Nusižengiant autoriui, skelbiamas ir pristatomas festivalio leidinyje jis buvo netiksliai. Tai Koncertas violončelei, perkusijai ir kameriniam orkestrui. Jis turėtų būti praplėstas kinų pučiamaisiais. Labai svarbus kūrinyje mušamųjų instrumentų grupės vaidmuo. Todėl derėjo pristatyti ir šiuos muzikantus, juolab kad buvo pretenduojančių į solistus. Svarbus vaidmuo partitūroje skirtas ir altinei fleitai.
Filmo garso takelis sukurtas kinų kilmės amerikiečių kompozitoriaus Tan Duno (g. 1957 m.). Tai UNESCO geros valios ambasadorius, už kūrybą apdovanotas „Grammy“, „Auksinio liūto“ ir kitais prizais. Ne vieną kūrinį Tan Dunui užsakė „Google“, „YouTube“ platformos. Keturias minutes trunkantis jo simfoninis projektas tokiu būdu pasiekė per dvidešimt tris milijonus žmonių 200 šalių. Kokia edukacija! Ir tai ne melomanai, bet masinė klausytojų auditorija.
Ryškaus etninio koloritoTan Duno muzika laviruoja tarp klasikinio ir populiaraus meno. Šešių dalių Koncertą violončelei ir styginių orkestrui, praplėstam didele perkusijos grupe, arfa, pučiamaisiais. kompozitorius sukūrė meistriškai jungdamas filme skambėjusios muzikos epizodus ir leitmotyvus.
Koncertą violončelei ir orkestrui „Crouching Tiger Concerto“ įkvėpė violončelės garsenybė Yo-Yo Ma. Jam šis kūrinys yra ir dedikuotas. 2000 m. Yo-Yo Ma griežė kūrinio premjerą Londono „Barbican“ centro festivalyje. Šį kartą Vilniuje Koncertą grojo puikus violončelininkas iš Izraelio Gavrielis Lipkindas. Orkestrui dirigavo jaunas dirigentas Martynas Stakionis.
***
Tan Dunas gimė 1957 m. Kinijos Hunano provincijoje. Mao kultūrinės revoliucijos metu (1966–1976 m.) Tanas nematė galimybių tapti muziku. Baigęs vidurinę mokyklą jis buvo priverstas dirbti – auginti ryžius. Negavęs jokio profesionalaus muzikinio išsilavinimo pats mokėsi groti kai kuriais kinų styginiais instrumentais.
Ši patirtis jaunuoliui suteikė galimybę bendradarbiauti su specifinio žanro kinų teatro, vadinamo „Pekino opera“ (ne vakarietiška žanro prasme) trupe. Pirmoji būsimojo kompozitoriaus patirtis – aranžuotojas. (Pirmąją simfoninę partitūrą jis sukūrė 1979-aisiais). Tik devyniolikmetis jis buvo priimtas į Centrinę muzikos konservatoriją. Čia jam atsivėrė Vakarų pasaulis.
Įdomus faktas: ką tik iš Mao ištrūkęs jaunuolis jau galėjo domėtis XX a. muzika, studijuoti tokius autorius, kaip Edgardas Varèse'as (jo klasę baigė Niujorko Kolumbijos universitete), K. George'as Crumbas ir tautietis Chou Wen-Chungas.
Lietuvoje net ir XXI amžiuje retas žmogus, kuris tai girdėjo! Šioje vietoje dera panegirika „Gaidai“, „Muzikos rudeniui“, kitiems aktualios muzikos festivaliams, plačiai klausytojų auditorijai atskleidžiantiems šios epochos muzikos kalba išsisakančių kompozitorių kūrybą. Gal reikia kiekviename koncerte, kaip tai daro pažangiose Europos valstybėse, pateikti po kruopelę mūsų epochos skambesio – kad ausis įprastų?
Pozityvios globalizacijos idėja gal turi sukelti kultūrinę revoliuciją masių galvose, kad šios išmoktų vertinti šiuolaikiškumą visomis apraiškomis, nesitenkintų nemirtinga klasika arba „gerai suprantama“ pigia populiariąja muzika?
Girdėtas Tan Duno kūrinys – meistriška Kinijos ir Vakarų muzikos sintezė. Jis nebuvo pirmasis kinų kompozitorius, turėjęs progų susitikti su Vakarų kultūra. Nuo šeštojo dešimtmečio smuikininkai Chen Gangas (g. 1935) ir He Zhanhao (g. 1933) savo kompozicijose pradėjo taikyti kinų grojimo technikas europietiškiems instrumentams.
Sėkmingas ankstyvasis pavyzdys buvo Chen Gango Koncertas smuikui (1959). Keletas žinomų kinų kompozitorių, kuriems pasisekė studijuoti ir gyventi užsienyje, šiuo laikotarpiu bandė kinų tradicinei kultūrai suteikti vakarietiškų atspalvių (Chou Wen-chungas (1923–2019), Jiang Wen-Ye (1910–1983) ir kiti).
