A. Brucknerio simfonijų muzika įvairuoja spalvinga jausmų ir nuotaikų palete, kurią apjungia pagrindinių idėjų bendrybė. Kompozitorius buvo giliai tikintis, tačiau, kaip ir Ludwigas van Beethovenas, nebuvo tikėjimo, tiksliau, išpažįstamos religijos fanatikas ir dogmatikas. Jo tikėjime svarbiausią vietą užėmė meilės, gėrio, gamtos grožio ir didybės idealai. A. Bruckneris išreiškia juos įkvėptai ir didingai savo epiškose garsų simfonijose, kupinose didingos ramybės, susimąstymo, giedro optimizmo.
Neatsitiktinai vienas populiariausių A. Brucknerio kūrinių yra Ketvirtoji simfonija – pastoralinė, pakili poema apie gyvenimo džiaugsmą ir gamtos grožį. Pats autorius ją pavadino „Romantine“. Šis pavadinimas – plačios prasmės ir puikiai perteikia bendrą emocinį kūrinio toną: muzika išreiškia tipiškus romantizmo meninius vaizdus – epinius gamtos, žanrinius-buitinius (medžioklės ragai, austrų šokis lendleris, paukščių giesmės ir trelės).
Dar nuo L. van Beethoveno „Pastoralinės“ simfonijos laikų vokiečių-austrų kompozitoriai dažnai savo kūriniuose išreikšdavo tėvynės gamtą, ypatingą dėmesį skirdami miško stichijai. A. Brucknerio simfonija irgi dvelkia „miško romantika“. Štai, būdinga pradžia: siūbuojančio, mirgančio, švelniausio styginių tremolo fone išnyra valtornos – miško rago – šūksnis...
Nors tai – vienintelė A. Brucknerio simfonija, turinti pavadinimą, bylojantį apie galimą programinį sumanymą, tačiau, kaip ir L. van Beethoveno „Pastoralinėje“, čia nereikėtų ieškoti konkretaus siužeto. Muzika išreiškia gamtos pakerėto žmogaus jausmus. Būdama didingo epinio užmojo, kuris atskleidžiamas labai ilgų, monumentalių „freskų“, muzika išlieka šubertiškai gaivi ir poetiška. Joje sukurta panteizmo dvasia.
Kartu su Septintąja, Ketvirtoji yra populiariausia A. Brucknerio simfonija. Ją kompozitorius sukūrė 1874-aisiais. Tačiau tuo metu Vienoje A. Brucknerį su žemėmis maišė jo aršus kritikas autoritetingasis Eduardas Hanslickas. Tad kompozitorius svajojo, kad Ketvirtosios premjera įvyktų Berlyne. Deja, pirmasis simfonijos variantas taip ir nenuskambėjo. Tiesiog neatsirado jokių galimybių. Teko po ketverių metų vargšui kompozitoriui net du kartus perkurti savo vieną žaviausių kūrinių. Pirmą kartą A. Brucknerį Vienoje 1881 m. vasario 20 d. dirigavo garsusis Hansas Richteris. Jis pasakojo: „A. Bruckneris, tada jau pagyvenęs žmogus, kaip kompozitorius nebuvo deramai gerbiamas – jo kūriniai beveik neatliekami. Kai simfonija baigėsi, A. Bruckneris priėjo spindėdamas iš susijaudinimo ir laimės. Pajutau, jog jis kažką įbruko man į delną. „Paimkite tai, – pasakė, – ir išgerkite bokalą alaus į mano sveikatą“. Atviraširdis kompozitorius padovanojo žymiajam dirigentui talerį. H. Richteris buvo taip sujaudintas, kad negalėjo sulaikyti ašarų.
Tokia nuoširdžiai jaudinanti yra ir simfonijos muzika. Pirma dalis (Allegro) išreiškia būdingą vokiečių romantizmui „miško romantiką“. Antroji (Andante quasi allegretto) sukurta elegijos nuotaikoje, bet su gedulingo maršo atgarsiais. Trečia dalis (Sehr schnell) it medžioklės ragų sąšauka su žavingu lendleriu. Ketvirtoji (Allegro moderato) – dramaturgiškai sudėtingiausia. Po neramios įžangos muzikos vystymas ir repriza atveda į grandiozinę pabaigos apoteozę – visiško susiliejimo su gamta ekstazę.
Kaip visada pusvalandį prieš koncertą (šį sykį spalio 16 d. 16.15–16.45 val.) Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Viktoras Gerulaitis plačiau pasakos apie kūrinį ir jo gimimo istoriją.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Vadym Cholodenko skambina L. van Beethoveną“ įvyks 2022 m. spalio 16 d. 17 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Bilietų galite įsigyti Vilniaus kongresų rūmų, „Bilietai.lt“ kasose ir internetu www.bilietai.lt.
