Pokalbyje M.Radzevičius atskleidė muzikines Lietuvos ir Vatikano sąsajas, būsimojo koncerto programos subtilybes ir asmeninį santykį su sakraline muzika.
– Kaip diplomatinių Lietuvos ir Vatikano santykių sukaktis atsispindės koncerto programoje?
– Didžiąją dalį koncerto programos sudaro lietuvių ir italų kompozitorių kūriniai. Svečias iš Vatikano J.Paradellis Solé atliks užsienio autorių opusus, o choras klausytojus pakvies pasiklausyti lietuviškos sakralinės muzikos.
Ieškodami sąsajų su Vatikanu, į šventinę koncerto programą įtraukėme kūrinius, skambėjusius per popiežių Jono Pauliaus II ir Pranciškaus vizitus Lietuvoje. Jų aukojamose šv.mišiose Kaune skambėjo Henrio Potirono „Tu es Petrus“ ir Juozo Naujalio „Malda už tėvynę“.
– Kas sieja koncerte skambėsiančias kompozicijas?
– Koncerto repertuaras labai įvairus: nuo sakralinės muzikos klasikos iki postmodernistinių religinių kūrinių. Klausytojai atras ir kitokių įdomių sąsajų, kur tas pats eponimas – „Tu es Petrus“ – sieja Ferenco Liszto kūrinį vargonams ir H.Potirono kompoziciją chorui.
Šią programą lapkričio 6-ąją atliksime ir Kaune, Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, kur vargonininku ilgą laiką dirbo Pranciškus Beinaris. Pagerbiant maestro, į programą įtraukėme jo kūrinį „Regina coeli“.
Koncertinėje programoje taip pat skambės Domenico Bartolucci ir Lorenzo Perosi kūriniai. Įdomu, kad abu kompozitoriai žinomi kaip vieni iškiliausių XX amžiaus Siksto koplyčios choro vadovų.
Svečias J.Paradellis Solé vargonais atliks keletą programinių kūrinių, atspindinčių Šventojo Sosto instituto didingumą, o choro programoje skambės patys gražiausi lietuviškos sakralinės muzikos pavyzdžiai, ilgainiui tapę Kauno valstybinio choro aukso fondu.
Žvelgiant plačiau, šventinio koncerto muziką sieja minties ir garso grožis, keliantis žvilgsnį aukštyn.
– Itališkos sakralinės muzikos tradicija labai sena, siekia dar viduramžius. Lietuviškoji yra palyginti jauna, gyvuoja kiek ilgiau nei 100-metį, be to, prasidėjo nuo mėgėjiškų iniciatyvų. Kuo panašios ir kuo skiriasi itališka ir lietuviška sakralinės muzikos tradicijos?
– Italai sakralinėje kūryboje nuosekliai seka tradicija, kuri yra labai sena ir gili, todėl dauguma jų kompozitorių nenutolsta nuo grigališkojo choralo estetikos.
Mūsų sakralinės muzikos tradicija remiasi tautinės muzikos intonacijomis, ir tai vertinu kaip labai teigiamą momentą, nes būtent taip mes kuriame savo unikalią ir savitą muzikinę tradiciją.
Dauguma italų sakralinės muzikos kompozitorių, pavyzdžiui, Domenico Bartolucci ir Lorenzo Perosi, buvo kunigai, labai nuodugniai studijavę bažnytinę muziką. Pirmieji lietuvių kompozitoriai profesionalai (Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis) taip pat buvo artimai susiję su Bažnyčia, turėjo galimybę išsamiai susipažinti su jos muzikine raida, ir tai ryškiai atsispindėjo jų sakralinėje kūryboje.
– Šventinį vakarą scenoje viešės žymūs vargonininkai. Ne paslaptis, kad vargonai įprastai siejami su bažnyčia – šiuolaikiniam žmogui gana nutolusiu kontekstu. Kuo įdomus ir aktualus šis instrumentas šiandien?
– Vargonai šiandien vis dar yra pagrindinis bažnyčios instrumentas. Apie tai kalba Vatikano II Susirinkimo dokumentai. Jų pastatymas bei priežiūra reikalauja nemažų žmogiškųjų bei materialinių išteklių. Daugeliui parapijų tai tampa sunkiai išsprendžiama problema, tačiau vargonų aktualumas išlieka.
Tenka apgailestauti, kad dažniausiai nueinama lengviausiu keliu – įsigyjami elektriniai vargonai.
Vis dėlto bendravimas su jaunąja karta nuteikia optimistiškai: Lietuvoje turime nemažai atsidavusių savo darbui vargonų meistrų ir vargonininkų, tad ateities perspektyva tikrai yra.
Tenka išgirsti ir apie vargonininkus, populiarinančius šį instrumentą įvairiais būdais, pavyzdžiui, amerikietis Cameronas Carpenteris vargonais groja net ir populiariosios muzikos repertuarą, jo albumas vargonams buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui.
