Nesuklysim sakydami, kad „Gaida“ myli perkusijas ir Steve‘o Reicho muziką – beveik kasmet nuo 2012 m. bent viename koncerte pasirodo kviestinis perkusijų ansamblis. Todėl nenuostabu, kad ir spalio 28 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pasirodė Bostono perkusijos grupė (BPeG), kuriai negailima liaupsių už savitas interpretacijas. Be to, ansamblis dirba su vienais įdomiausių šiuolaikinių kompozitorių. Taigi, kas vyko penktadienio koncerte?
Filharmoniją užpildžius įvairaus plauko publikai, salę praplėtė metalofonų ir jų obertonų kuriamą nauja erdvė. Josepho M. Colombo kūrinyje Structure II minimalistiniai ritminiai dariniai, padedami elektronikos drono, susilydė į vientisą, aukštyn kylančią giją. Ją išjudino ugningas Emmauelio Séjourné Attractions. Kompozitorius yra žinomas ir kaip puikus perkusininkas, todėl ir jo paties meistrystė atsiskleidė per ugningas, improvizaciškas marimbos melodijas (šiek tiek primenančias Franko Zappos avangardinius pasažus).
Jų ugnį kurstė įraše vis sugrįžtantis nerimastingas ritmas. Ellen Reid Fear | Release klausytojus panardino į baimės atmosferą, kurioje liejosi abejonės kupinos švelnių tembrų melodijos, vedamos bosinio būgno. Šio dinamiško, tembrais plėtojamo kūrinio baimei ir abejonėms išsiskaidžius ore, jį pakeitė įmantrus Curtis K. Hugheso antechamber. Specialiai Bostono perkusijų grupei parašytoje kompozicijoje tembrai ir ritmai pynėsi į įdomų ir aikštingą muzikos audinį. Nejučiomis imi smalsiai juos sekti, nežinodamas kurlink jie nukryps. Per šį kūrinį išties atsiskleidė įvairialypės ansamblio spalvos.
Reikia pripažinti, kad kūrinys ne tik sudėtingas atlikimo prasme, bet ir prie klasikinės muzikos pratusiai ausiai galėjo pasirodyti sunkiai įkandamas. Galbūt dėlto po pertraukos filharmonijos publikos gretos šiek tiek praretėjo. O be reikalo, nes Annos Meadors Interstice klausytojus nukėlė į aukštų instrumentų kuriamą mažų atstumų ir artimų judėjimų erdvę. Ją pakeitė skaidraus metalafonų skambesio kuriama sfera Beau Kenyono kūrinyje and when concidering the stars.
Kompozicija priminė skaidrų, liūliuojantį šviesų, arba, pasak pavadinimo, žvaigždžių žaismą, kur gravitacijos nevaržomoje erdvėje nušvinta vis kitokie žvaigždžių verpetai. Iš šio sapno pažadina Dano VanHasselo UNIFY – kūrinys, apjungiantis melodinius ir ritminius perkusijos tembrus, kuriais kuriama pulsuojanti, tolygiai intensyvėjanti energijos gija. Koncerto pabaigai nuskambėjo jau minėto „Gaidos“ numylėtinio – S. Reicho Music for Pieces of Wood. Šis kūrinys tęsia minimalizmo idėjas iš neišsemiamo kompozitoriaus „Clapping music“: paprasti ritminiai dariniai paprastai derinami tarpusavyje ir atliekami primityvių instrumentų išryškina vis kitus ritmo akcentus.
Šis perkusijos muzikos vakaras dar kartą atskleidė, kokia unikali ir spalvinga yra mušamųjų instrumentų muzika. Į šiuolaikinę muziką reikia žvelgti atviru žvilgsniu – tik tokiu atveju ji mums atsiveria.
