Spalio viduryje Kaune praūžė tradicinis tarptautinis šokio festivalis „AURA 32“.
Pirmąjį moderniojo šokio festivalį Lietuvoje „Aura“ surengė dar 1989 metais. 2011-aisiais festivalis buvo pervadintas į tarptautinį šokio festivalį „AURA“.
Šokio festivalis tapo ne tik prasminga miesto tradicija, bet ir reikšmingu šalies kultūros gyvenimo vyksmu.
– Šių metų festivalio „Aura 32“ intriga – vengrų choreografės Martos Ladjanski spektaklis, į jį bilietai išpirkti akimirksniu. Per spektaklį ne tik atlikėjai, žiūrovai, bet ir techninis personalas turėjo būti visiškai nuogi. Ar jus nustebino toks šio pasirodymo populiarumas? – „Laikinoji sostinė“ paklausė B.Letukaitės.
– Prisipažinsiu, buvo netikėta. Vyko vos vienas pasirodymas, bet susidomėjimas buvo milžiniškas.
Nacionalinio Kauno dramos teatro „Rūtos“ salėje galėjome priimti 60 žiūrovų, bet dėl didelio pageidaujančių skaičiaus įleidome 70. Taip, visi dalyviai – tiek žiūrovai, tiek atlikėja buvo nuogi. Dešimt žiūrovų buvo pakviesti į sceną, kurioje kartu su menininke kūrė reginį publikai.
Šį pasirodymą kiekvienas tikriausiai priėmė savaip, tam skatino ir menininkė, bet iš esmės šis patyrimo renginys buvo apie savo ir kito kūno priėmimą ir tai buvo ne šokio spektaklis, o interaktyvus performansas.
– Ar galime pasakyti, kad publika po koronaviruso pandemijos grįžta į sales?
– Galiu pasakyti, kad mūsų festivalis parodė, kad grįžta kauniečių įprotis lankyti kultūros renginius. Nors pandemija buvo labai sustabdžiusi žmones, izoliavusi, šiemet, gal ir dėl plačios „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programos, publika vėl noriai grįžo į žiūrovų sales.
– Vasarą teko lankytis festivalio „Contempo“ renginiuose, ten irgi buvo nemažai pasirodymų, kuriuose vyravo šokis. Ar Kaunui ne per daug dviejų panašaus pobūdžio festivalių?
– Abu festivaliai labai skirtingi. „Contempo“ turi plačią nemokamą programą, kuri skirta įvairiai publikai, dauguma jo renginių – tikrai ne šokio spektakliai, bet daugiau sceniniai pasirodymai, eksperimentai. Jų festivalio programoje sumišę daug scenos meno formų – teatras, cirkas, šokis – viskas viename.
O mes jau ne pirmi metai laikomės nuostatos, kad į Kauną atvežame pasaulio scenose jau patikrintus ir pripažinimą pelniusius darbus. Tai nėra bandymai ar eksperimentai – tai iš tiesų dėmesio verti spektakliai, kuriuos įvertino gausi šiuolaikinio šokio gerbėjų auditorija.
Noriu, kad Kauno, Lietuvos žiūrovas pamatytų tuos darbus, kuriuos publika mato prestižinėse pasaulio scenose, ir džiaugiuosi, kad tai mums pavyksta.
– Ar daug gaunate užklausų, pageidavimų atvykti į Kaune rengiamą festivalį?
– Tai kasdien prašosi. Nes tų, kurių mes norime ir pakviečiame, – tenka laukti eilėje, derintis prie jų laiko, kada galės.
Tokių kaip mūsų festivalis pasaulyje yra tūkstančiai, džiugu, kad jau turime vardą ir poziciją, kai net garsiausiems atlikėjams nereikia aiškinti, kas esame.
Tačiau drauge turime ir liūdną padėtį – Kaune nėra scenos, kurią galėtume pasiūlyti didelės apimties šokio menui. Šiemet tikrai buvo iššūkis sutalpinti elitinę Izraelio šokio trupę „Kibbutz“, su kuria dėl dalyvavimo mūsų festivalyje kalbėjomės jau ne vieni metai.
