Laisvalaikio centre „Hofas“ pristatytas spektaklis nukelia į prūsiškąją Klaipėdos, tuomet vadintos Mėmeliu epochą, primena jos jungtis su Europos kultūra. Kūrėjus įkvėpė šį miestą XIX a. viduryje nusiaubęs didžiulis gaisras. Nesudegė vienintelis sandėlis su prekėmis, kurios priklausė vokiečiui pirkliui Heinrichui Schliemannui. Vėliau jis išgarsėjo kaip Homero poemose „Iliada“ ir „Odisėja“ aprašytų legendinių graikų miestų Trojos ir Mikėnų atradėjas.
Šokėjus užkloja pelenai
Spektaklio „Indigo. Das Schliemann Projekt“ scenografė Sigita Šimkūnaitė ir kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, atsispyrusios nuo savamokslio tyrinėtojo H.Schliemanno, amžininkai neretai vadinto archeologijos mokslo diletantu ir pagyrūnu, nors iki šiol niekas negali paneigti jo stulbinančių atradimų, biografijos, sukūrė minimalistinę, bet įspūdingą vizualinę erdvę, kurioje dinamiškai rutuliojasi veiksmas.
Scenoje tarsi iš molio keliasi H.Schliemanno kadaise atkastos Trojos didvyrių palaikai. Mumijas primenančias šokėjų figūras dengia sutrūniję apsiaustai, iš po kurių kyšo melsvi marškiniai. Per perstojo sninga mėlynais indigo spalvos pelenais, kurie galiausiai užkloja visą sceną, panardina šokėjus iki pat kelių.
Melsvų snaigių, o gal tik fosilijų krytis iš aukštybių, ir mistiškos šokėjų figūros prožektorių šviesoje susilieja, žiūrovų laukia dar vienas atsivėrimas – kas žino, gal iš pūgos gniaužtų išnirs stebuklingai atgijusių istorinių personažų atvaizdai. Premjerai prireikė 260 kilogramų melsvos spalvos indigo pelenų imitacijos.
„Indigo. Das Schliemann Projekt“ – ne praeitis rekonstrukcija, o abstraktus, kūrėjų nuojautomis, pasąmonės ženklais kalbantis darbas. Aktualizuojama savikūra, palaidojimai, kasinėjimai ir atradimai. Tai pagrindinės temos, kuriomis persmelktas kontraversiškas, nuotykių kupinas H.Schliemanno gyvenimas – susipina vizijos ir tikrovė.
Sunaikino atrastą Troją?
„Mus domina, kas paslėpta po išoriniu H.Schliemanno gyvenimo fasadu. Jis išsprogdino visas kitas Trojas, kad surastų sąvąją, netgi sunaikino tai, ko ieškojo. Scenoje viskas klostosi atsargiai, vengiant sprogimų, o jeigu jie įvyksta, kas lieka? Tyrinėjame, kaip atsiranda monstriškumas, kiek lieka žmogiškumo, kaip iš griuvėsių krūvos vėl surankioti save“, – pasakojo choreografė A.Šeiko.
Spektaklio atmosferą A.Šeiko apibūdina kaip paslaptingą, mediatyvią užuominą į archeologiją, kuriai reikia atsargumo ir kruopštumo – laikui leidžiama laisvai tekėti. Abstrakčių idėjų, archeologijos, Rytų ir Vakarų civilizacijų samplaikos įtakos ryškios kompozitoriaus Donato Bielkausko muzikoje. Dramaturgė - Goda Dapšytė, šviesų dizaineris - Andrius Stasiulis, konsultantas - istorikas Vasilijus Safonovas.
„Žinau, kitiems gal labiau svarbus H.Schliemanno paveikslas. Knygose apstu įvykių, kuriuose jis pats nedalyvavo, tačiau save „įklijuoja“ kaip tikrą veikėją. Ir šiandien mes gyvename tokiame pat fone: lengvai kuriami įvaizdžiai, o kiti pagal juos sprendžia apie asmens dorybes“, – spektaklio sąsajas su šiandiena mėgino apibrėžti A.Šeiko.
Pinigai, ambicijos, pasak choreografės, buvo svarbiausias H.Schliemanno gyvenimo tikslas, pateisinantis priemones, kitokių vertybių jis nesureikšmindavo. Tokia spektaklio kūrėjų versija – ko gero, tik viena iš daugelio siekiant perteikti spalvingą, net stebuklines pasakas kartais primenantį legendinės Trojos atradėjo gyvenimą.
Atgaivinta sena idėja
Klaipėdai pretenduojant tapti Europos kultūros sostine, menininkai ir istorikai ieškojo temų, kurios geriausiai atspindėtų krašto kultūrą, jo sąsajas su pasauliu. Kaip tik tada ir atkreiptas dėmesys į H.Schliemanno asmenybę. Europos kultūros sostinės titulą pelnė Kaunas, tad spektaklio idėja tąkart nugulė į stalčių.
