Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteris Dainius Puodžiukas: „Gal dabartiniam momentui ir kaupiau visą patirtį“

Šią savaitę kviečiame į pažintį su orkestro koncertmeisteriu smuikininku D. Puodžiuku.

Jau ruošdamasis konkursui žinojau, kad tai yra vienas geriausių ir profesionaliausių kolektyvų Lietuvoje. Dar grojant Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre teko dirbti su maestro G. Rinkevičiumi. Tuomet man pasirodė, kad tai yra žmogus, kuris turi puikią muzikinę intuiciją, labai profesionaliai atlieka savo darbą ir su kuriuo labai paprasta, lengva ir malonu dirbti. Todėl vienas pagrindinių dalykų, lėmusių mano apsisprendimą, buvo tai, kad norėjau dirbti su maestro G. Rinkevičiumi. Aišku, ateinant į naują kolektyvą visada yra vidinis nerimas, kaip priims kolegos. Buvo smagu patirti, kad kolektyvas labai profesionalus, labai geranoriškai priėmė ir sukūrė gerą darbinę atmosferą.

Sutikčiau su maestro G. Rinkevičiaus išsakyta mintimi, kad geras grojimas yra tik pusė orkestro koncertmeisterio darbo. Ne mažesnę dalį sudaro gebėjimas apjungti kolektyvą, sukurti gerą darbinę atmosferą. Koncertmeisteris yra laidininkas tarp orkestro ir dirigento. Šioje pozicijoje labai svarbus autoriteto klausimas, tačiau autoritetas neatsiranda savaime, jis yra įgyjamas su laiku. Koncertmeisteris taip pat turi turėti visą komplektą kitų reikalingų savybių – būti geru psichologu, mokėti laiku pasakyti tinkamą žodį, pakalbėti su žmogumi, jį nuraminti, stengtis, kad visi kolektyve galėtų duoti tai, ką gali geriausio.

Šalia orkestro dirbu pedagoginį darbą, todėl žinau, kad jeigu žmogus psichologiškai jaučiasi nepatogiai, jis negalės padaryti darbo šimtu procentų. Galiausiai turi atsirasti vientisas orkestro skambėjimas, o tai yra labai stipriai susiję dalykai. Jei kažkuris muzikantas nesijaus kolektyvo dalimi, tai atsispindės ir grojime. Girdėsis, kad orkestras nėra vientisa, kvėpuojanti masė, kad kažkur yra atskiros detalės. Orkestro koncertmeisteris turi padaryti, kad to nebūtų.

Mano orkestrinė patirtis prasidėjo nuo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Teko groti programose su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvai atgavus nepriklausomybę maestro Sauliaus Sondeckio kvietimu kartu su Lietuvos kameriniu orkestru važiavome į koncertų turą po Vokietiją. Akiratį labai praturtino patirtis grojant Paryžiaus konservatorijoje. Vėliau išvykau studijuoti į Ameriką, Bostono universitetą, kuris yra vienas iš trijų garsiausių ir stipriausias orkestrines mokyklas turinčių universitetų. Dalyvaujant perklausose į žymius orkestrus, turėti įrašą, kad baigei Bostono universitetą, yra didelis privalumas.

Nors studijavau solisto programoje, bet visiems, gaunantiems stipendijas, buvo privaloma groti orkestre. Repeticijos vykdavo tris kartus per savaitę po tris valandas, programos keisdavosi kas dvi-tris savaites, buvo nuolat keičiamos grojimo pozicijos – vieną programą gali groti koncertmeisteriu, kitą – sėdėti antrų smuikų trečiame pulte. Grįžęs į Lietuvą dirbau orkestro koncertmeisteriu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vėliau perėjau prie solinių koncertų, tris metus grojau „Chordos“ kvartete – tai buvo man įdomi sritis, nauja sfera. Po to gavau pasiūlymą vadovauti M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių skyriui. Keičiau sritis, nes man visą gyvenimą norėjosi naujų žinių. Galvoju, galbūt dabartiniam momentui ir kaupiau visą patirtį.

