Šį kartą panorau pasibelsti į pianisto R.Muraro, dvasingo, plataus mosto žmogaus pasaulį, išgirsti jo mintis, juolab kad jį pažįstu daugelį metų. Pažintis prasidėjo dar praeitame šimtmetyje, kai pianistas 1989 m. pirmą kartą atvyko į Lietuvą skambinti Olivier Messiaeno.
Tai buvo kažkas fantastiško, hipnotizuojančio Lietuvos publikai, o ypač man kaip moksleivei – pirmą kartą išgirsti atliekamus visus O.Messiaeno „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“... Vėliau 1997-aisiais stebuklingu būdu papuoliau į prancūzų muzikos festivalį Taline, PHARE TEMPUS programą, organizuotą Europos Sąjungos, kuriame taip pat skambino R.Muraro bei papildomai vedė ir prancūzų muzikos meistriškumo pamokas festivalyje grojusiems jauniesiems pianistams.
Tai buvo didžiulis įvykis! Kelių lietuvių studentų ir dėstytojų vizitas į Taliną įvyko tarptautinių kultūrinių ryšių mezgimosi pradžioje, Muzikos akademijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vadovės Laimos Bakienės bei tuometinio akademijos rektoriaus Juozo Antanavičiaus dėka. Lietuvoje ir vėl girdėjome skambinant R.Muraro visus „Dvidešimt žvilgsnių“ 1998 m. vasarį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, O.Messiaeno festivalyje.
Kitas šio pianisto apsilankymas Lietuvoje nebuvo oficialus – turbūt apie 2000 m. su įrašų kompanija ACCORD bei Valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Gintaro Rinkevičiaus, Vilniuje, Kongresų rūmų salėje buvo įrašinėjama jo kompaktinė plokštelė (P.Čaikovskio Koncertas fortepijonui ir orkestrui b-moll).
Paskutinis šio pianisto pasirodymas Lietuvoje įvyko 2006 m. pavasarį, tada jis atliko M.Ravelio Koncertą fortepijonui kairei rankai bei O.Messiaeno „Egzotiškus paukščius“ fortepijonui ir mažam orkestrui.
Praėjo išties daug laiko nuo to paskutiniojo karto Lietuvoje. Nudžiugau, kad maestro puikiai prisimena mūsų gražią draugystę ir sutiko pasidalinti mintimis apie būsimą koncertą Vilniuje.
Gerbiamo R.Muraro pasiteiravau, kaip pasikeitė jis pats, jo požiūris į tai, ką daro, kas naujo įvyko per šiuos kelis dešimtmečius. Suprantama, negalėjau neužduoti klausimo ir apie M.K.Čiurlionį, kadangi pianistas skambins jubiliejiniame X M.K.Čiurlionio festivalio atidarymo koncerte, įtraukdamas ir keletą paties Čiurlionio pjesių.
R. Muraro pasidalijo mintimis ir apie šį didį lietuvių menininką bei savo būsimą koncertą:
„Ką įdomaus galiu apie save pasakyti? Kaip jau turbūt yra žinoma, pastaruosius 30 metų gyvenau labai įtemptą gyvenimą, itin glaudžiai susijusį su XX a. prancūzų kompozitoriaus Olivier Messiaeno muzika.
Beje, Paryžiaus konservatorijoje mokiausi pas kompozitoriaus žmoną pianistę Ivonne Loriod. Turiu pripažinti, visi tie metai man buvo sunkus, daug jėgų reikalaujantis gyvenimo periodas, skambinant ir įrašinėjant beveik vien tik Messiaeno muziką, nors apie sunkumus paprastai viešumoje nekalbu.
Todėl vieną dieną atėjo toks laikas, kai nusprendžiau tiesiog atsiriboti nuo šio kompozitoriaus muzikos bei repertuaro. Turbūt tai įvyko natūraliai, man tiesiog reikėjo pagaliau pasinerti į kitų man patinkančių kompozitorių kūrybą, kuriai iki tol visiškai neturėjau laiko.
Taigi, pasinaudojau kovido laikotarpiu, kad kardinaliai pakeisčiau savo, kaip pianisto, kelią. Per šį išbandymų visam pasauliui laikotarpį netekau ir savo viešų koncertų, gastrolių, tačiau turėjau galimybę dvejus metus padirbėti radijo laidų prodiuseriu bei kūrėju „France Musique“ radijuje, klasikinės muzikos kanale.
Tai buvo nuostabi galimybė gyvai eteryje kalbėti apie įvairią muziką, skirtingus laikotarpius, kompozitorius, pavyzdžiui, apie J.Brahmsą, A.Skriabiną, W.A.Mozartą, R.Schumanną. Ir pats eteryje iliustruodamas galėjau skambinti tų kompozitorių kūrybą. Nuostabi patirtis. Tad dabar aš groju šį man naują repertuarą ir, nepaisant senyvo amžiaus (man jau 63 metai), dabar jaučiuosi tarsi paauglys! Beveik naujas mano gyvenimas!..
