Vienas iš kūrybinės grupės narių režisierius Karolis Kaupinis kalbėdamas interviu pastebi, kad XX a. 10-ame dešimtmetyje pavykdavo tiksliau užfiksuoti, ką žmogus galvoja iš tiesų. „Dabar jis moka pasislėpti, yra atsargesnis, arba jam mažiau rūpi, kad jį filmuoja“, – teigė kūrėjas.
– Kas pastūmėjo jus kurti muzikinius paveikslėlius iš Lietuvos televizijos archyvų „Radvila Darius, Vytauto“? Kuo rėmėsi jūsų kūrybinis procesas?
– Prieš keletą metų prodiuserė Ana Ablamonova mane kaip režisierių pakvietė prisijungti prie jos ir kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus idėjos įgyvendinimo, statyti operą to meto aktualijų temomis.
Tuo metu Lietuvoje vis kildavo koks nors didelis skandalas, kuris nurimdavo ir dingdavo iš visuomenės akiračio. Pavyzdžiui, susirūpinimas dėl medžių kirtimo, Lukiškių aikštės įpaminklinimas ir t. t.
Iki to laiko niekada nebuvau priartėjęs prie šio scenos meno, jį kvestionavau tik remdamasis asmeniniu skoniu. Vėliau kartu su dramaturge Birute Kapustinskaite pradėjome analizuoti skirtingų operos komponentų, tokių kaip arija ar rečitatyvas, reikšmę.
Tada suvokiau vieną didžiausių klasikinėje operoje kylančių konfliktų. Tai – teksto ir muzikos santykis. Jei autorius nori, kad tekstas būtų suprantamas – muzika primityvėja, o jei siekiama, kad muzika iškiltų – žodinis turinys tampa neaiškus. Dėl šios priežasties pasiūliau atsisakyti muzikalaus teksto atlikimo.
Tuo pat metu daug laiko praleisdavau LRT archyve, rinkdamas medžiagą dar vis kuriamam filmui. Jo veiksmas plėtojamas 1991-aisiais, tad žiūrėjau daug šio laikotarpio televizijos įrašų. Taip pastebėjau, kad 1988–1989 metais iškilo keistas fenomenas – atsiradusi žodžio ir minties laisvė leido skambėti skundams, kylantiems dėl per ilgą laiką susikaupusių problemų.
Būtent tada gimė pagrindinė kūrinio pateikimo idėja – panaudoti archyvinę video medžiagą, kuri kalba ir apie šiandieną.
Pradžioje montavau, struktūrizavau video medžiagą. Tolesniame kūrybinio proceso etape dirbome su improvizacinės muzikos atlikėjais. Ieškojome, kaip supinti muziką ir tekstą, kad neužgožtų vienas kito. Nenorėjau, kad tai taptų nebyliuoju kinu. Tad kuriant muziką rėmėmės video įrašuose suskambančiais motyvais ar žmonių balso intonacijomis.
Šį pasirinkimą padiktavo vieno iš muzikantų mano brolio Simono Kaupinio pasiūlytas prancūzų džiazo muzikanto Sašolė pavyzdys. Esu matęs vieną jo koncertų, kuriame jis naudoja video, nufilmuotus Gvadalupėje ar Martinikoje, juose ryškėjantys gamtos garsų motyvai tampa improvizacijos ašimi. Taip vaizdo ir garso tematinės sąsajos tapo operos pagrindu.
– Kūrinyje apčiuopiamos ir „lietuviško“ charakterio užuomazgos. Kaip jūs jį suprantate? Kaip „lietuvišką“ charakterį keitė laikas?
– Abejoju, ar lietuviškame charakteryje galima įžvelgti amžinų bruožų. Archyvinėje medžiagoje iškylantys aspektai yra būdingi tam metui. Taip iškyla ilgai nutylėtos, neišsakytos problemos, nuoskaudos, kurias staiga buvo galima išsakyti po okupacijos dešimtmečių.
Nebelikus cenzoriaus, žurnalistai pajuto laisvę veikti kaip jiems atrodė teisinga tiek formos, tiek turinio atžvilgiu. Televizija tapo sakykla, o žurnalistai – klausykla. Žiniasklaidos atstovai keliavo po rajonus, o žmonės jiems išpažino viską.
