Praėjusių amžių magija
Bronius Kutavičius – lietuviško minimalizmo pradininkas, Antano Račiūno kompozicijos klasės absolventas, pats išauginęs savo mokinių kompozitorių būrį. Jo kūryba įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ie meno bei Valstybine premijomis, festivalio „Probaltica“ (Torunė, Lenkija) prizu, kompozitorius apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Karininkų kryžiaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.
Jam taip pat skirtas Tarptautinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) prizas už kūrybą, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) „Metų autoriaus“ apdovanojimas. B. Kutavičiaus muzika vertinama ne tik Lietuvoje, ji atliekama įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose užsienyje – Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, JAV, Meksikoje, Rusijoje ir kitur. Kai kuriose šalyse surengti kompozitoriaus autoriniai koncertai.
B.Kutavičiaus kūrybinis palikimas gausus įvairaus žanro kūrinių, tarp ryškiausių – 5 oratorijos: „Panteistinė“ (1970 m.), „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978 m.), „Iš jotvingių akmens“ (1983 m.), „Pasaulio medis“ (1986 m.), „Magiškasis sanskrito ratas“ (1990 m.), dideli vokaliniai orkestriniai ciklai „Jeruzalės vartai“ ir „Metai“, „Epitafija praeinančiam laikui“ chorui ir orkestrui (1998 m.), kantata „Du paukščiai girių ūksmėj“, „Mažasis spektaklis“ (1975 m.), operos „Lokys“ (2000 m.) ir „Kaulo senis ant geležinio kalno“ (1976 m.), opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“.
Atveria priešistorės klodus
Anot muzikologų, B. Kutavičiaus kūryba išėjo toli už grynosios muzikos ribų apimdama platų kultūrinį kontekstą bei atidengdama amžių glūdumoje skendinčius tautų istorijos ir priešistorės klodus, materializuodama grynuosius mitinės ir religinės sąmonės archetipus. Apie B. Kutavičiaus kūrybą išleistos net keturios knygos, ji įamžinta aštuoniose autorinėse kompaktinės plokštelėse.
„Tai yra vienas žinomiausių Lietuvos kompozitorių. Jeigu kalbėtume apie tai, kad kiekviena šalis turi savo ryškiausią kompozitorių, B. Kutavičius neabejotinai – vienas ryškiausių Lietuvoje. Jis suformavo tam tikrą reakciją ir būdą, kaip interpretuoti folklorą, kaip jį pateikti jungiant su šiuolaikinės muzikos priemonėmis.
Nepaisant to, kad didžiausi jo kūriniai buvo sukurti labai sudėtingu laikotarpiu, priespaudoje, jis sugebėjo niekada neatsižadėti savo kūrybos tikslų. Ryškiausi jo kūriniai – „Paskutinės pagonių apeigos“, oratorija „Iš jotvingių akmens“ turbūt išliks kaip tam tikras kultūros ženklas, kaip ir Čiurlionio simfoninės poemos“, – mano Lietuvos kompozitorių sąjungos vadovas Mykolas Natalevičius.
Muzika lankė sapnuose
B. Kutavičius yra sakęs, kad jo kūriniai ateina iš širdies, vidinės nuojautos. Esą kartais muziką jis net susapnuojantis, tad tenka keltis naktį ir užsirašyti: „Nors dažniausiai muzika gimsta po ilgo galvojimo, mintyse dėliojimo, jos girdėjimo ir matymo. Mėgstu vaikščiodamas viską apgalvoti. Ir laikausi tokios nuomonės: šimtą kartų pagalvok, vieną kartą užrašyk. Norint kurti, reikia visą save atiduoti. Atiduoti viską, ką gali. Paviršutiniškai geriau nieko nedaryti“.
Specialistų teigimu, B.Kutavičiaus kūrybai būdingas savitas laiko ir erdvės traktavimas, muzikos teatrališkumas, išsilaisvinimas nuo bet kokio akademiškumo, minties koncentracija, pasitelkiant nedaug išraiškos priemonių. Jo kūrybai būdinga istorinės, mitologinės temos, įvairūs simboliai, sąsajos su praeitimi, Lietuvos kultūra ir istorija, mūsų tautos pasaulėjauta.
