Šį kartą pianisto pristatyta programa buvo sudaryta iš dviejų Frederico vardus turinčių kompozitorių muzikos: devyniolikto šimtmečio romantiko Frédérico Chopino ir dabarties kūrėjo, dėmesį kreipusio į socialines ir politines problemas, Frederico Rzewskio (1938–2021).
Du amerikiečio F.Rzewskio opusai „Rubinstein in Berlin” (2008) ir „De profundis“ (1992) skirti kalbančiam pianistui, taigi tokiam, kuris tuo pačiu metu ir skambina, ir rečituoja tekstą. Tokios užduoties Lukas Geniušas ėmėsi pirmą kartą ir, tiesą sakant, nustebino. Atskleidė iki šiol visai nežinomą savo talento pusę, tapo įtaigiu skambinančiu aktorium, čia pat scenoje kuriančiu gyvybe pulsuojantį teatrą.
Visiškai skirtingi abiejų opusų kalbamieji tekstai parašyti anglų kalba, kuri pianisto netrikdė, salę pasiekė kiekvienas išraiškingas žodis. Pirmajame kūrinyje „Rubinstein in Berlin” pasakojama tragikomiška istorija apie artisto desperaciją dėl pinigų stygiaus. Ji priveda net iki bandymo nusižudyti, laimė, nepavykusio, o norą gyventi grąžina muzika. Galiausiai artistas suvokia laimės paslaptį: mylėti gyvenimą ir džiaugsme, ir varge. Ši „istorija“ prasidėjo F.Chopino Noktiurno cis-moll fragmentu, taip pat suskambančiu ir opusui baigiantis.
Visai kitos tonacijos, sakyčiau, tragiškai minoriškos buvo antrasis F.Rzewskio opusas „De profundis“, sukurtas 1992 m. pagal Oscaro Wilde’o laiško lordui Alfredui Douglasui ištraukas. Kas yra skaitęs kūrinį, autoriaus rašytą kalint Ridingo kalėjime dėl jo lytinės orientacijos, manau, esmę suprato. Be galo intymų, iš sielos gelmių išsiveržusį tekstą lydi komplikuotos faktūros, aukščiausio virtuozinio meistriškumo reikalaujanti fortepijono partija su tikslingomis nuorodomis į J.S.Bachą, F.Chopiną, berods ir D.Šostakovičių. Visą šį žodinį ir muzikinį vyksmą Lukas Geniušas sulydė į įspūdingą paveikią formą, virtuoziškus kūrinio puslapius atlikdamas be menkiausių išorinių pastangų. Beveik nekvėpuojant teko sekti sproginėjančias emocijas, įspūdingus pasažus, motoriško greito judėjimo ritmiškus epizodus, įvairius skanduojamus garsažodžius, stuksenimą į fortepijono korpusą, švilpimą, pliaukšėjimą per įvairias kūno vietas.
Tarp abiejų F.Rzewskio opusų buvo atlikti keli Frédérico Chopino kūriniai, sugrąžinę į grožiu alsuojantį romantikos pasaulį. Barkarolė op. 60 nuskraidino beveik į dausas. Fortepijonas staiga prabilo sodriu skambesiu su gausybe atspalvių ir orkestrui prilygstančia galia. Du etiudai, Nr. 11 ir 12 bylojo, kad Luko Geniušo bendravimas su F.Chopino muzika pasiekė ypatingą tašką, leidžiantį šią muziką valdyti įkvėpimo padiktuota laisve ir nepaprastu polėkiu.
Po ilgų ovacijų koncertas baigėsi nuostabiu bisu: vienu iš Richardo Wagnerio „Albumo lapelių“.
