V.Silvestrovas – pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų kraštuose dažniausiai atliekamas ukrainiečių kompozitorius. Į Vilniuje pristatomą pasaulinę simfonijos premjerą autorius atvyko ir pats.
Premjeros klausėsi ir autorius
Nepretenzingas, jau amžiaus naštą juntantis autorius buvo pagerbtas klausytojų ir atlikėjų. Be pauzių tarp penkių dalių, beveik valandą skambėjusi simfonija nesugebėjo sutelkti klausytojų dėmesio, o gal tiesiog pajusti savotiškos meditacijos. Ji buvo užkoduota pačioje kūrinio formoje ir išraiškos priemonių arsenale.
M. Pitrėnas sakė, jog kūrinį suvokė kaip žmogaus gyvenimo kelią. Tokia dedikacija gyvenimui prasidėjo šviesia fortepijonu skambinama muzika. Ji dar ne kartą pasirodys su švelnia, dainą atkartojančia savo melika, arfų palyda. Tačiau autorius nesiekė išbristi iš nostalgijos, varinių instrumentų proveržiai nepanašėjo į konfliktiškų situacijų paieškas, o medžiagos fragmentiškumas tikriausiai ir dirigentui nesuteikė progos vesti ilgesnės muzikinio pasakojimo linijos.
Sekmadienį kompozitorius susitiko su norinčiais pabendrauti klausytojais. Artėjantis link devyniasdešimties autorius gali daug papasakoti. Sovietmetis jo nelepino, nes buvo atkakliai ieškantis savojo kelio, domėjosi naujesnės muzikos kalbos principais, draudžiamomis ar varžomomis naujomis raiškos tendencijomis. Viliojo mistikos paslaptys.
Muzikos mokytis jis pradėjo būdamas penkiolikos. Mokėsi Kijevo muzikos mokykloje, tačiau studijas pradėjo Kijevo Statybos inžinerijos institute. 1958–1964 m. Ukrainos nacionalinėje P.Čaikovskio muzikos akademijoje Kijeve, kaip ir tais pačiais metais gimęs Osvaldas Balakauskas, kompoziciją studijavo Boriso Liatošinskio klasėje, kontrapunktą bei harmoniją – pas Lietuvos muzikos pedagogikoje žinomą kompozitorių Levko Revutskį. Įdomią jo kūrybą dabar Lietuvoje pristato ukrainiečių atlikėjai.
Tikro pripažinimo V.Silvestrovas sulaukė nepriklausomybės metais. Jis rado vietą moderniau išsisakančiųjų aplinkoje. Kompozitoriui artima poetika, vokiškasis romantizmas. Pats kompozitorius teigia, kad jo „muzikos skambesyje girdėti romantizmo fonemos. Tačiau tai apgaulinga, nes mano muzika – grynas simbolizmas. Jame daug metaforų“.
V.Silvestrovo kūrybą vertinęs jo kolega Gija Kančelis ypač pabrėžė kompozitoriaus padorumą, pakylėtą požiūrį į meną, į žmogų. Jo kūrinių leidėjai yra „Muzychna Ukraina“ ir žinoma pasaulyje „Schott Music“ leidyklos. Visą gyvenimą menininkas intensyviai kūrė simfoninę, kamerinę muziką, rašė kinui.
Ukrainos nepriklausomybės metais V.Silvestrovas pelnė daug apdovanojimų, ordinų. Jo kūryba įvertinta ir tarptautiniais apdovanojimais – Kusevickio kompozicijos premija (JAV, 1967), pirmąja premija Tarptautiniame „Gaudeamus Muziekweek“ konkurse Amsterdame (1970), Ukrainos vyriausybės suteikta Taraso Ševčenkos nacionalinė premija (1995), „Opus Classik“ nominacija (2022) ir kt.
Groja kartu per 50 metų
Šeštadienio koncerto intriga buvo antrojoje dalyje pasirodęs fortepijonų duetas. Netipiška Filharmonijos koncertų publika džiaugėsi išvydusi „kažką nepaprasto“ – du „nugaromis“ susiglaudusius fortepijonus. Paklausyti pasaulyje garsaus Katios ir Marielle Labèque fortepijoninio dueto atėjo ir tokių pat lietuviškų ansamblių dalyviai. Buvo verta.
Į sceną entuziastingai, jaunatviškai išėjo dvi damos. Pianisčių pasirodymas buvo įdomi muzikinė patirtis, tačiau smalsumą kėlė ir gausybė istorinių nemuzikinių smulkmenų.
Katia ir Marielle Labèque jau daugiau nei penkis dešimtmečius yra fortepijoninis duetas. Paryžiaus konservatorijoje puikios pedagogės, pianistės, prancūzų muzikos ambasadorės Marguerites Long klasę baigusi jų italė mama pradėjo mergaites mokyti skambinti nuo trejų, penkerių metų. 1968 m. jos baigė Paryžiaus konservatorijoje Lucettes Decaves klasę. Buvo premijuotos ir įrašė pirmąją plokštelę – Olivier Messiaseno Visions de l`Amen“.
Pianistės ne tik siekė savaip įsitvirtinti koncertinėje estradoje atlikdamos jau žinomus kūrinius, bet ir inicijavo naujos muzikos kūrybą. Tokia istorinė praktika: atsiradus talentingam atlikėjui, kompozitoriai jam patiki vis naujas partitūras. Dueto koncertus su „Camerata Salzburg“, Elbės filharmonijos orkestru Hamburge, „Royal Concertgebouw“, Dresdeno „Staatskapelle“, Čikagos, Los Andželo, San Francisko, Klivlendo, Sinsinačio, Berlyno filharmonijų simfoniniais orkestrais lydėjo didelė sėkmė.
