„Opera turi galimybių, kurių dramos teatre nėra. Iš savęs reikalauju, kad ji taptų tikru draminiu spektakliu“, – sakė G. Varnas, režisavęs apie pusšimtį dramos spektaklių ir operų Lietuvoje ir svetur, už savo įvairiažanrę kūrybą ne kartą apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, „Fortūnos“, „Kristoforo“ statulėlėmis, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
– Kokia bus jūsiškė Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ interpretacija?
– Pirmąjį B. Kutavičiaus operos „Lokys“ pastatymą 2000 metais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pavadinčiau etnografišku, jame buvo labiau akcentuojami lietuviški papročiai. Vienaakės senės partiją atliko lietuvių folkloro ikona Veronika Povilionienė. Aš į statomą operą žiūriu kitaip, nors joje lieka ir sutartinės, ir lietuviškų melodijų atgarsiai.
Man opera „Lokys“ – istorija, atskleidžianti tamsiąją žmogaus prigimtį, kalbanti apie tai, kiek žmogus pajėgus išlikti žmogumi.
Pirmasis operos pastatymas pasakojo apie XIX amžiaus antrąją pusę, o Klaipėdoje kuriamas siužetas tarsi nukelia į XX amžiaus 3 dešimtmetį. Būtent XX a. pradžioje atsirado nauja meno rūšis – kinas, o menas pasuko modernizmo kryptimi. Radosi daug naujų meno krypčių, srovių, o man, kaip kūrėjui, šis pokyčių laikas labai įdomus.
To meto nebylusis kinas „kalba“ įvairiomis temomis. Kalbu ne apie amerikietišką komediją, o apie vokišką ekspresionizmą kine. Atsiranda juodieji žanrai, bauginančios istorijos, atskleidžiančios žmogaus dvilypumą (pvz., filmai apie vampyrus).
Tokią istoriją pasakoja ir opera „Lokys“, kur pagrindinis herojus balansuoja tarp buvimo žmogumi ir žvėrimi (lokiu). O finalas tragiškas, nes nugali žvėriška prigimtis... Čia daug erdvės kiekvieno savitoms įžvalgoms ir pamąstymams.
– Esate dramos režisierius, sukūręs pripažinimo sulaukusių operų. Kuris žanras jums artimesnis – drama ar opera?
– Operoje jaučiuosi lyg žuvis vandenyje ar gal kaip menkė Baltijos jūroje (juokiasi). Idealiausia, kai kūryboje būna pusiausvyra: po kelių dramos spektaklių statai operą, tada vėl – dramos kūrinį ir t. t. Aš labai mėgstu operą, priešingai nei režisieriai, kurie imasi operų tarp savų, ciniškai sakydami, kad tai daro dėl pinigų, o iš tiesų šio žanro nekenčia.
Operą pamilau nuo paauglystės, kai jos klausiausi Vilniuje būdamas trylikos ar keturiolikos. Bėgant metams keitėsi operos pastatymų tradicijos. Mėgstu operą kaip žanrą ir į tai žiūriu kaip į labai rimtą reikalą, tačiau negaliu sakyti, kad man patinka kiekvienas pastatymas. Kuo toliau, tuo rečiau randu gerų. Bet randu.
Operai bet koks režisierius netinka. Nekalbu apie komiškas ar pramogai skirtas operas. Rimtąją operą reikia statyti kaip dramos spektaklį – su mintimi, koncepcija, stilistika. Būtina suprasti operos specifiką – tai muzikinis teatras.
Opera, kaip žanras, turi savo privalumus ir trūkumus. Pavyzdžiui, librete siužetas supaprastinamas, nes negali išdainuoti tiek daug teksto, kiek gali išsakyti dramoje (palyginkime Williamo Shakespeare‘o „Makbetą“ ir Giuseppe Verdi „Makbetą“). Pliusai: didžiulis orkestras, choras, baletas. O tai reiškia didesnes ir kitokias išraiškos galimybes. Opera turi galimybių, kurių dramos teatre nėra.
Iš savęs reikalauju, kad opera taptų beveik draminiu spektakliu, o kai jis toks nėra – man nepatinka. Nesu tradicinių arba „naftalininių“ operų pastatymų gerbėjas. Pavyzdžiui, jei librete parašyta, kad „Rigoleto“ veiksmas vyksta XVI amžiuje, tad taip ir stato kostiuminę operą, kur vizualus margumas užgožia ar visai sunaikina temą, mintį.
„Naftalininis“ operos pastatymas – tai spektaklis be minties. XXI amžiuje tai tampa anachronizmu. Neva tai daroma dėl publikos. Nors kiek aš pažįstu publikos gerbėjų iš Vilniaus ar Rygos, matau, kad publikos susidomėjimas tik padidėjo, kai operos pastatymai tapo konceptualūs, o jų įgyvendinimo ėmėsi dramos režisieriai. Tada opera susidomi ir ateina dramos publika. Publikos skonio negalima gadinti, būtina jį formuoti.