Gal viskas taip ir būtų tęsęsi, bet man iš mašinos pavogė smuiką. Tai buvo labai sunkus etapas – buvau labai stipriai prisirišęs prie savo instrumento, jis tapo mano gyvenimo palydovu. Apie šį įvykį sužinojo G. Kremeris, susisiekė su manimi ir sako: „Girdėjau, atsitiko nelaimė. Jeigu reikia, galiu tau duoti smuiką iš savo kolekcijos.“ Jis perdavė man savo instrumentą, vėliau susitikome dar kartą, ir tuomet gavau pasiūlymą grįžti į „Kremerata Baltica“, kurioje grojau dar studijų metais. Sutikau. Taip prasidėjo mūsų draugystė, kuri truko nuo 2013 iki 2020 metų. Galbūt ji būtų tęsusis iki šiol, bet atėjo pandemija, gimė mano sūnus. Išvykos su „Kremerata Baltica“ buvo ilgos, trijų, kartais penkių savaičių, o aš norėjau matyti, kaip jis auga. Buvau pakeliavęs, pamatęs pasaulio, o sūnaus gimimas man atrodė visiškai naujas dalykas ir tapo pagrindinė prasmė. Supratau, kad iki tol viską dariau labai asmeniškai ir gana egoistiškai. Gimus sūnui, viskas pasikeitė, užtruko laiko prie to prisitaikyti. Kita vertus, man patinka išeiti iš komforto zonos – taip daug įdomiau gyventi, gimsta nauji gražūs dalykai. Taigi išėjau iš „Kremerata Baltica“ ir grįžau į operos teatrą – ten du metus dirbau antrų smuikų koncertmeisterio pavaduotoju, bet nesijaučiau, kad galėčiau panaudoti savo sukauptas žinias.

Operos teatro ir simfoninio orkestro specifika skiriasi kardinaliai. Pirmi smuikai teatre akompanuoja vokalistams arba baletui, antri smuikai akompanuoja pirmiems – čia vietos kūrybai mažiau, ti daugiau techniškas atlikimas. Simfoninis orkestras operos teatre yra tarsi sraigtelis visame dideliame spektaklio procese. Publika ateina pažiūrėti, kas vyksta ant scenos – čia labai svarbi režisūra, dekoracijos, kiti niuansai. Tačiau žiūrovas nemato muzikantų, ir muzika tampa tarsi spektaklio fonu. Nuėjus į simfoninio orkestro koncertą, muzikantai yra dėmesio centre, jie yra visos kūrinio idėjos, atmosferos, nuotaikos perteikėjai. Į simfoninio orkestro koncertą žmonės ateina paklausyti muzikos, kuri tą vakarą skamba būtent taip ir ne kitaip. Taigi operos teatro ir simfoninio orkestro specifika yra nesulyginami dalykai.

Labai skyrėsi galimybės. Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją įstojau 1995 m. Tuo metu natas buvo galima tik atsišviesti, nusipirkti naujas nebuvo jokios galimybės. Nebuvo ir „YouTube“ – įrašų eidavome klausyti į akademijos fonoteką, kurioje buvo krūva plokštelių. Pasiimdavau kokias tris-keturias skirtingų atlikėjų plokšteles, užsidarydavau į tokį mažą kambarėlį ir sėdėdavau ten tris-keturias valandas, klausydavausi. Bet tie atlikėjai būdavo daugiausia rusų, Maskvos konservatorijos auklėtiniai. Norėjosi daugiau įvairovės. Klausydamasis stengdavausi perprasti interpretacijas, išmokau išgirsti pirštuotes. Ausis turėjo pasakyti, ant kurių stygų groja, kur daromas perėjimas, kokią aplikatūrą naudoja. Jeigu man kildavo klausimų, reikėdavo papildomos informacijos, jos praktiškai nebuvo įmanoma gauti. Dabar įsijungi „YouTube“ ir gali viską matyti, o tada nebuvo jokios galimybės. Nebuvo, ką klausyti – arba plokštelė, arba koncertas. Plokštelės senos, traškančios, o ir koncertų norėjosi daugiau... Nors iki dabar manau, dėstymo lygis Lietuvoje yra pakankamai aukštas.