Beje, dėsčiau fortepijoną Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje, bet ką tik išėjau į pensiją! Tikiuosi lietuviai žino, kad man labai patinka skambinti Lietuvoje, todėl laukiu savo būsimo koncerto Vilniuje, kuriam pasirinkau M.K.Čiurlionio, R.Schumanno, M.Ravelio ir M.de Falla kūrinius.
Čiurlionį kaip kūrėją, žinoma, žinojau ir anksčiau. Prieš kelerius metus Paryžiuje buvo surengta didelė jo paroda, kuri prancūzams pasirodė labai įdomi. Mes galėjome geriau suprasti tą vidinę kūrėjo liniją tarp impresionistinio meno ir simbolizmo idėjų jo tapyboje bei muzikoje. Aš tarsi „perskaičiau“ Čiurlionio muziką iš naujo...
Jo, kaip kompozitoriaus, kūryboje yra daug nedidelės apimties, tačiau labai įtaigių kūrinių. Kai kurie iš jų netgi labai šiuolaikiški, tarsi kokie harmonijos ir kontrapunkto tyrinėjimai ar išradimai... (beje, Čiurlionį žinojo ir vertino pats O.Messiaenas – R.M.-K. pastaba). Bet šiam koncertui Vilniuje pasirinkau groti labai gražias, melodingas, subtilias, poetiškas, galbūt labiau išraiškingas Čiurlionio pjeses, ir tai bus graži įžanga prieš atliekant R.Schumanno nuostabų ir sudėtingąjį „Opus 6“ – „Davidsbiundlerių šokius“ (Davidsbündlertänze).
Šis kūrinys koncertuose atliekamas ne taip dažnai. Visiems žinoma apie Roberto Schumanno meilę jo gyvenimo mūzai žmonai Klarai. Tačiau šiame kūrinyje taip pat yra labai daug kitų kompozitoriaus poetinių ir idealistinių idėjų – Eusebijaus ir Florestano dialogas be perstojo pinasi 18 skirtingų pjesių nuolat besikeičiančioje „atmosferoje“. O šio kūrinio pabaiga – didelė paslaptis. Muzika visiškai panardina į save, susijungia su naktimi ir persipina su sapnų, svajonių pasauliu...
Pirmoji mano koncerto dalis bus labiau „šiaurietiška“, o antrąją galėčiau pavadinti „latino“ – su Morisu Raveliu ir Manueliu De Falla! M.Ravelio „Atspindžiai“ (Miroirs) yra vienas moderniausių jo sukurtų kūrinių. Pirmasis šios siuitos kūrinys „Nakties drugeliai“ (Noctuelles) turi kažką neperprantamo savo pianistiniu braižu ir harmonija; antrajame kūrinyje „Liūdni paukščiai“ (Oiseaux tristes) galime išgirsti liūdesį – tai lyg tikros paukščių giesmės, skambėjusios miške netoli kompozitoriaus namų Monfort l'Amaury.
Trečioji – „Valtelė vandenyje“ (La barque sur l'océan) primena vandenyno paveikslą su ypatingu bangų efektu ir saulės atspindžiais ant vandens. Ketvirtasis siuitos kūrinys yra garsioji ispaniškoji „Alborada del gracioso“, galbūt labiau žinoma jos orkestrinė versija. Paskutinė ciklo pjesė yra „Skambesių slėnis“ (La vallée des cloches), kurioje Ravelis mums perteikia savo giliausią liūdesį...
Ispaniška muzika yra gana natūrali Moriso Ravelio ir Manuelio de Fallos kūrybos sąsaja. Paskutinis programos kūrinys M.de Falla „Fantasia Beatica“ yra vienas reprezentatyviausių Ispanijos kūrinių, artimiausias tikroviškam šios šalies koloritui ir jausmams. Jame atsiskleidžia flamenko temperamentas, aistra ir ritmas, nors vidurinėje dalyje girdime švelnią, subtilią lopšinę.“
Pabaigai drįstu prisiminti ir pacituoti trumpą ištrauką iš mūsų interviu su R.Muraro tolimais 1998 metais (spausdinta Lietuvos nacionalinės filharmonijos O.Messiaeno festivalio buklete):
– Kas yra būtina prancūzų muzikos atlikėjui?
– Būti muzikaliam. Tai viskas. Tik galbūt atlikėjas turėtų būti labiau „organizuotas“ ir ypač dėmesingas spalvoms. Prisiminkime prancūzų tapybą. Kokia ji spalvinga! Manau, tai galėtų tapti pagrindu studijuojant ir prancūzų muziką.
– O gal tam reikalingas ypatingas „raktas“?
– Gyvenime apskritai nėra jokio rakto niekam. Šiuo atveju didžiausia užduotis yra perskaityti natų tekstą ir teisingai perteikti tai, kas jame parašyta. Tik tada gali gerai groti. Muzika turi gyventi tavyje, kad taptų gyva.“
Pianisto Roger'io Muraro rečitalis – X M.K.Čiurlionio festivalio atidarymas – jau lapkričio 10 dieną Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje.