– Operos herojai savo išgyvenimus išreiškia arijomis. Ar jums, kaip dramos profesionalui, operoje pakanka erdvės draminių linijų vystymui?
– Arijos atitikmuo dramoje – monologas. Jei prisimintume W. Shakespeare‘o tragediją „Makbetas“, patys įdomiausi, labiausiai įkvepiantys šio kūrinio momentai slypi būtent pagrindinio herojaus monologuose. Veiksmas tarp jų nėra toks įdomus, kaip kad monologuose atskleidžiami herojaus išgyvenimai, dvasinės krizės, naujo kelio paieškos.
Ariją aš labai gerbiu. Tarkim, barokinėje operoje arijų būna labai ilgų, tad gali būti keblu jas įveiklinti, bet viską galima išspręsti. Arijų nebijau, o kai kuriose šiuolaikinėse operose man jų net trūksta. Nebūtinai dainuodamas ariją solistas turi statiškai stovėti ir tik dainuoti. Jis gali veikti!
– Kuo ypatinga klaipėdietiškojo „Lokio“ statytojų ir solistų komanda?
– Surinkta puiki komanda. Negali sakyti, kad surinkti solistai neatitinka kuriamų personažų (pvz., ta solistė ar solistas per seni ar per stambūs). Laikas, kai buvo susitaikoma su tuo, jog neatitinka solistų išoriniai duomenys ir kuriamų personažų įsivaizduojami tipažai, jau praėjo.
Nebebūna, kad ne pirmos jaunystės solistė atlieka jaunos įsimylėjusios mergaitės partiją. Šiuolaikiniame teatre jaunos įsimylėjėlės partiją veikiausiai atliks jauna ir vikri solistė, tad problemų sceninėms užduotims dažniausiai nekyla.
Dainavimas jau nebėra vienintelis ir pats svarbiausias kriterijus atrenkant solistus naujam sceniniam pastatymui. Juk žiūrovas šiais laikais geriausių Violetų arijas gali girdėti savo namuose, kada tik panorėjęs, įrašų pavidalu. Tad į teatrą žmonės ateina ne tik dėl arijų ir jų atlikimo, bet ir dėl vaizdo scenoje.
Opera turi būti ir geras teatras, tačiau tai nereiškia, kad galima blogai dainuoti. Dainuoti gerai – operoje būtina sąlyga, bet nepakankama.
Operai „Lokys“ ruošiasi du jauni Grafai (solistai Andrius Apšega ir Šarūnas Šapalas), kurie ne tik puikiai dainuoja, bet ir labai noriai imasi aktorinių užduočių. Jie labai tinka šiam vaidmeniui. Radome puikų sprendimą: kai vienas iš jų atlieka Grafo partiją, kitas imasi Grafo antrininko vaidmens.
Galiu pagirti ir Julijos partijas ruošiančias net tris solistes – Guntą Gelgotę, Ievą Barborą Juozapaitytę ir Juditą Butkytę-Komovienę. Jos talentingos tiek dainuodamos, tiek vaidindamos. Tai solistės, žinančios kas svarbu scenoje, tad jas galiu pristatyti kaip puikias aktores.
Tarp „Lokio“ atlikėjų turime daug puikių solistų, tačiau man labai svarbūs Grafienės ir Vienaakės senės vaidmenys. Profesorius (solistai Vladimiras Prudnikovas ir Kšištofas Bondarenko) – dar vienas svarbus ir didelis vaidmuo, tačiau jis operoje tarsi stebėtojas, kuris nedaro įtakos scenoje vykstančiai dramai. Profesoriui skirta misija – viską stebėti ir žiūrovui atskleisti operos istoriją. Ir, žinoma, būti jos sukrėstam.
Vienaakė senė – tai „Makbeto“ raganos, išpranašavusios jam lemtį, tipažas. Šios partijos atlikėjos – Aurelija Dovydaitienė ir Dalia Kužmarskytė. Tragiško likimo senąja Grafiene taps solistės Jovita Vaškevičiūtė ir Loreta Ramelienė.
– Sakoma, kad šiais laikais scenoje reikėtų tik linksmų siužetų pastatymų. Ką manote jūs?
– Jei žmogus nori likti neišprususiu, mes negalime jam to uždrausti. Jei žmogus nejaučia poreikio menui, tegul žiūri televiziją, nors ir čia rodo ir žiaurumų, ir operų. Beje, dėl operų atsiradimo televizijoje aš labai džiaugiuosi.
Teatras, o ypač opera, nėra skirti masėms. Opera radosi didikų rūmuose ir buvo skirta išprususiai aukštuomenei. Menas skirtas žmogaus tobulėjimui. Kad jis atitrūktų nuo jame tūnančio žvėries ir su tuo kovotų. Apie tai kalba ir opera „Lokys“!
