Visi vienuolika spektaklių, kurie rodomi Lietuvos teatro vitrinoje, dalyvaus konkurse. Tarptautinė žiuri skirs tris apdovanojimus – jai pačiai paliekama teisė pasirinkti, už kokius nuopelnus. Be ekspertų komisijos apdovanojimų bus skirtas ir žiūrovų prizas, kuris įsteigtas bendradarbiaujant su „Caffeine.lt“ – užsukę į Gedimino pr. 2 „Caffeine“ kavinę, žiūrovai galės balsuoti už labiausiai jų energiją atitinkantį spektaklį, kuris kartu su komisijos išrinktaisiais, rugsėjo 26 d. klube „Opera Social House“ bus apdovanotas specialiai tam surengtoje ceremonijoje.
Programa, kurią kasmet sudaro nepriklausomi vitrinos kuratoriai, siekia išskirti įdomiausius festivalio viziją atitinkančius pastarojo sezono spektaklius, ir atkreipti į juos tiek užsienio ekspertų, tiek Lietuvos žiūrovų dėmesį.
Rugsėjo 22–25 dienomis vykstančioje vitrinoje – vienuolika spektaklių, kuriuos atrinko teatrologės Ramunė Balevičiūtė ir Vlada Kalpokaitė. Pokalbis su kuratorėmis.
Kokia yra šių metų „Sirenų“ festivalio Lietuvos vitrinos koncepcija? Kokios temos Jums buvo svarbiausios formuojant programą?
Ramunė Balevičiūtė: Visų pirma, norėjome išvengti dirbtinumo. Koncepcijos visada yra gerai, bet ne mažiau svarbu yra parodyti, kuo šiandien gyvena Lietuvos teatras. Kūno temos, kuri yra pagrindinė šių metų festivalyje, iš esmės sunku išvengti kuriant ir patiriant teatrą. Jis iš prigimties yra kūniškas. Tai, kad kūnas yra reflektuojamas plačiau ir aktyviau temų ir išraiškos prasmėmis, yra akivaizdi, bendra tendencija šiuolaikiniame teatre. Sunku atrasti kūrinį, kuris nesisietų su šia tema. Todėl, formuojant lietuvišką šiųmečio festivalio programą, neturėjome tikslo dirbtinai priartėti prie kūno temos. Ieškojome įdomaus, paveikaus teatro. Žinome, jog publika bus įvairi: mūsų pagrindinis taikinys yra į Lietuvos teatro vitriną atvykę užsienio ekspertai, bet galvojame ir apie vietinę auditoriją, kuriai šis festivalis yra šiuolaikinio teatro situacijos lakmuso popierėlis. Galbūt atsiras teatro mylėtojų, kurie pasirinks peržiūrėti visus lietuviškos vitrinos spektaklius tam, kad susidarytų tam tikrą įspūdį. Mums taip pat svarbu parodyti tam tikrą Lietuvos teatro legendos pokytį, nenuvainikuojant ir nedemistifikuojant mūsų grandų. Tikslas – pristatyti įvairovę ir tai, kaip dabartinis teatras mezga dialogą su tradicija.
Vlada Kalpokaitė: Galbūt iš dalies mums norėjosi demistifikuoti ir patį kuruoto turinio, koncepcijų kūrimo principą. Kai atimi iš savęs iliuziją, kad koncepcija turi galių keisti tikrovę, atsigręži į teatro sezono duotybę. Į vitriną niekaip negalėjo tilpti viskas, kas per šiuos metus buvo sukurta visuose teatruose, tad atrinkome tuos, kurie, kaip minėjo Ramunė, mums atrodo įdomūs arba provokuoja įdomiausias, prasmingiausias diskusijas.
Ar „Sirenų“ festivalio lietuviško teatro vitriną galima vertinti kaip kasmetinį atskaitos tašką mūsų šalies kūrėjams?
Ramunė Balevičiūtė: Festivalio vadovė visada pamini, jog tai – geriausi sezono spektakliai. Vis dėlto aš į tokio tipo epitetus žvelgiu atsargiau. Keliu klausimą: kas yra geriausia? Šiomis dienomis kritikų rankose nebeliko galios priimti šį sprendimą. Be abejonės, atsižvelgiame į „Auksinių scenos kryžių“ komisijos sprendimus, bet sudarinėjant programą ir mąstant apie tarptautinę publiką, neišvengiamai tenka atsižvelgti į spektaklio galimybę užmegzti dialogą ne tik su vietiniais žiūrovais.