Išvykus į Paryžiaus konservatoriją, į JAV, man buvo šokas – ateinu į muzikos įrašų parduotuvę, ir galo nematyti. Kokių noriu atlikėjų galiu pasiklausyti per ausines, nusipirkti diskų. Natų parduotuvės kaip didžiuliai knygynai – krūva įvairiausių redakcijų, knygos apie atlikėjus, kompozitorius, dirigentus, apie interpretacijas, mokyklas – aš tiesiog ten kartais nueidavau ir skaitydavau, nes visų natų nenusipirksi. Būdavo, kad groju, ir kažkas man neaišku. Tuomet ateinu, pasiimu to paties kūrinio 5–6 redakcijas ir žiūriu – vieno atlikėjo, antro, trečio, kaip jie sprendžia tam tikras vietas, kokie štrichai. Išmaniųjų telefonų dar nebuvo, tai „nusifotografuodavau“ su savo atmintim. Kartais, jeigu sudomindavo redakcija, matydavau, kad yra įdomių, nestandartinių sprendimų, ją nusipirkdavau. Man visada norėjosi nestandartinių ieškojimų, todėl ten praleisdavau daugybę laiko. Bostono universiteto bibliotekoje galėdavau pasiimti kūrinių partitūras – Lietuvoje to padaryti nebuvo jokios galimybės. Instrumentų priežiūra nuvažiavus į užsienį taip pat buvo visiškai kitas pasaulis. Ten dirbo aukščiausio lygio meistrai, pasakodavo smulkiai, kiek, kas ir nuo ko skiriasi, ką geriau naudoti, kaip prižiūrėti. Pasirinkimas buvo didžiulis. O Lietuvoje tuo metu viskas dar buvo mėgėjiška, daroma iš nuogirdų. Tuo laikotarpiu užsienis man atvėrė visiškai kitą pasaulį. Ir dabar studentams sakau, kad išvykti studijuoti į užsienį labai naudinga – tai ir kalba, skirtingos kultūros, skirtingi pedagogai, yra galimybė susipažinti su skirtingomis mokyklomis. Visa tai labai praturtina. O vėliau gyvenime kiekvienas pasirenka – man taip susiklostė, kad grįžau į Lietuvą.

Iš tiesų, jeigu atvirai, nebuvo plano grįžti. Aišku, ryšys su Lietuva niekada nebuvo nutrūkęs – čia grįždavau du kartus per metus. Bet susiklostė tokia situacija, kad baigdamas studijas Amerikoje pradėjau dirbti pas vieną profesorę asistentu. Man labai patiko pedagoginis darbas, bet tam, kad galėčiau turėti savo klasę ir dirbti su studentais, man reikėjo pedagoginio darbo patirties. Kaip tik tuo metu atėjo pasiūlymas iš Lietuvos – tuometinis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetas pasiūlė darbą styginių katedroje. Man kaip tik to ir reikėjo: galvoju, du-tris metus padirbsiu ir grįšiu į Ameriką dėstyti. Tačiau Lietuvoje darbai įsisuko – mane pakvietė tapti M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių katedros vedėju. Metai bėgo, ir galiausiai supratau, kad niekur nebevažiuosiu.

Mano gyvenime prieš kažką keičiant visada būna svarbūs du aspektai: arba jaučiuosi nereikalingas, nepakankamai įvertintas, arba darbe nėra pakankamai motyvacijos, ir jaučiuosi išsisėmęs, užsisėdėjęs. Man svarbu, kad visą laiką būtų galimybės judėti į priekį, ieškoti, tobulėti. Dėl to darbas Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, simfoninė muzika, man atrodo neišsemiamas. Tai yra kūrybinis darbas, kuris inspiruoja, kuriame jaučiu labai didelę motyvaciją. Dabar man norisi tiesiog susikoncentruoti ir daryti tai, ką galiu geriausiai.

Bostonas – ypatingai gražus miestas, vienas gražiausių Amerikoje. Turi senamiestį, yra prie jūros, jame labai daug kultūros, universitetų, studentų... Bet Vilnius turi kažkokią magišką trauką, sunku net apibūdinti tą ryšį su miestu. Kartą praėjus Vilniaus senamiesčiu, visą laiką norisi sugrįžti atgal.

Dar studijuodami Amerikoje su broliu (pianistu Aidu Puodžiuku – aut. past.) intensyviai sportavome, šalia namų buvo krepšinio, lauko teniso aikštelė, kur beveik kas vakarą eidavome žaisti. Kai grojau su „Kremerata Baltica“, dažnai visi susitikdavome pažaisti futbolo. Mėgdavau porą kartų per savaitę pabėgioti – kad galva prasivalytų, atsijungtų. Man bėgimas kaip meditacija – paskęstu kažkur savyje, atsitraukiu nuo darbų, stebiu gamtą, aplinką, žmones. Pastaruoju metu mano laisvalaikis daugiau susijęs su šeima – jei turiu laisvo laiko, stengiuosi jį praleisti kartu.