Prieš artėjantį performansą kalbėjomės su Arkadijum Gotesmanu apie pažintį su scenos partnere, filmo kontekstą ir jo pasirinkimo motyvus, kūrybinį garso takelio procesą, meninių bendrysčių gimimą ir nūdienos pasaulio prasmes muzikoje.
– Skambėsiantį Ivano Kavaleridzės nebyliojo kino filmo „Audrų naktys“ garso takelį sukūrėte kartu su ukrainiečių garso menininke Alla Zagaykevič. Kaip gimė jūsų pažintis?
– Alla yra be galo įdomi, profesionali menininkė, veikianti įvairiuose galimybių laukuose. Džiaugiuosi turėdamas galimybę ją išvysti Lietuvoje ir kartu dirbti. Susipažinome dar praeitame amžiuje, man grojant Šarūno Nako suburtame Vilniaus naujosios muzikos ansamblyje, gyvavusiame 1982–2000 metais. Mūsų pažintis užsimezgė ansamblio gastrolių metu Kijeve, po jų kartu koncertuodavome Lietuvoje. Vienas įsimintiniausių koncertų įvyko 1999 m. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, kuriame atlikome Š. Nako kūrinio „Ziqquratu“ premjerą. Po jos Alla pasiūlė man įgarsinti Ivano Kavaleridzės filmą „Audrų naktys“ ir atlikti jį Kijevo O. Dovženkos centre. Taip ir įvyko – 2019 m. pristatėme šio filmo įgarsinimą tiek O. Dovženkos centre, tiek Odesos šiuolaikinės muzikos festivalyje, vykusiame Odesos filharmonijoje.
– Kaip Jūsų akiratyje atsirado šis filmas? Kodėl pasirinkote įgarsinti būtent jį?
– Įgarsinti šį filmą pasirinko Alla, ir aš mielai sutikau, kadangi šis filmas, manau, yra labai aktualus ir nūdienoje. „Audrų naktys“, sukurtas 1931 m., atskleidžia Ukrainos sovietizacijos kontekstą iš vieno žmogaus, besipriešinančio miniai, perspektyvos. Jame gausu siužetinių linijų, reprezentuojančių kovos ir susitaikymo priešpriešas, tų dienų aktualijas, žmonių gyvenimo būdą, vyraujančias idėjas. Taip pat įdomu tai, jog filmo režisierius Kavaleridzė buvo ir skulptorius, todėl jo kinematografiniai sprendimai yra neeiliniai, žmonės ir objektai yra vaizduojami tarytum skulptūros.
– Kaip vyko muzikinio takelio kūrimo procesas? Ką siekėte atskleisti šio filmo įgarsinimu?
– Pagrindiniai šio mūsų kūrinio siekiai – praturtinti filmo turinį naujomis prasmėmis, sukurti patrauklų, žmonėms įdomų meno produktą, kuris vaizduotų filmo siužetą publikai artima kalba. Klausytojai Allos sukurtoje elektroninėje muzikoje išgirs ir jos pačios įdainuotas liaudies dainas, o aš improvizuosiu specialiai šiam filmui parinktu perkusijos rinkiniu, tarp kurių keletas instrumentų yra pagaminti lietuvių meistrų bei mano paties.
– Perkusija yra viena iš sudėtingiausių instrumentų grupių, mąstant apie kūrinio pasakojimo įprasminimą, iškalbingumą. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu? To klausiu todėl, kad Jūsų kūryboje gausu muzikos spektakliams, filmams, dalyvaujate projektuose, kuriuose muzika jungiama su literatūra, vaizduojamuoju menu. Ši veikla leidžia daryti prielaidą, jog Jums svarbi ne tik muzika per se, bet ir jos galimybė atvaizduoti pasakojimo, istorijos elementus. Tad ar sąmoningai siekiate savo muzika perteikti siužetus? Ir kokios, šiuo atveju, yra perkusijos galimybės?
– Su pirmuoju teiginiu drįsčiau nesutikti, kadangi šiuolaikinės perkusijos instrumentų technologijos, manieros bei naujos grojimo technikos mums leidžia atlikti ir melodinę funkciją. O kodėl mano kūryboje tiek daug įvairių projektų? Man tiesiog viskas yra įdomu, kiekvienam projektui savo instrumentų grupę esu sumąstęs vis kitaip. Manau, kad kiekvienam atlikėjui, kuris gyvena panašų gyvenimą ir reiškiasi įvairiuose žanruose, yra svarbu ir įdomu sukurti unikalias atlikimo versijas.
