nesigirdėtų, ką kalba aktoriai, kurie kiekvienas ant galvos nešiojosi po butaforinį namą ir iš tų savo namų pro langines kalbėjo. Tai teksto tikrai nebūtų girdėti, jeigu nors kiek pagarsintum muziką.
Bet tai ne opera buvo, o dramos teatro spektaklis. J.Vaitkui patiko ta tematika, ir jis parengė savo spektaklį, kuriame muzika tebuvo fonas.
Dabartinio „Dievo avinėlio“ pastatymo idėja priklauso dirigentui Gintarui Rinkevičiui. Anksčiau jis parengė scenai ir J.Juzeliūno operą „Žaidimas“, kuri savo laiku irgi buvo išjuokta Operos ir baleto teatre, nors tai aukščiausio europinio lygio muzika. Mano manymu, ta opera – geriausias jo kūrinys, tik mažai žinomas.
„Žaidimo“ pastatymas – didelis G.Rinkevičiaus nuopelnas. Jis siūlėsi rengti ir koncertinį „Dievo avinėlio“ atlikimą, bet aš nesutikau jo statyti be baleto. Judesys yra ritmas, vadinasi, jis irgi yra muzikos dalis. Tik žodžiuose vienas ritmas, o judesyje – jau kitas.
Donatas Katkus. Feliksas visą gyvenimą buvo laisvas ir darė tą, ką norėjo daryti, paklusdamas tik savo vidiniam cenzoriui. Anais laikais sukurti kūrinį apie pokario partizanus su pagrindiniu nebyliu, kovose jau žuvusiu veikėju – įsivaizduojate, koks tai galingas simbolis?!
Kai F.Bajoras baigė tuometinę konservatoriją, staiga paaiškėjo, kad jis dieviškai talentingas. Svarbiausia, kad viską, ką darė, jis darė sąžiningai. Jo mama genialiai dainavo liaudies dainas, ir jis perėmė iš jos tą dievišką muzikos jausmą.
Feliksas Bajoras. Kai mažas buvau, man labai patikdavo pakliūti į vestuves ir klausytis, kaip ten dainuoja vyrai, moterys. Kaip anksčiau dainuodavo kaimuose! O dabar, jei ir padainuoja, tai nebent tai, ką girdi televizoriuje.
Galiu labai atvirai pasakyti, kad studijuodamas smuiką konservatorijoje aš pradėjau nekęsti muzikos. Kol atsigavau, praėjo keleri metai, bet tada aš pamilau kitokią muziką, o ne tą, kurios turėjau mokytis.
Aš norėjau, kad instrumentinę muziką atlikėjai grotų taip, kaip liaudies dainos yra dainuojamos. Liaudies muzika turi kelis ypatingus bruožus: ilgos natos turi būti išlaikytos vienoje dinamikoje, aukštesnės natos turi būti stipresnės, žemesnės – silpnesnės. Ir, aišku, be vibrato. Ir dar reikia gyventi atliekama muzika, o ne žiūrėti į dirigentą laukiant, kada pakeisti natą – tik tada suskambės.
Savo muzikos kūrimo principų aš neužrašinėju taip, kaip J.Juzeliūnas, bet jie man pačiam labai aiškūs. Tai atskiri, polifoniški balsai, kur kiekvienas groja tarsi visai nežiūrėdamas į kitą, o susidaro pribloškianti visuma.
„Dievo avinėlio“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – jau lapkričio 17, 18 ir 19 dienomis. Pastatymo režisierius ir choreografas – Martynas Rimeikis, muzikos vadovas ir dirigentas – G.Rinkevičius, scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė – Elvita Brazdylytė. Pagrindinius vaidmenis atlieka baleto solistai Jeronimas Krivickas ir Ernestas Barčaitis, operos solistai Steponas Zonys, Kamilė Bonté, Monika Pleškytė, Kšištofas Bondarenko ir Karolis Kašiuba.
