„Roma Travestita“ – taip vadinsis ir Baroko muzikos koncerto Vilniuje programa, kurioje skambės XVIII a. kompozitorių Giuseppe Arenos, Gioacchino Cocchi, Johanno Adolpho Hasse‘s, Gaetano Latillos, Niccolò Piccinni, Nicolos Antonio Porporos, Leonardo Vinci, Antonio Vivaldi operų arijos bei Francesco Durante, Francesco Geminiani ir A.Vivaldi instrumentiniai kūriniai.
Juos atliks naujai suburtas LNOBT orkestro baroko ansamblis „Cappella Concertante Vilnense“, smuikininkai Dimitris Karakantas (koncertmeisteris ir programos muzikos vadovas), Dainius Peseckas, Bernardas Petrauskas, klavesinininkė Arianna Radaelli, o taip pat vakaro žvaigždė – sopraninas B.de Sá.
Unikalus balsas – įgimtas
Ar žinojote, kad baroko epochoje (XVII–XVIII a.) maždaug 70 proc. operos scenos atlikėjų buvo kastratai vyrai? Ir kad jau 1607 m. pirmosios oficialiai pripažįstamos operos – Claudio Monteverdi „Orfėjo“ premjeroje visus moteriškus vaidmenis atliko dainininkai kastratai?
„Esu dainininkas vyras, suteikiantis gyvybę moterų vaidmenims – nenoriu būti travesti“, – tvirtina B.de Sá, vengiantis lyginimų su baroko epochos solistais.
Dainininkas užaugo ir dainuoti mokėsi didžiausiame Brazilijos mieste San Paule.
„Dainuoju nuo dvejų metų, nes esu kilęs iš labai muzikalios šeimos: mano tėvai susipažino vaikystėje giedodami bažnyčios chore, o visi mano dėdės, tetos ir netgi seneliai iš abiejų pusių yra muzikantai mėgėjai. Pradėjau dainuoti labai aukštu balsu ir, žinoma, paauglystėje tas mano balsas šiek tiek keitėsi, bet subtiliau nei kitiems vaikinams. Dainavau chore savo malonumui, grojau fleita ir ruošiausi tapti muzikos mokytoju, o individualias dainavimo pamokas pradėjau lankyti tik būdamas 22-ejų, taigi gana vėlai. Niekada nesu dainavęs kaip tenoras ar baritonas – tai, ką girdite, yra mano prigimtinis balsas“, – pabrėžia solistas.
Nenori tapti reklamos akcentu
Kadangi tokio balso diapazono dainuojančių vyrų pasaulyje nėra daug, B.de Sá dainavimo subtilybių mokėsi tiek iš jų, tiek ir iš garsiųjų operos primadonų.
„Man patinka Philippe'o Jaroussky neįtikėtina barokinė ornamentika; patinka tie šilti ir apvalūs pianissimo, kuriuos girdime Mirellos Freni ar Montserrat Caballé įrašuose; daug atiduočiau, kad galėčiau perteikti gyvas emocijas kaip Joyce DiDonato arba atskleisti šaltakraujišką eleganciją ir kilnumą kaip Elyna Garanča!“ – neslėpė brazilas.
Vis dėlto ne paslaptis – kontratenorus dažniausiai maitina barokinis repertuaras.
„Žmonės, išgirdę aukštas natas dainuojantį vyrą, iškart pagalvoja apie baroką. Ir tikrai – tai pagrindinis mano repertuaras. Tačiau nenorėjau būti siejamas vien su juo, todėl nusprendžiau ieškoti savo kelio. Pradėjau tyrinėti „kelnių“ vaidmenis, operose atliekamus aukšto mecosoprano arba soprano: tokius, kaip Sestas ir Anijus Wolfgango Amadeaus Mozarto „Tito gailestingume“, Kerubinas to paties kompozitoriaus „Figaro vedybose“, Romeo Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“, Stefanas Charles‘io Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“, Oskaras Giuseppe Verdi „Kaukių baliuje“ ar netgi Piemenukas iš Richardo Wagnerio „Tanhoizerio“.
Bet tada ėmiau galvoti, kodėl dėl savo lyties turiu tilpti į tam tikrą „dėžutę“? Juk niekas nė nemirkteli, kai moterys atlieka mano paminėtus vaidmenis, tai kodėl aš negaliu scenoje dainuoti Siuzanos, Adinos ar Norinos? Artisto darbas – įkūnyti bet kokį personažą, ir jei man tai pavyksta, o kostiumai irgi tinka, tada kuo tai skiriasi nuo mecosoprano, vaidinančio Oktavianą ar Kerubiną? Norėčiau, kad operų statytojai pamirštų lyčių klausimus ir samdytų mane už mano muzikalumą.
Tik nenorėčiau, kad mane naudotų kaip reklaminį akcentą arba kad režisieriai jaustų, jog turi teisintis dėl mano lyties: „Žiūrėkite, mes rodome „Traviatą“, o joje Violeta – vyras! Kaip avangardiška!..“ Nieko panašaus nedarome, kai moterys dainuoja „kelnių“ vaidmenis, tad kodėl turėtume taip elgtis atvirkštinėje situacijoje?“ – klausia B.de Sá.
