Su juo ir kalbėjomės apie kūrybą, įsimintiniausius darbus operoje bei balete, o labiausiai – apie artėjančią premjerą ir iššūkius kuriant minimalistinę „Dievo avinėlio“ scenografiją.
– Susitinkame jūsų kūrybinėje erdvėje – dirbtuvėse. Būtent čia tikriausiai ir randasi didžioji dalis jūsų sumanymų?
– Dalis jų randasi čia, bet gali kilti ir grybaujant. Ši vieta – labiau idėjoms įkūnyti. Na, bet, žinoma, daug kūrybinio laiko praleidžiama čia.
– Daugiausia dirbate su dramos teatrais, nemažai scenografijų sukūrėte ir šokio spektakliams. Koks jūsų santykis su operos žanru?
– Teigiamas. Kartkartėmis tenka dirbti operoje ir mielai tai darau.
– Šiuo metu kuriate scenografiją premjeriniam spektakliui – F.Bajoro operos-baleto „Dievo avinėlis“ pirmajam sceniniam pastatymui. Kiek jums pačiam artima ši opera?
– Tiek, kiek kiekvienam Lietuvos gyventojui. Turbūt nėra žmonių, kurių nebūtų tiesiogiai paveikę karo arba pokario įvykiai Lietuvoje, tad lygiai taip pat man ši tema yra įdomi, aktuali ir artima.
O tai, kad opera scenoje pasirodo tik dabar, tegalima pasakyti, kad geriau vėliau negu niekada. Taip likimas susiklostė, kad pastatymo teko laukti keturiasdešimt metų.
Aišku, buvo dramos teatre Jono Vaitkaus spektaklis, bet muzikiniu požiūriu tai vis tiek nebuvo visavertis operos atlikimas. Šia prasme, žinoma, tai – pirmas visavertis „Dievo avinėlio“ pastatymas ir jaučiame didelę atsakomybę bei įsipareigojimą. Priimu tai ir kaip privilegiją, prestižą. Vis dėlto tai yra nacionalinės operos premjera ir tai turėtų būti didelis įvykis.
– Visi pagrindiniai spektaklio kūrėjai: kompozitorius F.Bajoras, režisierius M.Rimeikis, dirigentas G.Rinkevičius – tikrai išskirtinės Lietuvos meno pasaulio asmenybės. Kaip pavyksta atrasti bendrą viziją, kuo įdomus darbas kartu?
– Esu susidūręs ir su G.Rinkevičiumi Dalios Ibelhauptaitės pastatymuose, ir su M.Rimeikiu dirbau prie beveik visų jo baleto spektaklių. Nežinau, kažkaip pavyksta. O ko gi jau čia mums turi nepavykti? Kalbame, kalbame ir išsikalbame...
Su M.Rimeikiu malonu, smagu dirbti. Mes labai panašiai jaučiame teatrą, panašų teatrą mėgstame ir apie panašius dalykus norime kalbėti. Man labai artimas jo mąstymo būdas, dalykai, kuriuos jis nori perteikti, o kuriuos – mažiau pabrėžti. Kai sutampa požiūriai, tada ir lengva dirbti. Be to, mes ir panašios kartos, panašaus mąstymo žmonės.
O paties kompozitoriaus asmenybė stūkso virš mūsų kaip Everestas: mes su juo intensyviai bendravome, klausėmės jo nuomonės, jo idėjų, vizijų, stengėmės toli neatitrūkti. Tikiuosi, kad mums pavyko rasti visų šių komponentų bendrą vardiklį.
– Iš tikrųjų scenografija turbūt yra tas operos spektaklio elementas, kuris pirmiausia vizualiai patraukia žiūrovą, sukuria spektaklio nuotaiką. Kuo bus išskirtinė „Dievo avinėlio“ scenografija, kas joje unikalaus?
– Nežinau, ar apskritai joje bus kas unikalaus. Čia labai jau suktas klausimas. Minimalus uždavinys yra netrukdyti klausytis muzikos. Tikiuosi, kad savo idėjomis netrukdysiu žiūrovui jos klausytis, ir tai jau bus gerai. O jeigu pavyks žiūrovui bent kiek padėti, bus labai gerai.
Pati scenografija minimalistinė, labai tamsi. Mane visi vadina minimalistu ir aš, tiesą pasakius, nelabai suprantu, kodėl. Man atrodo, kad darau tiek, kiek reikia. Ne daugiau ir ne mažiau.