– Atliekate džiazą ir šiuolaikinę akademinę muziką. Kodėl pasirinkote šias interesų, specializacijos nišas?
– Aš jų nesirinkau, greičiausiai, jos mane pasirinko. Viduje vis dar jaučiu šauksmą ir alkį groti, atlikti, būti, girdėti, dėstyti, matyti, žiūrėti, klausyti, džiaugtis kitų pasiekimais... Tokia yra mano instrumentų grupė, man taip įdomu gyventi.
– Kada pajutote, jog įprastos, t. y. koncertinės džiazo ar akademinės muzikos atlikėjo veiklos nepakanka? Kuo Jus patraukė muzika filmams?
– Viskas einasi taip, kaip einasi. Muziką filmams laikau turininga veikla, kuri leidžia netgi vienišais simfoninės perkusijos grupės garsais kažką pasakyti, sudėti juos į tam tikrą eigą, tam tikrą ritmiką. Manau, kad filmai yra įdomūs visiems muzikantams, ir kiekvienas svajoja įrašyti muziką filmui ar gyvai jį įgarsinti. Tiek jiems, tiek man viskas yra įdomu. Matyt, tiesiog toks mano planas. Atsakyti, kada buvo ta riba, negaliu. Nuo ankstyvų metų pasižymėjau laisvesniu požiūriu į atlikimą, domiuosi bibopo, afrikietiška ritmine, Kubos muzika, įvairiais instrumentais ir atlikimu. Kartu su įvairiais scenos partneriais teko daug keliauti po pasaulį, daug ko išmokti, ypač apie perkusiją ir džiazą. Tikriausiai, tai, kas įdėta į mane likimo, dabar yra tarytum grąža.
– Jūsų biografijoje daug skirtingų muzikos bendražygių, grojate keliuose muzikų ansambliuose. Kaip gimsta šios bendrystės?
– Bendrystes nulemia gyvenimo tėkmė. Aišku, būna ir atsitiktinumų, bet viskas susiklosto savaime. Lietuvą laikau labai svarbia ir ypatinga vieta muzikos atlikėjų prasme. Mintys, idėjos, filosofija, eilėraščiai, kuriuos girdžiu vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, yra sukurti čia buvusių, esamų ir net būsimų didžių menininkų, darančių šią šalį turtingą. Šios erdvės aura yra pagavi, ji išlieka ir įkvepia. O kalbant apie reikšmingiausius scenos partnerius, galėčiau išvardinti visą Lietuvos elitą (šypsosi) ir daug žymių žmonių iš užsienio, su kuriais mane sieja labai geras abipusis ryšys.
Šios muzikinės bendrystės leidžia suprasti, kad iš tavęs sklindanti muzika yra ne kas kita, kaip reakcija į šalia esantį žmogų. Prisimenu įdomų nutikimą su Alla, kai Odesoje atlikome „Audrų naktų“ įgarsinimą. Buvo labai karšta, dėl to teko atšaukti repeticiją, o prieš pat koncertą sužinojome, jog projektorius prastai veikia. Filmo pradžioje aš visiškai negirdėjau Allos elektronikos, todėl teko groti vien iš žvilgsnio ir pasitikėjimo. Atliekant muziką tokiomis sąlygomis svarbiausia tampa pasitikėjimas, partnerystė ir žmogiškumas.
– Ir visgi, kodėl perkusija? Kokia jos atsiradimo Jūsų gyvenime istorija ir kuo ji Jums reikšminga iki šiol?
– Tėvai man pasakojo, kad jau nuo ankstyvos vaikystės domėjausi garsais ir jų išgavimo galimybėmis. Pats atsimenu, kad būdamas šešerių buvau žydų vestuvėse ir pirmą kartą ten išgirdau skambant bosinio būgno garsus. Iki šiol prisimenu visą akordą ir kokį didelį įspūdį jis man tuo metu padarė. Vėliau atradau vieno žymaus rabino knygą, kurioje jis tyrinėjo muzikos ir Kabalos ryšį. Joje jis rašė, jog jei žmogus į vestuves gali ateiti blogos nuotaikos, tai muzikantai ją pakeis. Tad aš nešiojuosi pagautą nuotaiką ir garsą, kurie tapo mano likimu.
– Jūsų bei artėjančio pasirodymo partnerės kilmė susijusi su nūdienos pasaulio politine situacija. Kaip manote, ar muzika gali būti politiška ir ar Jūsų gimtosios šalies faktas suteikia įvairesnių prasmių būsimam pasirodymui?
