Per vos šiek tiek daugiau nei valandą ansamblis aprėpė išties platų S.Sciarrino kūrybos lauką, kuriame susiduria dvi skirtingos jo muzikos kalbos. Viena jų apima jau egzistuojančių kūrinių ir stilių panaudojimą žaidžiant su forma ir konstruojant įmantrias mozaikas – „kažkas girdėta“ nespėja įgauti visos formos ir jau tampa kitu „kažkuo girdėtu“.
Tam „kažkam girdėto“ kompozitorius naudoja įvairių laikotarpių ir kompozitorių kūrybos citatas – nuo Renesanso iki XX a. miuziklų. Šiems cituojamiesiems programoje priešinamos originalios kompozicijos, kuriose visas dėmesys sutelkiamas į garsą, jo akustinę specifiką, kiekvieną kartą sustojant ir įsiklausant.
Toks buvo ir pirmasis koncerto kūrinys – „Esplorazione del bianco II“, per styginius ir pučiamuosius skrupulingai tyrinėjantis trapumo ribas.
Kita panašiai sutelkta kompozicija buvo ir „Omaggio a Burri“, kurioje derinosi pučiamųjų – fleitos ir saksofono – kuriamas lašėjimas (o galbūt ir tiksėjimas) ir iškalbingi tarpai tarp garsų. Šiame kūrinyje ypač gražiai atsiskleidė viena savybių, žavinčių ir kituose kompozitoriaus kūriniuose, – ilgos ir išklausytos pauzės, akyta faktūra, paliekanti lengvumo, neapkraunanti klausytojo garsų lavina, tačiau paliekanti daug erdvės motyvui – o šiuo atveju garsui – skleistis, nesustabdant dramaturginio vystymo.
Visai kitokia kompozitoriaus pusė atsiskleidė per kūrinius „Adagio di Mozart“ ir „Anamorfosi“. Pirmasis – tai tarsi Wolfgango Amadeaus Mozarto muzika su dviem šaukšteliais cukraus, parašyta ir atlikta ypač lengvai ir saldžiai.
Antrasis – Nacio Herb Browno „Singing in the Rain“ dainos motyvo virsmas briliantiniais fortepijono pasažais.
Tačiau kas nutinka, kai šios dvi kompozitoriaus supergalios – meilė praeičiai ir jau egzistuojančiai muzikai ir moderni, garsą ir tylą tyrinėjanti muzikos kalba, susiduria? Tai atsiskleidė per paskutinius du koncerto kūrinius.
„Gesualdo senza parole“, paremtas baroko kompozitoriaus Carlo Gesualdo muzika, – tai barokinis miražas išblukusiomis ribomis, puikiai įsiliejęs į barokines Šv.Kotrynos bažnyčios erdves. Koncerto gale – „Paesaggi con macerie“ premjera. Ši Frédérico Chopino mazurkų nuotrupų mozaika, sulipdyta lygiavertėmis pauzėmis, kūrė kiek melancholišką atmosferą su neapibrėžtomis nuorodomis į karą.
Tikra vakaro žvaigždė buvo ansamblis „Icarus“. Profesionaliam ir charizmatiškam kolektyvui S.Sciarrino muzika liejosi labai laisvai ir organiškai. Pasirodo, įmanoma (nerodant pirštais į kai kuriuos lietuviškus kolektyvus) tiek pat gerai atlikti šiuolaikinę, į garsą ir akustiškumą sutelktą muziką, tiek joje skambančius baroko, klasicizmo ar net džiazo inkliuzus, nepametant jų išskirtinumo.
Be to, Šv.Kotrynos bažnyčia pasirodė esanti puikia erdvė, fiksuojanti net smulkiausius instrumentų niaunsus.