Visų pirma labiausiai norėjosi išvengti buities. Statant tokią medžiagą yra pavojus scenoje sukurti antras Rumšiškes, o tai būtų visiškai beprasmiška. Stengiausi klausytis muzikos, galvoti apie libretą, apie tai, kas jame vyksta. Norėjosi apsivalyti nuo buitinių dalykų, palikti tik esminius, galbūt šiek tiek simbolinius motyvus. Nors simbolizmo irgi nelabai mėgstu.
Kadangi režisierius tai pabrėžė ir pats kompozitorius ypač daug apie tai kalba, šioje operoje svarbu pabrėžti materialiojo ir dvasinio pasaulių susidūrimą, priešpriešą. Tad čia jokiu būdu nebuvo galima daryti iliustratyvaus Lietuvos pokario įvaizdžio. Reikėjo kurti abstrakčią erdvę.
– Operos meno pasaulyje vyrauja dvi pagrindinės kryptys: klasikiniai operų pastatymai, kurių ir mūsų teatre yra ne vienas, ir visiškai nauja, šiuolaikinė opera, kur vyrauja minimalizmo idėjos, dekoracijomis neperkrauta scena, ėjimas į gylį. Kaip manote, ar teatruose turi likti vietos viskam, ar vis dėlto turėtume keliauti į priekį konceptualaus meno link?
– Žinoma, kad turi būti vietos viskam. Teatras privalo būti įvairus ir skirtingas. Yra daug skirtingų žiūrovų ir bet koks teatras – tiek tradiciniai operos pastatymai, tiek modernūs – suranda savo publiką. Bent jau aš tos priešpriešos nematau. Jie nekonfliktuoja, jie puikiausiai koegzistuoja vienu metu. Man atrodo, kad taip ir turėtų būti.
– Turbūt sunku kurti šiuolaikinį meną – tą paveikų, gilų, kurį žiūrėdamas galėtum pasakyti, kad tai – genialus sprendimas?
– Bet kokį meną kurti yra beprotiškai sunku!
– Ar visada pavyksta rasti tą sprendimą ir sukurti tokį rezultatą, kuris jus patį kaip kūrėją tenkintų šimtu procentų?
– Toli gražu ne visada. Aš esu patenkintas gal tik kokiu trečdaliu savo darbų. Sukurti tikrai visavertį spektaklį, kuris patiktų visomis prasmėmis – režisūros ir savo paties darbo, – ne toks ir dažnas atvejis.
– Ar „Dievo avinėlis“ ir yra tas jūsų kūrinys?
– Tikiuosi, kad taip bus. Nes kol kas man viskas ten patinka.
– Neseniai minėjote savo gražų 50-ies metų jubiliejų, tad, galima sakyti, „Dievo avinėlis“ – jūsų jubiliejinis darbas?
– Iš dalies… Tiesa, iki „Dievo avinėlio“ išleisiu dar tris premjeras. Toks va jubiliejinis mėnuo!
– Jūsų sukurtų spektaklių scenografijos sąrašas – išties labai ilgas ir galbūt šie metai yra tas simbolinis atspirties taškas, kai galima žvilgtelėti į nuveiktus darbus, apibendrinti nueitą kelią. Kurie darbai labiausiai įstrigo?
– Iš tikrųjų tų darbų buvo labai daug ir įvairių – ir pasisekusių, ir mažiau pasisekusių. Manau, kad kartu su M.Rimeikiu kurtas baletas „Procesas“ – mūsų sėkmingas spektaklis, ir Anželikos Cholinos baletas „Barbora Radvilaitė“ – taip pat. Su režisiere Yana Ross sukūrėme keletą gerų spektaklių, pavyzdžiui, „Mūsų klasė“.
– Galbūt jau mąstote ir apie ateities darbus?
– Visą laiką labiausiai galvoju apie tai, ką darau šiuo metu. O šiuo metu aš kuriu keturis spektaklius vienu metu ir stengiuosi mintis apie juos sudėlioti į atskiras lentynas. Žinau, ką darysiu vėliau, žinau, ką darysiu pavasarį, bet apie tai dar fiziškai neturiu kada net galvoti.
O praeitis… Beveik viską atsimenu ir stengiuosi nekartoti, necituoti savęs. Tiesą pasakius, ne visada pavyksta. Tai labai sunkus uždavinys, bet aš to siekiu.
