Ne vienas naujojo „Rigoleto“ žiūrovas turbūt tyliai stebėjosi, kad būtent mums, lietuviams, nušvito proga išvysti paskutinį F.Zeffirelli (1923–2019) darbą operoje.
Prieš trejus metus miręs režisierius „Rigoleto“ premjeros nesulaukė, bet pasirinko savo idėjos įgyvendintojus – režisierių Stefano Trespidi, kostiumų dailininką Maurizio Millenotti, dukart nominuotą „Oskarui“ geriausių kostiumų kategorijoje už darbus F.Zeffirelli režisuotuose filmuose, šviesų dailininką Paolo Mazzoną, dekoracijų dailininką Carlo Centolavigną.
Jie sukūrė šiemet rampos šviesas išvydusio „Rigoleto“ scenografiją ir kostiumus pagal autoriaus paliktus eskizus prižiūrint jo autorių teisių paveldėtojams.
Pasaulinė F.Zeffirelli spektaklio premjera įvyko šių metų pradžioje Omano sostinės Maskato Karališkajame operos teatre, o rugsėjo 16-ąją ir Lietuvos publika išvydo iš Omano atplukdytas, senovine prabanga alsuojančias „Rigoleto“ grožybes. Mat LNOBT yra šio projekto partneris kartu su Maskato Karališkuoju operos teatru ir italų „Arena di Verona“ kompanija.
Nerūpėjo technologijos
Ne paslaptis, kad šiuolaikinio teatro mėgėjai į F.Zeffirelli darbus operoje žvelgia gana skeptiškai, kaip į atgyveną, grąžinančią žiūrovus į tradicinės kostiuminės operos laikus. F.Zeffirelli nerūpėjo naujosios technologijos, jis apsieidavo be vaizdo projekcijų ir elektroninių efektų.
Tačiau juvelyriškai jo sukomponuoti prabangūs, spalvingi, istorine autentika alsuojantys scenos paveikslai visada traukė žiūrovus. Didžiųjų pasaulio operos teatrų scenose kai kurie jo režisuoti spektakliai gyvuoja jau kelis dešimtmečius.
Vilniškį „Rigoletą“ teatro žmonės taip pat vadina egzotika ir duokle istorijai.
Nerimas ir smalsumas
Kur tik nėra buvęs šios vienos populiariausių Giuseppe Verdi operų siužetas. Tarkime, naujausiuose „Rigoleto“ spektakliuose Niujorko „Metropolitan Opera“ režisieriai atkūrė praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio Las Vegaso kazino ir Veimaro Respublikos Berlyną (1919–1933 m.).
Ankstesniame LNOBT „Rigolete“ režisierius Gintaras Varnas pasitelkė vokiečių nebyliojo ekspresionistinio kino estetiką.
O F.Zeffirelli mus grąžina į operos librete vaizduojamą XVI amžiaus Mantujos dvarą su jo manieromis, papročiais ir puošnumu. Kaip teigė daugybėje šios operos versijų dainavęs ir taip pat Vilniaus scenai Rigoleto partiją rengęs amerikietis baritonas Sebastianas Catana, pastaroji F.Zeffirelli versija – artimiausia paties G.Verdi vizijai, nes režisierius labai atidžiai sekė kompozitoriaus nurodymais partitūroje.
Tačiau prieš premjerą LNOBT tvyrojo nerimas ir smalsumas: kaip spektaklį įvertins prie modernių pastatymų įpratintas žiūrovas?
Įkvėpė tapybos genijai
Akivaizdžiausias atsakymas – nesibaigiančios publikos ovacijos po pirmųjų spektaklių. Neįmanoma likti abejingam F.Zeffirelli iškeltai vaizdų puotai.
Šimtai metrų prabangių audinių, pagal Renesanso paveikslus atkurti Italijos didikus įkūnijantys personažai, vienoje seniausių Romos ateljė pasiūti atlikėjų kostiumai, Vilniuje rankomis pagaminta istorinė avalynė ir perukai – štai ko prireikė praėjusį savaitgalį LNOBT rampos šviesas išvydusiai premjerai.