Žvelgdama į festivalį kaip į atskaitos tašką, galiu teigti, jog jo programa atspindi tam tikras tendencijas ir Lietuvos teatro dabartį. Programoje dominuoja jaunų kūrėjų vardai. Šalia jų yra dviejų Europos meistrų – Oskaro Koršunovo ir Tomi Janežičiaus – darbai.
Vlada Kalpokaitė: Sutinku su Ramune – mūsų ironiškais laikais gerokai per drąsu ir tiesiog neteisinga būtų formuluoti „atskaitos taškus“. Sakyčiau, kad festivalyje pristatomas vienas iš įmanomų Lietuvos teatro sezono pjūvių – atspindys vitrinoje. Net neabejoju, kad teatro kūrėjai ieško ir randa vidinės motyvacijos kurti spektaklius, o ne orientuojasi į vienaip ar kitaip pateikiamas gaires ar konjunktūrą... Toks teatras, manau, būtų tiesiog blogas.
Vienas iš pagrindinių vitrinos tikslų – pristatyti Lietuvos teatrą, jo naujoves užsienio teatrams, festivaliams, kritikams. Neišvengiamai kyla ir klausimas, kaip tai formuoja Lietuvos žiūrovą?
Ramunė Balevičiūtė: Festivalis „Sirenos“ yra ambicingas, siekiantis formuoti žiūrovą, pasiūlant mąstymo apie teatrą kryptį, mezgant dialogą. Vietinei publikai festivalis yra kokybiško, kartais kontroversiško, keliančio diskusijas teatro ženklas. Kartais kyla diskusijų, abejonių dėl tam tikrų spektaklių. Visgi „Sirenos“ yra reiškinys, todėl leidžiame publikai ir užsienio profesionalams susidaryti savo nuomonę.
Vlada Kalpokaitė: Manau, galime kalbėti ne tiek apie žiūrovo formavimą, kiek apie tam tikrą auditorijos auginimą: gali būti, kad tarptautinio festivalio kontekste pristatomi Lietuvos kūrėjų darbai atkreips dėmesį tų žiūrovų, kuriuos galime vadinti labiau festivaline nei nuolatine, repertuarine publika. Tų, kurie eina į „Sirenas“, bet nebūtinai kas mėnesį domisi, ką rodo vienas ar kitas teatras. Juolab nesu tikra, ar daug vilniečių važiuotų į kitus miestus žiūrėti spektaklių, jeigu jie nėra teatro profesionalai. Festivalio metu jie turi šią galimybę ir galbūt vėliau norės tęsti bendravimą su režisieriais ar aktoriais ne vien iš Vilniaus.
Akivaizdi tendencija yra pristatyti jaunosios kartos darbus, ar tai siekis įrodyti, kad vėl įmanomas Lietuvos teatro „aukso amžius“, noras apibrėžti naują Lietuvos teatro kūrėjų kartą?
Ramunė Balevičiūtė: Mes, kaip teatro ir kultūros bendruomenė, iš lėto atsikratome komplekso, jog turime būti geriausi. Nors festivalio programa pirmą kartą yra konkursinė, norime, kad konkurencija būtų produktyvi kūrybine prasme, nes „gerumo“ kriterijus mene yra reliatyvus. Kartais su kolegomis padiskutuojame, kokie yra festivalinio spektaklio bruožai. Jų galima surasti ištyrus daugelio festivalių programas, bet sunku pasakyti, ar tai pats savaime yra geras teatras. Viską lemia kontekstas. Yra keletas technikos, meistrystės, drąsos, autentiškumo kriterijų, pagal kuriuos galime aptarti festivalio kokybę, bet sudėtinga teigti, kad vien tai iškelia vienos šalies teatrą prieš kitą. Vis dėlto tenka pripažinti, jog jaunųjų kūrėjų darbai liudija kokybę. Nors jie ir nėra tipiniai festivaliniai produktai.
Vlada Kalpokaitė: Viena vertus, mes puikiai suprantame, kad jaunųjų spektaklių pristatymas užsienio ekspertams gali būti rizikingas. Kita vertus, jau gerokai purto nuo tokių sąvokų kaip „užtikrintas produktas“, Ramunės minėtas „festivalinis spektaklis“ ir apskritai nuo konjunktūrinių sumetimų. Norėtųsi tikėtis, kad tarp ekspertų pasitaikys įžvalgių profesionalų, kurie moka užčiuopti potencialą, perspektyvą, šviežią balsą, galbūt – besiformuojančią naują kartą.