Tad prisikaupė temų, kurios yra būdingos konkrečiai tam laikmečiui. Pavyzdžiui, gresianti ekologinė katastrofa, kai buvę kolūkiai srutas ir trąšas pylė į ežerus. Tai šiandien rezonuotų globaliu mastu, nes Lietuvoje vyrauja priešinga situacija. Vis dėlto kai kurios iš šių temų išlieka aktualios ir dabar.
Nežinau, ar skundo temoje slypi lietuviškas charakteris. Galbūt jame yra dalis stoiško, rytietiško susitaikymo su likimu. Taip pat prisijungia ir silpnas vieno individo tikėjimas gebėjimu padaryti pokytį savo paties ar valstybės gyvenime. Per pastaruosius trisdešimt metų, sulig kartų pasikeitimu tikėjimo savimi gerokai padaugėjo.
Sunku atsekti, ar iniciatyvos trūkumas atkeliauja iš okupacijos, ar iš tolimesnių laikų. Vis dėlto lietuvių liaudies dainose randamas raudos motyvas – išverkti, išsakyti savo nelaimes daina. Lietuvoje tradiciškai tai transliuojama kultūroje. Šis meninis braižas atsirado iš politinių galimybių kovoti stokos.
Sociokultūrinėje aplinkoje egzistavo tokie personažai kaip artojėlis, ūkininkas, dainorėlis su lyra, tačiau politinio žmogaus ten nėra. Jis turėtų būti tas, kuris prisiima atsakomybę keisti dabartį, aktyviai veikti. Vis dėlto per keliasdešimt nepriklausomybės metų viskas šiek tiek pasikeitė, praėjo daug laiko, kai šie vaizdo įrašai buvo nufilmuoti.
– Pakalbėkime apie nepriklausomą žiniasklaidą. Kokius nuo pat pradžių jai kilusius iššūkius pastebėjote tyrinėdamas archyvinę medžiagą? Ar jie koreliuoja su dabartine situacija?
– Visų pirma, tai gerai žinomas geltonosios žiniasklaidos dominavimas – klesti žiniasklaida dėl antraščių, kuriose kaip pasakyta yra svarbiau nei kas sako. Virš turinio gelmės iškyla skandalingumas. Vyrauja pataikavimas žemiausiems skaitytojų instinktams.
Tai pelno, didesnio kapitalo siekianti ekonominė sistema. Tam, kad iš to išeitume reikia valios, kita vertus – ir visiškai kitokio ekonominio modelio. Nacionalinis transliuotojas galėtų tam atsispirti, nes jis išlaikomas valstybės biudžeto. Todėl tai yra, turbūt, vienintelė žiniasklaidos priemonė, kuri gali nepasiduoti polinkiui į geltonąją spaudą, nors kartais susivilioja noru būti žiūrimiausia ar skaitomiausia.
Šios problemos vyrauja ne tik Lietuvoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje, kur žiniasklaida dirba tokiu principu.
Nebesu žiniasklaidoje taip giliai, kad galėčiau siūlyti kokius nors sprendimus. Tam reikia gerai išmanyti sistemą, jei nori sukurti konstruktyvų pokytį. Jį turėtų siūlyti pačios žiniasklaidos atstovai, kurie yra tuo suinteresuoti.
– Kaip kito lietuvio sąmonė žiniasklaidos atžvilgiu, jei lygintume visą laikotarpį nuo nepriklausomybės atgavimo? Kokią svarbą šiuolaikiniam žmogui turi televizija, palyginus su kalbančiaisiais reportažuose „iš archyvų“?
– Galima išskirti du požiūrius į žiniasklaidą ir į žmogų su kamera. Savaime suprantama, kad 1988–1989 metais galimybė tiek filmuoti, tiek būti nufilmuotam buvo kur kas mažesnė negu šiandien. Dabar visi gali filmuoti, nusifilmuoti. Asmenukių kultūra yra iškilusi aukščiau visko, visur.
Dabar žmogus bet kada ir bet kur gali transliuoti vaizdą. Archyviniuose įrašuose matyti, kad žmonės nėra pratę prie kameros, dėl to dar nemoka staipytis, apsimetinėti. Paradoksalu, jog gavę galimybę pasisakyti, jie kalba atvirai, neužsideda kaukės, kartais drovisi.
