Kritikų išrinktas geriausiu šių metų pasaulio perkusininku Hamidas Drake'as su laisvojo džiazo grandais iš JAV, Portugalijos, Norvegijos, Italijos ir Prancūzijos iškvietė į Vilniaus senojo teatro sceną džiazo mistikės, pripažintos vargonininkės, arfininkės, pianistės Alice Coltrane (1937–2007) dvasią.
Šlovino mistikę ir jos idėjas
„Jos su mumis nėra fiziniu pavidalu, bet jos dvasia gyva“, – tvirtino šiai džiazo legendai skirtos programos „Turiya: Honoring Alice Coltrane“ lyderis H.Drake'as savo ilgoje prakalboje apie pažintį su afroamerikiete menininke, patirtą lemtingą jos įtaką ir asmenybės šviesą, transformuojančią muzikos galią, gyvenimo trapumą ir mūsų priedermes.
Būtent A.Coltrane įtikino H.Drake'ą jo muzikiniu pašaukimu, įkvėpė dvasiniam ir kūrybos atvirumui. Pasak perkusininko, ji buvo apdovanota nepaprastu talentu pakylėti kitus ir paveikdavo visus, sutiktus savo kelyje ar klausančius jos muzikos. Galiausiai Alice nutolo nuo koncertinio gyvenimo kasdienybės, pasišventusi savo suburtos bendruomenės dvasinės vedlės vaidmeniui kaip Swamini Turiya Aparna Sangitananda, bet jos įtaka muzikos scenai neišblėso.
„Mediumė, pakylėjusi muziką į kosminę dimensiją“ stipriai paveikė H.Drake'o kūrybos filosofiją. A.Coltrane dedikuota rinktinių „Vilnius Jazz“ svečių programa su transą keliančiu basakojo H.Drake'o būgnijimu ir dainavimu pritariant sau būgneliu, šokėjos bandymais perteikti muziką judesiu ir kone religiniu grupės įsijautimu į muzikavimą priminė ritualą.
Spontaniškas šviesus improvizacijų audinys įtraukė klausytojus į lauką, kuriame gera būti. Programoje skambėjo ir pačios A.Coltrane mistiška muzika. H.Drake'as taip pat prisiminė neseniai į amžinybę iškeliavusį savo ilgametį bendražygį saksofonininką Pharoah Sandersą, dėkojo jam už tai, kad „parodė, kas mes esame“.
Galima nuspėti, kad per Europą keliaujančio H.Drake'o projekto visi koncertai unikalūs, nes juose – daug erdvės solinėms meistrų improvizacijoms, ir skamba ne tik A.Coltrane, bet ir jos įkvėptų muzikos grandų muzika, o tokių – daugybė. Mat H.Drake'as užsimojo atskleisti A.Coltrane poveikį muzikos scenai.
Bėda virto laimėjimu
Festivalio viršūne tapo ir labai žemiškų menininkų – saksofonininko Liudo Mockūno, šveicarų trombonininko Samuelio Blaserio ir ispanų būgnininko Ramono Lopezo eksperimentinio trio – spontaniškas pasirodymas.
Net „Vilnius Jazz“ ne taip dažnai tenka girdėti visišką ekspromtą, kaip tą vakarą, kai R.Lopezas tiesiai iš oro uosto atvyko į Vilniaus senojo teatro sceną pakeisti susirgusio Marco Ducret.
Dėl netikėtos prancūzų gitaristo ligos ir sudėtingos R.Lopezo kelionės sugriuvo viso koncerto scenarijus. Užuot pradėjęs „Improdimensijos“ vakarą, meistrų trio jį užbaigė nelauktai harmoningu, bet kupinu kontrastingų nuotaikų, spalvų ir net poetiškų niuansų pokalbiu.
Po koncerto Liudas prisipažino, kad muzikuoti ekspromtu jam tenka dažnai. Dabar kaip tik yra toks jo koncertų sezono periodas, nes kilti į sceną tenka kone kasdien. Štai prieš pat trio turą, pradėtą dar su M.Ducret Taline, M.Liudas su kitu trio (Arnu Mikalkėnu ir Hakanu Berre) spontaniškai atgrojo seriją koncertų Japonijoje, į kuriuos įsitraukė ir vietos muzikantai.
Su „Vilnius Jazz“ trijule po debiuto festivalyje jis jau spėjo pagroti Birštone ir Lodzėje, o netrukus jungsis prie Portugalijos džiazo pažibų Porte.
„Improdimensijos orkestro“ evoliucija
Šiemečio „Vilnius Jazz“ scenoje sužibėjo ir L.Mockūno su A.Mikalkėnu kadaise iš jų studentų suburtas „Improdimensijos orkestras“, šį kartą pristatęs orkestrantus ir neįprastu amplua. Liudas džiaugėsi, kad kolektyvas sėkmingai gyvuoja ir tobulėja, nors beveik visi orkestrantai jau baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir vaisingai reiškiasi su savo grupėmis.
Kelios iš jų – „Fleitų trio“ (Mėta Pelegrimaitė, Kristupas Gikas, Salomėja Kalvelytė), „Laivo Troupe“ (Simonas Kaupinis – tūba ir trombonas, Kristupas Gikas – saksofonas ir fleita, Kazimieras Jušinskas – saksofonai, Dominykas Norkūnas – gitara, Domantas Razmus – būgnai, Gediminas Stepanavičius – kontrabosas ir trimitas), saksofonininkas Arminas Bižys su A.Mikalkėnu (preparuotas fortepijonas) efektingai prisistatė „Improdimensijos orkestro“ koncerte įtraukdamos į kupiną atradimų muzikinę kelionę, kurioje buvo ir skausmingų išsisakymų, ir garsinių eksperimentų, ir žaismingo šėliojimo. Jaunųjų improvizuotojų profesionalumas ir kūrybinis polėkis paliko didelį įspūdį.
„Nebandome nieko diktuoti su Arnu – „Improdimensijos orkestras“ gyvuoja kaip atvira pasiūlymams idėjų realizavimo platforma, kuri niekada netaps stabiliu organizmu – keisis pagal poreikius“, – aiškino L.Mockūnas.
Rado savo publiką
Gaivia lietuviška festivalio staigmena tapo ir laisvojo džiazo trio „Ąžuoliniai berželiai“ (Tomas Razmus – saksofonai, S.Kaupinis – tūba, A.Mikalkėnas – mušamieji) su Klaipėdos džiazo orkestru sukurtas projektas, suvienijęs jaunus talentus ir patyrusius scenos meistrus.
Hipnotizuojanti jo muzika – lėtas vario skambesių srautas, įrėmintas S.Kaupinio meistriškai tūba raitomų ritminių pasažų, kėlė asociacijas su JAV trimitininko Lesterio Bowie „Brass Fantasy“.
Audringo klausytojų atsako festivalyje sulaukė JAV gyvenantis ukrainietis pianistas Vadimas Neselovskis, pakvietęs į jaudinamą muzikinę ekskursiją po gimtąją Odesą. Savo publiką surado ir išskirtinio braižo britų pianisto Alexanderio Hawkinso trio, ir šiemečio „Vilnius Jazz“ laureato Jievaro Jasinskio „JJA Chamber Project“, supynęs džiazą ir akademinę muziką, bei šįkart daugiau fortepijonu nei saksofonu grojusio Petro Vyšniausko ir Arkadijaus Gotesmano duetas, nupūtęs laiko dulkėmis užklotus savo archyvus.