Šeiko šokio teatras ją vėl prisiminė po šešerių metų, kai Klaipėda rengėsi pažymėti miesto 770 metų įkūrimo sukaktį, o Europa – pasaulinio garso asmenybės H.Schliemanno 200-ąjį gimtadienį.
„Klaipėda nuo seniausių laikų – įvairių kultūrų katilas. Miesto gimtadieniui pasirinkome ne klaipėdietį, o prūsą. Šis spektaklis – lyg raginimas neignoruoti istorinių kontekstų, nepamiršti, jog daugiasluoksnė Klaipėda-Mėmelis visuomet buvo europietiškos kultūros erdvėje“, – kalbėjo Šeiko šokio teatro prodiuserė ir spektaklio "Das Schliemann Projekt" idėjos autorė Goda Giedraitytė.
Akivaizdu, jog kūrėjus įkvėpė ne vien tiktai sensacingi H.Schliemanno atradimai, bet ir kvapą gniaužianti jo gyvenimo biografija, pripildyta, praradimų, nusivylimų, užsispyrimo ir valios, į sėkmę vedusių pasakiškų sutapimų, melo, apgaulės, meilės ir ilgesio.
Spektaklyje šiuolaikinio šokio kalba kuriamas subjektyvus, impresijomis paremtas pasakojimas – savitai interpretuojama ir istorinė asmenybė, ir jos inspiruotos kūrėjų savirefleksijos.
Sėkmės miestas – Mėmelis
Ilgai manyta, kad Troja egzistavo tik graikų legendose. Tačiau Meklenburgo liuteronų pastoriaus sūnus, verslininkas, poliglotas, archeologijos entuziastas H.Schliemannas, mintinai citavęs „Iliadą“ ir „Odisėją“, 1870 metais atrado šį miestą kasinėdamas Hisarliko kalvą – pagrindiniu kelrodžiu tapo Homero epai.
Negana to, susižavėjęs archeologija H.Schliemannas po kurio laiko atkasė ir Mikėnus – Antikos istorikų veikaluose minimo karalius Agamemnono, Graikijos karius vedusio į Trojos karą, miestą. Po žeme aptiktos rūmų, kuriuose jis buvo palaidotas su bendražygiais, liekanos. Mikėnų griuvėsiuose surastas ir aukso lobis.
Sklando legendos, jog H.Schliemannui, dar vaikystėje svajojusiam atrasti legendinę Troją, kažin ar būtų pavykę tai padaryti, jeigu ne laimingas atsitiktinumas, susietas su jo verslu Mėmelyje.
Per didįjį gaisrą 1854 metais, kai sudegė visas miestas, tik jis neprarado dviem garlaiviais į Dangės uostą atplukdyto brangaus krovinio – indigo miltelių (natūralaus dažiklio iš organinių medžiagų) ir kitokių Rusijos, tuomet kariavusios su Osmanų imperija dėl Krymo, rinkai skirtų prekių – salietros, sieros, švino.
Išvengęs bankroto pirklys ir susikrovęs dar didesnius turtus, kurie vėliau jam leido įgyvendinti svajones, savo knygoje apie Trojos atradimą rašė: „Dangus mano prekybos operacijoms nepašykštėjo nuostabios palaimos, įgijau tokį turtą, apie kurį anksčiau, nors ir kaip būčiau troškę garbės, tikriausiai nebūčiau išdrįsęs net pasvajoti“.
Rusijoje grėsė kartuvės
Šiaurės Amerikoje H.Schliemannas įkūrė aukso prekybos banką, vėliau persikėlė į Sankt Peterburgą, ten surado pirmąją žmoną. Klestintis 46 metų pirklys, užkopęs į verslo aukštumas, įgijęs Rusijos pilietybę, 1868 m. staiga nusprendžia keisti įprastą gyvenimo būdą. Milijonierius ryžtingai ištarė: „Pasitraukiu iš prekybos, kad galėčiau visiškai atsidėti mane nepaprastai viliojančioms studijoms“.
Sankt Peterburgo prekybos teismo teisėjas, pirmosios gildijos pirklys didmenininkas, imperatoriškojo valstybės banko direktorius H.Schliemannas mokosi svetimų kalbų. Po penkerių metų per Peloponesą ir Troją verslo magnatas nuvyksta į Itakę. Ten prasidėjo nauja, stulbinanti savamokslio archeologo karjera.
Tiesa, prieš tai H.Schliemannas neišvengė nemalonumų. Rusijoje paskelbus baudžiavos panaikinimo manifestą, kurį reikėjo išspausdinti didžiuliu tiražu, jis supirko nemenką kiekį popieriaus ir pardavė smarkiai užkėlęs kainą. Sukčiavimas pastebėtas aukščiausiuose sluoksniuose – verslininkui teko sprukti iš šios šalies.