Be to, žmogus su kamera ir mikrofonu jiems tampa autoritetu, prieš kurį būtina pasakyti tiesą. Dabar pašnekovai kur kas sąmoningesni atsidūrę priešais kamerą ir žino, ką žiniasklaida, ją naudodama, gali padaryti.
Žmogus tampa atsargesnis, slepiasi. Jei kyla noras ką nors išpažinti, nebereikia to vienintelio žiniasklaidos kanalo, kuriuo tuo metu buvo LTV.
– Kaip kinta kūrinio recepcija skirtinguose kontekstuose? „Radvilos Dariaus, Vytauto“ premjerą pristatėte 2020 m. pabaigoje. Tuomet dar nebuvo karo. Ar pastarųjų metų įvykiai keičia kūrinį?
– Visiškai nekeitėme pasirodymo konstrukcijos. Visgi kaskart, kai rodome šį kūrinį, Lietuvoje iškyla skirtingos aktualijos. Pavyzdžiui, kūrinį pradėjom repetuoti tądien, kai paskelbė pirmąjį karantiną. Prisimenu, tada leidausi nuo Tauro kalno LMTA Centrinių rūmų link ir JAV ambasadoje sirena ūžė: „Attention! Attention!“ – Armagedonas artėja.
Per visą kūrinio rodymo istoriją vyko pandemija, atnešusi skandalus dėl skiepijimo ar neva laisvių ribojimo, žygiavo šeimų maršai, kilo riaušės prie Seimo, prasidėjo karas. Taigi kiekvieną kartą rodant kūrinį tampa aktuali vis kita video ištrauka.
Šis amžinasis ratas vyksta ne dėl valstybinių ar politinių aspektų, o dėl žmonijos. Yra kelios temos, per kurias vis keliaujame kaip atskiri sociumai. Pavyzdžiui, Putinui paskelbus mobilizaciją, aktuali tapo kūrinio frazė, kai viena iš moterų, pasirodančių video medžiagoje, sako: „laukiam karo“ ir rodo dabartinio Konstitucijos prospekto link, kur tuo metu vykdavo Raudonosios armijos kariniai paradai.
– Buvote susitikęs su Dariumi Radvila. Koks jausmas kyla, kai žmogus, į muzikinius paveikslėlius atklydęs iš dokumentinės medžiagos, iš praeities, pasirodo dabartyje, realybėje?
– Jis atvyko kartu su šeima, prieš tai iš dukros sužinojęs, kad tapo kūrinio dalimi. Atrodė, kad jam buvo įdomu pažiūrėti į praeities atvaizdą visai kitame kontekste. Galbūt kiek juokinga, nes video įraše matė save jaunesnį, naivesnį.
Pastebiu tendenciją, kad šios kartos žmonės ateidami žiūrėti kūrinio jaučiasi visai kitaip, nei mes ar už mus jaunesni. 18–20 metų žiūrovai reaguoja į tai kaip į jiems nepažįstamą egzotiką, kitą pasaulį, kuriame jie nedalyvavo ir apie jį nieko nežino.
Dažnai iš vyresniosios kartos girdžiu pastebėjimus, kokie jie anuomet buvo naivūs. Turbūt tai „kalėjime“ gyvenančio žmogaus naivumas ir kartu absoliutus pasaulio nepažinumas. Dabar, mūsų tėvų kartai, kuri patyrė abu gyvenimo būdus, staiga žiūrint į save jaunus, darosi keista, gal kiek graudu, gėda, bet šis žmogaus atvirumas, nekaltumas man yra gražus.
Nenoriu jokiu būdu sakyti, kad to meto žmonės buvo geresni ar atviresni, bet dėl susidariusių sąlygų, nesuvokdami, kas yra kamera, dėl tiesaus ir atviro žvilgsnio į ją, visa tai yra gražu. Tuo metu pavykdavo tiksliau užfiksuoti, ką žmogus galvoja iš tiesų. Dabar jis moka pasislėpti, yra atsargesnis, arba jam mažiau rūpi, kad jį filmuoja.
Kūrinys bus rodomas spalio 15 d., šeštadienį, 20 val. ir spalio 16 d., sekmadienį, 14 val. Kultūros komplekse „Sodas 2123“ (Vitebsko g. 23, Vilnius).
Festivalio rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė.
