Kompozicija „8“ pasižymi erdviniu instrumentalistų išdėstymu – aštuoni violončelininkai susėdę ratu, o klausytojai juos supa aplinkui. Toks išdėstymas pasirinktas ne veltui – kompozitoriaus sumanymu garsas nuolat juda ratu abiem kryptimis, galima išgirsti, kaip bosinės natos keliauja erdvėje nepriklausomai nuo melodinės linijos. Kiekvienas violončelininkas groja ir bosą, ir melodiją, visi aštuoni atlikėjai yra vienodai svarbūs, nes tarp jų vyksta nuolatinis apsikeitimas vaidmenimis. Kaip teigia pats kompozitorius: „(...) tokia garso perspektyva šiek tiek primena perėjimą nuo dvimačio meno prie trimačio. Garsas nėra plokščia linija – dabar jis įgyja daugybę vaidmenų erdvėje ir laike. Tai trimatė skulptūra.“ Toks klausytojų ir atlikėjų išdėstymas gan įdomus, tačiau, mano manymu, būtų dar paveikiau, jei violončelininkai būtų supę klausytojus, o ne atvirkščiai – kadangi atlikėjai nusisukę nuo auditorijos, groja tarsi vienas kitam, akustiškai sklindantis garsas suvokiamas tartum už uždangos – tačiau, suprantama, toks sprendimas būtų apsunkinęs atlikimo įgyvendinimą.
Šio kūrinio charakteris kiek kitoks nei kitų šios serijos M. Gordono kompozicijų. Pavyzdžiui, elektrinių gitarų kvartetas „Amplified“ iš tikrųjų panardina į ramybės būseną, kartais šis kūrinys netgi atliekamas gan konceptualiai – atlikėjus supa lovos, paruoštos tam, kad klausytojai, tarsi per garso terapijos seansą, miegotų skambant muzikai. Eidama į šį koncertą tikėjausi kažko panašaus, tačiau „Aštuoneto“ muzikinė kalba visiškai nustebino – juntamas nuolatinis veržlumas, aiškiai besivystanti kūrinio dramaturgija, dažnai girdimi ritminių piešinių pasikeitimai tarsi atskirais faktūriniais blokais. Nenutrūkstamas judėjimas taip įtraukia, jog galiausiai pradedi jausti tam tikrą „grūvą“ ir ne tik negali pasinerti į tarytum laisvai besiliejančius garsus, bet dar ir pradedi linguoti tarsi roko koncerte.
Nuolatinis opuso „8“ judėjimas pirmyn, veržlumas, besikeičiantys ritminiai piešiniai, garso judėjimas ratu taip įtraukia, jog nė akimirkai neleidžia ramiai atsikvėpti. Medžiaga kiek nurimsta tik antroje kūrinio pusėje, artėjant link pabaigos, tačiau niūrūs sąskambiai, ostinatinis violončelių pizzicato ritmas ir praeitų kanonų atgarsiai vis tiek išlaiko intrigą. Kompoziciją užbaigia drone požanrį primenanti vos kelių garsų tęstinė linija. Pabaigoje garsai polemizuoja tarp šviesių ir tamsių sąskambių – klausant besikeičiančių tęstinių harmonijų atrodo tarsi bažnyčios skliautai atsiveria, visi kylame link dangaus, kur šviesa ir tamsa nuolat liejasi iš skirtingų horizonto pusių. Bažnyčios sienoms sugėrus paskutinį akordą norėjosi dar akimirkai sustoti ir atsikvėpti nuo šios intensyvios garsinės kelionės.
2020-aisiais metais susibūręs 5 violončelininkų ansamblis „Cello Club“ (Arnas Kmieliauskas, Povilas Jacunskas, Evaldas Petkus, Domas Jakštas, Rokas Vaitkevičius) šįvakar į sceną pasikvietė kolegas Dainių Misiūną, Šarūną Pozniakovą ir Gleb Pyšniak. Visi aštuoni atlikėjai nuolat matomi scenoje įvairiuose kolektvuose, orkestruose ar kaip solo atlikėjai.
Ansamblio „Cello Club“ pasirodymas – išskirtinis reginys Lietuvoje, juk nedažnai galima pamatyti aštuonių violončelių kolektyvą vienoje scenoje. Viso koncerto metu buvo neįmanoma atitraukti akių nuo atlikėjų – nenuginčijama ansamblio charizma, susikaupimas, įsitraukimas į atliekamą muziką hipnotizuoja. Ypač euforiškai suskambo laipsniški ritminių figūrų pasikeitimai, kuomet, tarsi numesto per vandens paviršių akmenuko principu, nuo vieno atlikėjo ratu judėjo vis nauji ritminiai piešiniai, priversdami susimąstyti, kiek susikaupimo reikalauja vienam atlikėjui pirmam pradėti keisti figuracijos tėkmę.
M. Gordono kompozicija „8“ yra puikus pavyzdys, kaip galima sukurti ištisinę minimalistinę kelionę, kurios klausytis išties įdomu, o valanda praeina nepastebimai greitai. Didžiausios pagyros ir atlikėjams už įtaigų atlikimą, susikaupimą, ištvermę. Su nekantrumu lauksiu sekančio ansamblio „Cello Club“ pasirodymo.