Kokį atgarsį visuomenėje ir perspektyvą turi vargonai, priklauso nuo atlikėjų charizmos ir idėjų. Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo tendencijos yra gana geros, tad į vargonininko amatą žiūriu optimistiškai.
– Kuo išskirtiniai koncerte dalyvausiantys atlikėjai?
– Ruošdamasis šiam koncertui prisiminiau įdomų faktą. Lygiai prieš trisdešimt metų su Č.Sasnausko kameriniu choru viešėjome Vatikane, giedojome mišiose Šv.Petro bazilikoje. Po mišių išgirdau vargonais grojant Johanno Sebastiano Bacho Tokatą C-dur. Kūrinys skambėjo fantastiškai: pasijutau pakylėtas, stebėjausi, kaip įmanoma taip puikiai ir meistriškai groti.
Į mano komentarą tuometinis choro vadovas kunigas Gracijus Sakalauskas atsakė lakoniškai: „Jis negali groti kitaip, juk yra pagrindinis Siksto koplyčios vargonininkas.“
Tokia buvo mano pirmoji pažintis su J.Paradelliu Solé. Su R.Marcinkute-Lesieur turėjome keletą bendrų koncertų, ji labai empatiška asmenybė, su kuria visada malonu bendradarbiauti. Šalia šių dviejų iškilių vargonininkų norėčiau paminėti ir mūsų choro dainininkę Eleną Kalvaitytę-Vitkauskienę, P.Beinario kūrinyje „Regina coeli“ atliksiančią solo partiją.
– Esate Kauno valstybinio choro dainininkas, chormeisteris bei meno vadovo asistentas. Kuo jums asmeniškai ypatingas šis kolektyvas?
– Kauno valstybinis choras, kurį prieš 53 metus įkūrė ir išugdė ilgametis vadovas, šviesios atminties prof. Petras Bingelis, yra didžiausias koncerto dalyvis.
Gausiame choro repertuare sukaupta įvairių epochų, stilių ir žanrų kūrinių – nuo Renesanso muzikos iki modernių šiuolaikinių opusų, kur sakralinė muzika užima ženklią dalį.
Ne mažiau įspūdinga ir choro koncertinė veikla, geografija ir atlikėjų, su kuriais kartu koncertuota, skaičius. Daugiau nei pusę amžiaus gyvuojantį kolektyvą puikiai pažįsta tiek atokiausių Lietuvos miestelių, tiek Europos didmiesčių klausytojai.
Valstybinis Kauno choras man buvo ir lieka savotiška muzikine meka, kurioje pildėsi ir vis dar pildosi didžiausi meniniai išgyvenimai bei pasiekimai. Džiaugiuosi galėdamas būti šio kolektyvo dalimi.
– Šis koncertas jums bus išskirtinis – stosite prie Kauno valstybinio choro dirigento pulto. Kuo išskirtinė tokia patirtis?
– Kodėl mūsų choro meno vadovas ir vyr. dirigentas R.Šervenikas šį koncertą patikėjo diriguoti būtent man, galiu tik spėlioti – veikiausiai dėl mano artimo ryšio su sakraline muzika. Šis ryšys labai ilgas ir gilus, tęsiasi nuo paauglystės, kai pradėjau dainuoti Č.Sasnausko chore Marijampolės bazilikoje.
Studijuojamas LMTA, magistriniame darbe gilinausi į D.Bartolucci kūrybą, apžvelgiau Siksto koplyčios choro istorinę raidą. Kardinolą D.Bartolucci kartu su kunigu Viliumi Sikorsku aplankėme Romoje 2010-aisiais. Bendravimas su juo ir jo asmenybės žavesys paliko didelį įspūdį, tai buvo tikrai didelė dovana.
Sakralinė muzika man yra labai artima, tad šis koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bus proga ja pasidžiaugti diriguojant.
– Kuo jums įdomi choro dirigento profesija? Kodėl ją pasirinkote?
– Ne aš ją pasirinkau – ji pasirinko mane. Labai norėjau būti dainininkas, solistas, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms mano vokalo studijos nutrūko. Artimiausia profesija po dainavimo man buvo chorinis dirigavimas.
Vėliau supratau, kad aplinkybės mane tikslingai nuvedė į chorą, kur tvyro komandinė dvasia. Nuolatinis kompromiso ieškojimas ir pavykusio bendro darbo džiugesys kelia labai daug gerų emocijų. Tuo mane ši profesija ir žavi.
– Kas jums yra muzika?
– Man tai yra didžiulė Dievo dovana. Muzika sujungia įvairių tautų žmones – ji yra universali gėrio kalba, o kartu ir terpė, kurioje randu stiprybės, džiaugsmo bei paguodos įvairiais gyvenimo momentais. Nežinau nieko galingesnio už muziką.