Dėstant kinų studentams teko patirti jaunų žmonių siekį suvokti vakariečių ir Lietuvos muzikos kultūrą, perteikti jas scenoje, o mokant muzikos rašto, naudotis mūsų kultūroje žinomomis metodikomis.
Mums taip pat pravartu atverti Rytų kraštų skambesį ir išmintį, o tarpvalstybinėje komunikacijoje pasinaudoti prasmingais tarpkultūriniais ryšiais. Geras sugyvenimo pavyzdys – „Oskarais“ apdovanoto filmo „Crouching Tiger“ kūrėjų komanda: amerikietis Jamesas Schamusas, taivaniečiai Wang Hui Lingas, Tsai Kuo Jung ir režisierius Angas Lee, kinas Tan Dunas.
***
Tai, ką girdėjome „Gaidos“ koncerte, buvo tikrai vertinga. Klausytojams atsiskleidė Tan Duno siekis asmenine ir kultūrinės atminties patirtimi kurti kompozicijos modelį, vienijantį klausančiųjų auditorijas visame pasaulyje. „Nenustatykime tik ribų! Pasistenkim suprasti...“ – kažkur rašė kompozitorius.
Svarbu, kaip kultūrų sankirtos klausytojui pateikiamos, kaip interpretuojamos, kaip padedama jas suvokti. Koncertui neužtenka vien išmokti partitūroje natomis užrašytą tekstą. Tai aiškėjo ir šiame koncerte.
Gaila, kad jo rengėjai nepateikė Tan Duno opuso, kaip programinio kūrinio, kiekvienos jo dalies šifruotės. Tai būtų padėję suvokti labai rišlią kino ir muzikos sąveiką („Tigro paslėptas drakonas“, „Per bambukų mišką“, „Šilko kelias: susitikimai“ , „Amžinas“, „Priesaika“, „Į pietus“ ir atsisveikinimas). Kompozitorius rekomenduoja atlikėjams klausant muziką peržiūrėti filmą.
Kūriniui atlikti svarbi buvo akustinė erdvė, leidžianti išlaikyti violončelės tembrą, neforsuotą kantileną, melodingą poetiką. Kompozitorius ir pirmasis atlikėjas, puikus violončelininkas Yo-Yo Ma violončelę garsino akustiškai. Taip buvo ir Filharmonijoje. Tačiau juk ne tam, kad violončelė išbristų iš kitų instrumentų „fortissimo“.
Dirigento uždavinys buvo ne ritmiškai tiksliai atlikti partitūrą, bet pirmiausia suformuoti muzikos koncepciją. Tai būtų pagrindas interpretacijai. Negali orkestre groti vienodai „fortissimo“ visi instrumentai! Yra pagrindinės linijos, dialogai... Reikia ne „suvaldyti“ garsiai grojančią mušamųjų grupę ir „tutti“ epizodus, bet atskleisti ryšius tarp grupių, leisti suskambėti ne tik puikiai grojusio violončelininko G. Lipkindo įžangos epizodui, III ir IV dalių kadencijoms, bet ir reikšmingiems laisviems emocijų proveržiams „rubato“ epizoduose.
Viena svarbių kinų muzikos specifinių grojimo technikų – jautrūs, negreiti „glissando“ – solisto ir stygininkų buvo atlikti skoningai, jautriai. Orkestras subtiliai reagavo į besikeičiančius ritminius piešinius.
Gražūs buvo altinės fleitos ir violončelės duetas dalyje „Per bambukų mišką“, violončelės aleatorika, perteikiant kylančio vėjo garsus. „Šilko kelias“, – tai Vakarų ir Rytų kultūrų susitikimas. „Amžino įžado“ dalis tokia ryški ir reikšminga, kad Yo-Yo Ma net įtraukė ją kaip atskirą kūrinių į savo plokštelę. Raiškai kadenciją ir visą melodinį pradą įprasmino solistas G. Lipkindas. Būtent rytietiškas dainingumas čia buvo svarbiausias.
Šis Tan Duno Koncertas – labai vieningas kūrinys. Gaila, kad ritmo hierarchija užgožė gražios kinų lyrikos fragmentus.
***
Gerai, kad „Gaidos“ programose skamba ir lietuvių kompozitorių kūriniai, kuriuos „panarstys“ muzikologai.
Tačiau keistai pasijutau, suskambus Justės Janulytės kūrinio „Apnea“ (2021) premjerai Lietuvoje. Ir kur aš tai jau girdėjau? Tokia muzika tarsi skambėjo šiemečiame „Muzikos rudenyje“, bet kaip „Circle for a square“ sukurtas 2018 m. (atliko Klaipėdos kamerinis orkestras ir Lietuvos ansamblių tinklas, diriguojami Vykinto Baltako). Skambėjo įtraukiai ir efektingai, bet ten – kūrinys, skirtas atlikti aikštėje, o šis – apie vandenį...
Įdomesnis man pasirodė jaunosios kartos kompozitorės Silvijos Miliūnaitės Koncertas violončelei ir styginių orkestrui (pasaulinė premjera). Įtaigiai, gerai valdydamas garsą ir emocijas solo su orkestru jį pagrojo violončelininkas Glebas Pyšniakas.