– Kaip jau minėjau, artėjantis filmas šiandien yra labai aktualus, nes jis vaizduoja jėgos veiksmus ir tikrą, mažai žinomą Ukrainos istoriją. Manau, jog karo įvykiai sveikam žmogui yra protu sunkiai suvokiami, ir aš – ne išimtis. Ukrainoje gyvena daug mano draugų ir pažįstamų, scenos partnerių. Man rūpi šios šalies likimas, taip pat ir bendras civilizacijos bei pasaulio likimas. Aš priklausau tautai, kuri amžių amžiais buvo mušama, bet patirtis rodo, kad ta kova kažkada baigiasi. Ukrainos atveju didžioji dalis pasaulio žmonių supranta politinę padėtį, meldžiasi, kad pagaliau tai baigtųsi ir mes sugrįžtume į taikų gyvenimą. Aš tikiu, kad mes į jį sugrįšime, tačiau jis bus kitoks. Esu antros kartos holokausto vaikas.
Mano tėvas buvo Aušvice ir jį išgelbėjo vokiečių karininkas. Aušvico laiku visi belaisviai turėjo gerti tam tikrus vaistus. Buvo manyta, kad dėl jų įkalintųjų vaikai taps suluošintais, bepročiais ir nemąstančiais gyvūnais, tačiau yra kitaip – žmonės išgyveno, tarp jų esu ir aš. Turėdamas visa tai mintyje, kraujyje, savo genetiniuose koduose, galiu pasakyti, kad žydų tauta išgyveno, nors ir prarado labai daug žmonių. Dabar vyksta panašus procesas, ir mes negalime likti abejingi, turime vieni kitiems padėti. Asmeniškai labai daug padedu atvykusiems iš Ukrainos ir esu toks ne vienas, mūsų labai daug. Išėjus į gatvę man labai džiugu matyti žymiai daugiau šviesos, teisingo mąstymo, todėl darosi ramiau suvokiant, jog mūsų yra didžioji dauguma.
* * *
Filmas „Audrų naktys“ – paskutinysis režisieriaus I. Kavaleridzės filmas, sukurtas nebylaus kino epochoje. Jame persipina industrinio amžiaus mašinų romantika, senosios ukrainiečių tradicijos ir avangardinio meno kalba. Filmas prisotintas impulsyvumo, jo prieštaringa aplinka sudaro vientisą meninę erdvę. Naudodami įvairius solo perkusijos ir elektronikos tembrus nebylaus filmo garso takeliui, A. Zagaykevič ir A. Gotesmanas tarsi prisijungia prie meninės Ivano Kavaleridzės optikos.
Allos Zagaykevič biografija pasižymi veiklos barų gausa, veiklos įvertinimais ir muzikos atlikimo geografija. Ji – ukrainiečių moderniosios klasikinės muzikos kompozitorė, atlikėja, elektroakustinių muzikinių projektų kuratorė, muzikologė, spektaklių, operų, muzikos filmams kūrėja, 2017 m. apdovanota Ukrainos kino akademijos prizu „Auksinė styga“ už geriausią kompozitoriaus darbą. Jos muziką atlieką žymūs Ukrainos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Šveicarijos ir JAV kolektyvai. Lietuva jai taip pat artima – performansą „Audrų naktys“ atliko su A. Gotesmanu 2019 m. Odesoje, taip pat daugelį metų dalyvauja kompozitoriaus Šarūno Nako elektroakustiniuose projektuose.
Menininkės scenos partneris, Lietuvos publikai gerai pažįstamas Arkadijus Gotesmanas laikomas vienu kūrybingiausių Lietuvos perkusininkų, pagarsėjęs kaip laisvosios improvizacinės muzikos atlikėjas. Gimė Ukrainoje, į Lietuvą atvyko 1980 m., nuo 1982 m. groja profesionalioje scenoje. Džiazą groti pradėjo su Gintauto Abariaus trio (1982–1989). Nuo 1989 m. bendradarbiauja su Petru Vyšniausku (duetas „PetrArka“), 1993 m. su Petru Vyšniausku ir Viačeslavu Ganelinu susibūrė į „Trio Alliance“. Kaip solistas ir ansamblių narys grojo daugelyje Europos šalių, taip pat Azijoje, Afrikoje, JAV, dalyvavo daugybėje džiazo festivalių. Perkusininko kūrybinių idėjų laukas – platus ir įvairus, jis atlieka ne tik džiazą, bet ir šiuolaikinę akademinę muziką, rašo scenarijus muzikiniams performansams ir instaliacijoms, komponuoja muziką teatrui. Nuo 2009 m. rengia pirmąjį Baltijos šalyse klezmerių muzikos festivalį.