B. Kutavičius sakydavo: „Nežinau, ką paaukočiau už vieną Vytauto laikų dieną“. Savo sodyboje kaime, netoli Merkinės, kompozitorius buvo įsirengęs mažą muziejų, kuriame kaupė senovinius buities rakandus, juos panaudodavo ir savo kūryboje. Kai kuriuos pats surasdavo, kai ką žinantys jo pomėgį padovanodavo. Būdavo, atvažiuoja menininkas į sodybą ir randa senovinių daiktų paliktų prie durų. „Turiu šukas linams, kurios skamba mano „Magiškajame sanskrito rate“, linų minyklę, daug kitų rykų“, – yra pasakojęs kompozitorius.
Mokė režisierių smuikuoti
Kompozitorius žavėjo ir stebino savo bendražygius bei talento gerbėjus ne tik kūryba, bet ir begaliniu kuklumu: „Niekada nesupratau, kodėl gabūs žmonės giriasi. Ne jų nuopelnas, kad yra galbūt pralaidesni, atviresni idėjoms už kitus. Kūryba – tai gamtos dovana“, – yra sakęs menininkas.
Turbūt nedaug kas žino, kad B. Kutavičius kadaise kūrė muziką Panevėžio teatro spektakliams, tarp jų – vienam iš paskutinių Juozo Miltinio režisuotų „Requiem vienuolei“. Kompozitorius artimai draugavo su teatralais Vaclovu Blėdžiu, Donatu Banioniu ir kitais. „Visi jie buvo J. Miltinio mokiniai, o aš galėjau pasigirti režisieriaus mokytoju buvęs“, – ne kartą yra pasakojęs menininkas.
Mat J. Miltinis norėjo išmokti griežti smuiku, tad prašė jį pamokyti garsų smuikininką ir pedagogą V. Kligį, tačiau šis nesutiko. Smuikininkas nusiuntė pas J. Miltinį geriausią savo mokinį B. Kutavičių. Būsimasis kompozitorius žinomą režisierių mokyti pradėjo nuo taisyklingos laikysenos, smuiko paėmimo, pirmų natų. Pamokos truko kelis metus.
„Lokio“ sugrįžimas
„Bronius Kutavičius yra vienas unikaliausių ir stipriausių šiandienos muzikos kūrėjų“, – teigė įrašų kompanijos „Ondine“ vadovas Reijo Kiilunenas, tarptautinei publikai pristatęs dvigubą B.Kutavičiaus operos „Lokys“ albumą.
Šis veikalas buvo labiausiai laukta 1999/2000 m. koncertinio sezono nacionalinė premjera. Tai buvo pirmoji nauja opera, nepriklausomybės metais pastatyta pagrindinėje Lietuvos operos scenoje, ir pirmasis „Vilniaus festivalio“ scenos veikalo užsakymas.
Projektą įkvėpė JAV gyvenančios lietuvių rašytojos Aušros Sluckaitės-Jurašienės libretas pagal Prospero Merimée novelę „Lokys“, o jį realizuoti buvo pakviesti žymūs lietuvių menininkai – kompozitorius B. Kutavičius, teatro režisierius Jonas Jurašas, dailininkas Mindaugas Navakas. Premjerai sutelktos rimtos operos solistų pajėgos – Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaitis, Inesa Linaburgytė, Irena Zelenkauskaitė ir kiti. Muzikiniam operos pastatymui vadovavo dirigentas Martynas Staškus.
„Lokys“ – trečioji B. Kutavičiaus opera, tačiau pirmasis kompozitoriaus muzikos veikalas LNOBT scenoje, rodytas iki 2007 m. Prieš kūrinio premjerą kompozitorius prisipažino nuo seno svajojęs parašyti tradicinę operą XIX a. stiliumi su dideliu orkestru, choru, baletu. Šios operos ašis – meilės ir likimo drama, realaus ir anapusinio pasaulių susidūrimas.
Šie gana tipiški romantinei operai motyvai „Lokyje“ yra vieninteliai saitai su operos tradicija. Muzikinėje „Lokio“ partitūroje individualus kompozitoriaus braižas natūraliai susipina su įvairių epochų muzikos stilizacijomis, o muzikinės medžiagos įvairovę bei greitą sceninio veiksmo kaitą valdo instrumentinei muzikai būdingi principai: minimalistinis kartojimas ir transponavimas, modernizmui artimi polifoniniai kontrastai, postmoderizmui – koliažo technika, ekstramuzikinės formos.
Operos „Lokys“ premjerą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengia muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, dirbęs ir pirmąkart statant operą LNOBT bei rengiant operos įrašą kompaktinei plokštelei, režisierius Gintaras Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis.
Susidomėję labai laukiami spalio 7, 8 ir 22 d. Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose.
