Sezono pirmasis koncertas keistokas. Net nedalyvavo orkestro meno vadovas smuikininkas Sergejus Krylovas. Aplinkui buvo šnabždamasi: kodėl nėra? Ar šis puikus smuikininkas kartais ne Rusijos politikos pusėje? O gal tai tiesiog nepagarba Lietuvos klausytojui? Neprisistatė su sezono pradžiai deramu repertuaru. Orkestro vasaros koncertų sezone įrašyti pasirodymai Švedijoje, Norvegijoje su ...dirigentu Christianu Karlsenu.
Koncertas tapo visuomet klausytojų laukiamo pianisto Andriaus Žlabio pasirodymu su orkestru. Pats vienas, be dirigento orkestras bandė repertuariniais kūriniais užpildyti pirmąją dalį.
Ją pradėjo Edvardo Griego siuita „Iš Goldbergo laikų“. Koncertmeisteris Džeraldas Bidva išmaniai vedė kolektyvą. Orkestras grojo tikrai gerai, muzikantai – jautriai klausydami ir girdėdami vieni kitus. Tačiau neišvengta nedidelių sutrikimų, keičiantis ritminiam piešiniui tai vienoje, tai kitoje dalyje. Maloniai nuteikė ramią ekspresiją kūręs istorinių šokių vėrinys, smuikų ir gerai intonuojant grojusių violončelių ansamblio dialogai.
Latvių kompozitoriaus Georgo Pelëcio pjesę smuikui su styginių orkestru „Susitikimas su draugu“ solo griežė D. Bidva. Geras smuikininkas, tačiau trūko to „pipiriuko“. Gal jį galėjo šiai nuobodokai pjesei suteikti visada kūrybiškai, savitai muziką traktuojantis S. Krylovas?
Skambėjo ir šiandien retai koncertų salėse girdimo kompozitoriaus Jono Tamulionio pjesės „Rojaus paukščiai“ ir „Toccaata diavolesca“, atseit – velniškoji. Puikios dvi bisams tinkančios pjesės. Ir beveik labai gerai atliktos. Tačiau vis tik ne aš viena pasigedau dirigento.
Jis reikalingas ne tam, kad orkestras grotų kartu, bet tam, kad muzikos audiniui suteiktų dirigento ir kolektyvo individualios raiškos bruožų, kad išlaisvintų orkestrą nuo ypatingo susikaupimo sąstingio, suteiktų kolektyvui laisvę muzikuoti, reikšti ekspresiją.
Ir nekeista, kad klausytojai laukė antrosios koncerto dalies. A. Žlabys atliko du Johanno Sebastiano Bacho klavyrinius koncertus: Nr. 7 g-moll ir Nr. 2 E-dur. J. S. Bacho kūryba neatsiejama nuo A. Žlabio repertuaro ir jo muzikinio mąstymo. Jis negroja šiaip „gražios muzikos“. Visada klausytojas girdi mintijimo gelmių paieškas.
Prie instrumento sėdi žemai. Pirštai tampa tarsi stygų tąsa, – lyg prilipę prie klavišo. Jokių nereikalingų rankų judesių (deja, be dirigento privalėjo kūno plastika susikalbėti su orkestru). Nesibaigiančios pilnakraujės melodikos plastikai paklusta vienas svarbiausių J.S.Bacho muzikos bruožų – ornamentika. Į melodinį audinį įjungiamas kiekvienas gilus garsas. Ypač žavėjo antrosios koncertų dalys.
Vienas svarbiausių įvairiais laikotarpiais kilęs klausimų: ar XVIII amžiuje sukurta J.S.Bacho muzika tinkama naujoviškos raiškos klavišiniam instrumentui – fortepijonui? Kaip tai vertintų pats kompozitorius? Juk senieji klavesinai, klavikordai – savotiškas styginis kvartetas viename.
Tačiau vienas didžiausių fortepijono privalumų – galimybė perteikti muzikos dainingąjį pradą šiandien akivaizdus. Tai girdėjome ir koncerte, kaip ir meistriškai valdomą artikuliaciją, prasmingus „detache“ vietoje dažnai pianistų atliekamų „staccato“, perteikiant logiškas frazuotes, dinaminius kontrastus.
Atlikdamas J.S.Bacho koncertus pianistas nėra tas mums įprastas solistas. Jis – vedantysis viso muzikantų ansamblio balsas. Tai ir juto tą vakarą klausytojai. Orkestras jautriai reagavo ir į solisto besiveržiančią ekspresiją, greitėjimo trečiosiose dalyse tendencijas.
Klausytojų prašomas solistas su orkestru pakartojo antrąją Koncerto g-moll dalį. Padėkos aplodismentai dar skambėjo net ir pianistui bei orkestrui palikus sceną.