Kaip būtų galima apibūdinti šių metų jaunuosius kūrėjus?
Ramunė Balevičiūtė: Konkretaus kūrėjo idėjos, jo pasaulio pajauta, suvokimas yra svarbiausi aspektai, todėl, norint apibendrinti besiformuojančias temas, reikėtų ieškoti dirbtinių sąsajų. Programoje matome klasikos interpretacijų, į kurias visada rėmėsi Lietuvos teatro tradicija. Pavyzdžiui, Pauliaus Markevičiaus „Koriolanas“ ir Jokūbo Brazio „Žuvėdra“, kurioje vyksta metateatrinis žaidimas su jo mokytojo Oskaro Koršunovo Čechovu. Jauni kūrėjai, pasitelkdami klasiką, išsako savo požiūrį į šiandienį teatrą ir tikrovę. Tai nėra nauja, bet patrauklu dėl drąsos kalbėti savo individualiu balsu.
Bendrumą tarp jaunųjų kūrėjų darbų galima įžvelgti kūrybinių strategijų, darbo metodų požiūriu. Matomas akivaizdus polinkis į kolektyvinį darbą. Beje, savaime tai nereiškia režisūrinio teatro mirties. Įsiklausymas į kolegas, rėmimasis į juos, bendrystės ieškojimas yra jaunųjų darbus jungiantys bruožai.
Kokią teatro kryptį formuoja šiais metais rodomi lietuvių darbai?
Ramunė Balevičiūtė: Prie jau minėto bendrystės bruožo galima pridėti ypač svarbų atsivėrimą pasauliui. Ilgą laiką mes pagrįstai didžiavomės lietuviško teatro tradicija ir stengėmės išsaugoti jos unikalumą. Dabar platus žvilgsnis į pasaulį, keliavimas, naujų teatro kūrimo būdų atradimas veikia labai pozityviai. Todėl teatras, kurį šiemet pamatys lietuviškosios vitrinos žiūrovai, bus kokybiškas, sakyčiau, europietiškas, bet nesivaikantis madų ar kokių nors standartų.
Vlada Kalpokaitė: Man atrodo, kad šiuo atveju prasmingiau ir įdomiau yra ne tiek bandyti įvardyti kryptį, kiek konstatuoti patį judesį – mūsų teatras nestovi vietoje, kvėpuoja, ieško būdų kalbinti tikrovę.
Lietuvos teatro vitrinos spektakliai, dalyvaujantys konkursinėje programoje:
„Žuvėdra“ ( rež. Jokūbas Brazys, OKT/Vilniaus miesto teatras)
„Me two / Savoj krūvoj“ ( idėjos aut., choreografė Airida Gudaitė, režisierius Jonas Tertelis, Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“)
„Jauno žmogaus memuarai“ ( rež. Eglės Švedkauskaitė, Valstybinis jaunimo teatras)
„Šventė“ ( rež. Kamilė Gudmonaitė, OKT/Vilniaus miesto teatras)
„Kaip visur, kaip visi“ ( rež. Naubertas Jasinskas, Valstybinis jaunimo teatras)
„Big Pharma“ ( rež. Arturas Bumšteinas, Juozo Miltinio dramos teatras)
„Koriolanas“ ( rež. Paulius Markevičius, „Meno ir mokslo laboratorija“)
„Miegantys“ ( rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
„Dėdė Vania“ ( rež. Tomi Janežič, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras).
„Frankenšteino kompleksas“ ( rež. Valters Sīlis, Nacionalinis Kauno dramos teatras)
„bowel“ ( rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras)
Žiuri komisiją sudaro: Mojca Jug (Slovėnijos „Bunker“ scenos menų centro programos kuratorė), Luisa Hedo („Madrido rudens“ festivalio programos kuratorė, Ispanija), Pierre Thys (Valonijos nacionalinio teatro Briuselyje vadovas, Belgija), Didier Juillard (Odeono teatro Paryžiuje meno programos kuratorius, Prancūzija) ir Iliana Dimadi („Onassis Stegi“ ir „Future Now“ festivalių kuratorė, teatrologė, Graikija).
Apdovanojimų ceremonija – rugsėjo 26 d., 21.00 „Opera Social House“. Įėjimas laisvas.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Festivalį remia Vilniaus miesto savivaldybė. Organizatoriai: VšĮ „Teatro informacijos centras“ ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“.