Duetas pasirodė žinomiausiuose festivaliuose Vienos „Musikverein“, Milano „La Scala“, Niujorko „Carnegie Hall“, Ravenoje, Tanglewoode ir kituose, diriguojant serui Simonui Rattlui, Semyonui Bychkovui, serui Colinui Davisui, Gustavui Dudameliui, Mirgai Gražinytei-Tylai, Zubinui Mehtai, Juanjo Menosui, Andreso Orozco Estradai, Seiji Ozawai, Antonio Pappano, Matthiasui Pintscheriui, Georgesui Pretre'ui, Esa-Pekka Salonenui ir kitiems menininkams.
Viename iš vasaros nakties koncertų Šionbrune dueto klausėsi daugiau nei 100 000 žmonių, dar 1,5 milijono žiūrovų koncertą stebėjo per televiziją. Šis fortepijoninis duetas inicijavo įvairios stilistikos muzikines grupes, eksperimentines grupes remiantį fondą. Pianistes įkvepia kūrybos partneriai: kompozitorius, dailininkas, gitaristas ir prodiuseris Davidas Chalminas bei Marielles vyras, daugeliui garsiųjų pasaulio simfoninių orkestrų vadovavęs dirigentas S.Bychkovas.
Vis plečiama dueto filmografija, diskografija ir koncertų turai. Po jų atlikėjos su malonumu grįžta namo, į Romą, kur gyvena vienuose iš Borgia šeimai priklausiusių rūmų, arba dirba D.Chalmino įrašų studijoje Baskų pakrantėje.
„Gaidos“ festivalyje pasirodžiusios atlikėjos žinomos kaip naujų kūrinių iniciatorės. Šalia virtuoziško Maxo Brucho Koncerto dviem fortepijonams ir orkestrui, tarptautinės karjeros pradžioje pradėtos groti George'o Gershwino originalios „Rhapsody in Blue“ versijos dviem fortepijonams, mėgstamos klasikos ir prancūzų kompozitorių impresionistų muzikos, pianistės pateikia šiuolaikišką repertuarą. Savo epochą garsinti jos pradėjo nuo Luciano Berio ir Pierre'o Boulezo muzikos.
Atskleidė skirtingus temperamentus
Vilniuje Katia ir Marielle Labèque atliko Philipo Glasso „Four Movements“ dviem fortepijonams (2008) ir pirmą kartą Lietuvoje – Bryce'o Dessnerio Koncertą dviem fortepijonams su orkestru (2017). Labèques leidykla „KML Recording“ prisijungė prie istorinės leidyklos „Deutsche Grammophon“ ir išleistame naujame albume „El Chan“, kuris skirtas amerikiečių kompozitoriui B.Dessneriui, įrašė Koncertą dviem fortepijonams su M.Pintscherio diriguojamu „Orchester de Paris“.
Pianistėms nesvetima džiazo stilistika. Jau jaunystėje įspūdį joms paliko ne tik įrašai, bet ir gyvi susitikimai su Milesu Davisu, džiazo pianistais Herbie Hancocku, Chicku Corea. Kurį laiką Katia gyveno su garsiu anglų gitaristu Johnu McLaughlinu, devintojo dešimtmečio pradžioje buvo jo grupės narė.
Ji ilgai dirbo ties projektu „Minimalistinis svajonių namas“, kuris apėmė „50 kompozitorių minimalistų metų“ – pagrojo Gyorgy Ligeti, Steve'o Reicho, Philipo Glasso, Terry Riley, Nico Muhly, Davido Lango, kitų autorių kūrinius. Katia ir Marielle Labèque pasinėrė į džiazo, baroko, modernizmo ir eksperimentinių žanrų muziką. Naujausias jų albumas yra nauja Ph.Glasso operos „Baisūs vaikai“ („Les Enfants Terribles“) aranžuotė. Pianistės vertina kompozitorių B.Dessnerį, kurio koncertą girdėjome ir Vilniuje.
Prie fortepijonų girdėjome ne dvynes. Matyti, kad tai skirtingų temperamentų pianistės. Katia – trykštanti energija, ekspresyvesnė nei Marielle, ryškiau reaguojanti į muzikos ritminius piešinius, nuotaiką, charakterį. Tačiau jų ansamblis – puikus. Jos kuria vienį, paremtą tapačiu mąstymu ir puikia mokykla.
Stebino skaidriai išryškinamos fortepijono faktūros. Jomis ir tikslia artikuliacija perteikti saviti ritminiai piešiniai įgaudavo ypatingos raiškos ir prasmės net minimalistiniame Ph. Glasso kūrinyje dviem fortepijonams.
B.Dessnerio Koncertas tapo nelengvu išbandymu orkestrui. Tai nebe klasikinės muzikos opusas – reikėjo jausti sudėtingos ritmikos ir laisvo mąstymo derinį, perimti įtaigią pianisčių muzikavimo dvasią. Norėjosi laisvesnio ir žaismingesnio orkestro pritarimo. Neabejotinas pianisčių meistriškumas atsiskleidė ir bisui atliekant M. Ravelio pjesę „Mano motina žąsis“.