Pasak spektaklio dailininkų, kurdami dvariškių kostiumus jie rėmėsi Titiano, Rafaelio ir kitų Renesanso tapytojų darbais. Per šimtą kostiumų iš kokybiškų gobelenų, aksomų ir vilnos buvo siuvami ištisus metus.
Kaip teigė M.Millenotti talkinusi dailininkė Irene Monti, F.Zeffirelli visada išskirtinį dėmesį skirdavo spektaklių ir kino filmų herojų aprangai, kuri žavėdavo istoriniu autentiškumu, juvelyrišku meistrų darbu, detalių gausa.
„Atrodytų, kam tos smulkmenos – vis tiek iš salės ne viskas matyti. Tačiau būtent detalės sukūrė ypatingą atmosferą, kai žiūrovai regi tarsi kruopščiai ištapytą Renesanso paveikslą. Tai ir yra F.Zeffirelli braižas“, – aiškino dailininkė.
Režisieriaus kruopščiai sustyguoti „Rigoleto“ vaizdai, išnaudojant ne tik scenos plotį, gylį, bet ir aukštį, priminė kino kadrus. Tiesa, Mantujos hercogo puotos knibždėlynui pirmame veiksme LNOBT scena atrodė ankštoka – labiau skirta didžiulei Veronos arenai, į kurią spektaklis keliaus kitąmet.
Solistas gelbėjo spektaklį
Naujajame „Rigolete“ nėra ir sudėtingų mizanscenų, užtat daug erdvės skleistis solistų balsams, emocijoms ir G.Verdi muzikos grožiui.
Lemtingai susiklosčius aplinkybėms tai padėjo išgelbėti pirmąją premjerą. Mat netikėtai susirgus jos Rigoletui S.Catanai, artistą pakeitęs rumunų baritonas Sandoras Balla spėjo susipažinti su spektakliu tik iš vaizdo įrašo, į sceną žengė vos atskridęs, be repeticijų.
Natūralu, kad įsijausti į vaidmenį jam buvo sunku, tad lieka tik džiaugtis, kad spektaklis apskritai įvyko.
Nervingumas, įtampa jautėsi ir Ričardo Šumilos dirigavime. O puikios vokalinės formos tenoras Edgaras Montvidas pernelyg sudramatino nerūpestingo plevėsos Hercogo personažą.
Bene įspūdingiausiai pirmoje premjeroje savo heroję įkūnijo ispanė Leonor Bonilla Caballos. Jos Džilda iš tikrųjų priminė fėją ar angelą, kaip ją apibūdina kiti operos veikėjai, ir tyru sopranu, subtiliu dainavimu, ir trapia išvaizda.
Pasak kritikų, antroje premjeroje visokeriopai sužibėjo ir Džildą dainavusi Monika Pleškytė.
Atrodo, jauniausias sopranas LNOBT operos solistų trupėje tapo tiesiog nepakeičiamas teatre. Per trejus metus, nepaisant pandemijos, M.Pleškytė čia sukūrė apie dešimt vaidmenų. Sudėtingiausią – Džildos – artistė parengė dar teatro Operos studijoje su vokalo pedagoge Sigute Stonyte, tad džiaugėsi, kad jis galėjo susigulėti.
Mažesnius vaidmenis įtaigiai atliko Ieva Prudnikovaitė (Madalena), Tadas Girininkas (Sparafučilė), Liudas Mikalauskas (Monteronė). Nepriekaištingai pasirodė Česlovo Radžiūno vadovaujamas LNOBT choras.
Rugsėjo 20 ir 22 d. Rigoletą įkūnys Dimitris Tiliakos, Džildą – M.Pleškytė, Hercogą – Giulio Pelligra. Rugsėjo 21 ir 23 d. Rigoletą dainuos S.Catana, jo dukrą Džildą – L.B.Caballos.
Į Vilniaus sceną „Rigoletas“ turėtų sugrįžti kitą pavasarį.