Po rekonstrukcijos Kauno dramos teatro scena šiek tiek paplatinta, bet vis tiek teko skaičiuoti kiekvieną centimetrą, ar atlikėjams pakaks vietos.
– Tai gal tokie didelės apimties pasirodymai galėtų vykti „Žalgirio“ arenoje?
– Baikit juokus, arena pritaikyta didelės apimties koncertams ir sporto varžyboms, o ne kameriniams renginiams.
Didžiulė klaida organizuoti kamerinius renginius arenoje – tai tikrai per didelė erdvė, kurioje nebelieka intymumo, subtilumo, emocijos, juk tokiems pasirodymams svarbi kiekviena detalė, krustelėjimas, šviesos atspindys. Arenoje niekuomet nesukursi tokios įtampos, tokio ryšio tarp publikos ir atlikėjų.
– O kaip vertinate naująją „Romuvos“ kino teatro sceną, žinoma, jos dydis taip pat ribotas. Tačiau skelbta, kad ji taps „Auros“ namų scena?
– Viena yra deklaracijos, visai kas kita – gyvenimas. Kai nori suderinti du dalykus, dažnai išeina, kad nei vienam, nei kitam nėra gerai.
Girdėjau kino mėgėjų atsiliepimų, kad po rekonstrukcijos kino rodymo kokybės „Romuvoje“ irgi nebeliko.
Mes, kaip šokio teatras, taip pat turime daug pastabų, pirmiausia dėl drapiruočių, kurios gal kam nors gražios, bet mums visiškai netinkamos. Turėtų būti arba vadinamoji juoda dėžutė, arba kaip dekoracija galėtų būti naudojamas kino ekranas, bet jis irgi dabar per mažas.
Ir paradoksas: kai žiūrovai salėje ploja, atlikėjai scenoje plojimų negirdi. Įsivaizduokite, po atidarymo norėjome tiesiog pabėgti nuo scenos, nes manėme, kad publikai nepatiko, nors plojo visi net atsistoję.
– Rekonstrukcijos projektas nederintas su „Aura“?
– Turiu pripažinti, kad prieš rekonstrukciją buvo mūsų klausiama, kaip parengti rekonstrukcijos projektą, kad teatre galėtų vykti „Auros“ pasirodymai, ir į dalį jų atsižvelgta – atsirado grimo kambarių ir kitų dalykų, bet kai buvo atliekami baigiamieji darbai, į konsultacijas numota ranka ir padaryta, kaip padaryta. Galiausiai vis tiek nėra gerai, nes ir vėl jaučiamės kaip kampininkai patys savo mieste.
Nors ir sakyta, kad trečiadieniais galėsime rodyti spektaklius „Romuvoje“ ir mums nebus taikomas nuomos mokestis, nuo Naujųjų metų padėtis jau keisis ir teks mokėti už teatre mūsų buvimo laiku suvartotus išteklius. Kol kas nežinau, kiek mums tai apsimokės ir ar neteks grįžti į dramos teatrą.
– Na, dabar Kaune labiausiai didžiuojamės užbaigtu Dariaus ir Girėno stadionu?
– Dėl stadiono taip pat turiu savo nuomonę, nes netoliese gyvenu. Kai po festivalio „Aura 32“ uždarymo renginio, kurio pabaiga sutapo su stadiono atidarymo renginio pabaiga, grįždama namo patekau į milžinišką automobilių spūstį, pagalvojau, ar tikrai reikėjo stadioną statyti senojoje vietoje.
– Grįžkime prie šiuolaikinio meno. Ar nemanote, kad ir šioje srityje daug skubos, paviršutiniškumo, net spekuliacijų?
– Tikrai matau nemažai spekuliacijų, kur tik sakoma, kad mes čia kuriame šiuolaikinį meną, o iš tiesų turinio nėra. Šioje vietoje galėčiau prisiminti Mariną Abramovič, kuri lankėsi ir Kaune. Va, ji yra tikra, ja patiki iki paskutinės minutės.
Jei daugiau menininkų būtų tokie tikri, gal ir požiūris į šiuolaikines meno formas greičiau keistųsi. To visiems linkėčiau.