Po kurio laiko, kai H.Schliemannas panoro kasinėti skitų pilkapius Ukrainoje ir prašė valdžios leidimo vėl atvykti į Rusiją, imperatoriaus Aleksandro II rezoliucija buvo tokia: „Tegul atvažiuoja – pakarsime“.
Didybės manijos auka
H.Schliemannas žmonijai sugrąžino Troją, tačiau profesionalūs istorikai, archeologai ir net biografai atradėjo veiklą iki šiol vertina kontraversiškai – teigia, kad siekti asmeninės laimės ir pripažinimo mokslo pasaulyje jam sekėsi kur kas sunkiau nei prekyboje.
Ties Hisarliko kalva (dabar Turkijos teritorija) H.Schliemannas atkasė devynis kultūrinius sluoksnius. Vėliau paaiškėjo, kad tasai, kurio jis ieškojo pašalinęs 250 tūkstančius kubinių metrų žemės, naudojo net sprogmenis, nėra Homero aprašyta Troja. Savamokslis archeologas tikriausiai ją pats ir sunaikino arba smarkiai apgadino.
Jo ir biografų raštus išgliaudę spektaklio „Indigo. Das Schliemann project“ kūrėjai pastebi, kad Trojos atradėjas sąmoningai siekė reikšmingo asmens aureolės: pagražindavo savo veiklą, nešykštėjo pinigų pasiekimams garsinti, šiems reikalams netgi buvo pasamdęs reklamos agentą. Kurie jo gyvenimo faktai tikri, nekeliantys jokių abejonių, o kurie apgaubti romantikos skraiste arba išgalvoti, nėra lengva išsiaiškinti.
H.Schliemanną, regis, buvo užvaldžiusi ir didybės manija. Jo laiškuose giminaičiams mirga pompastiškos frazės: „Aš vienintelis nieko nepraradau, sugebėjau gauti didžiulius pelnus, per metus padvigubinau savo kapitalą, įrodžiau, ką gali geležinės valios žmogus, didžiausios mano ydos man suteikė begales privalumų, atradau naują archeologijos pasaulį, visa Europa ir Amerika – ekstazėje nuo mano atradimų“ ir t.t.
Sukūrė įspūdingą reginį
H.Schliemanno biografijos tyrinėtojas Philippas Vandenbergas tvirtina, jog beveik visi jo laiškai parašyti įsitikinus, kad anksčiau ar vėliau bus paviešinti. Trojos atradėjas, pasak jo, buvo pažeidžiamas žmogus, amžinai susirūpinęs dėl savo įvaizdžio ir reputacijos, pats po kruopelytę atkakliai lipdė pasaulinio garso asmenybės įvaizdį.
Dėl polinkio mistifikuoti, meluoti H.Schliemannas istorikų, archeologų ir biografų vertinamas prieštaringai. Kita vertus, niekas nepaneigs, jog būtent jis, ieškodamas Homero apdainuotos legendinės Trojos, per palyginti trumpą laikotarpį atrado net devynis išnykusius graikų miestus, apie kuriuos žmonija nieko nežinojo ir net nenutuokė.
Istorija, kai Mėmelį nusiaubus ugnies lavinai per stebuklą nesupleškėjo tik H.Schliemanno prekės, atsitiktinai sukrautos nuošaliame malkų sandėlyje prie Danės, veikiausiai nėra laužta iš piršto – galėjo taip būti. Bet ar tai buvo esminis lūžis jo sąmonėje, likimo ženklas, paskatinęs viską metus atverti vartus į užmirštą Antikos pasaulį, galime tik spėlioti – pats Trojos atradėjas, jo biografijos tyrėjai nuožmaus gaisro įtakos nesureikšmina.
Galbūt tai dar viena Mėmelio senbuvių sukurta legenda, trokštant išaukštinti savo miesto vardą pasaulinės reikšmės atradimų kontekstuose? Kad ir kaip ten būtų buvę, H.Schliemanną, indigo miltelius ir legendinė Troją prisiminęs Šeiko šokių teatras sukūrė patrauklų, emocingą, išmonės ir dramatizmo kupiną reginį.
Spektaklyje šoka Dovilė Binkauskaitė, Niels Claes, Oksana Griaznova, Inga Kuznecova, Artūras Nigalis, Mantas Ūsas, Gintarė Marija Ūsė, Petras Lisauskas, Viktorija Zobielaitė. Muzikos įraše skamba ir aktorių balsai.
***
Tarptautinio menų festivalio „Plartforma“ misija – kūrybos vyksme vienyti skirtingų šalių meninę patirtį, kūrėjų potencialą. Renginiuose pristatomi šiuolaikinio šokio ir teatro, naujojo cirko, performanso, muzikos ir vizualaus meno kūrėjai bei jų grupės. Tai – vienintelis interdisciplininio pobūdžio festivalis Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje, atliekantis ir švietimo funkciją supažindinti žiūrovus su šiuolaikinio meno raiškos formomis, jį suprasti, vertinti.
