Paskutinis anapilin iškeliavusio legendinio italų režisieriaus Franco Zeffirelli darbas muzikos gerbėjus žada grąžinti į prabangios ir puošnios tradicinės operos estetikos pasaulį. Belaukiant naujojo pastatymo, kurį LNOBT kuria kartu Maskato karališkuoju operos teatru Omane, verta apžvelgti ankstesnius „Rigoleto“ spektaklius Lietuvoje.
Skamba jau šimtą metų
Kai prieš porą metų Lietuva su garsiąja „Traviata” minėjo nacionalinės operos šimtmečio jubiliejų, „Rigoleto” istorija buvo palikta nuošalyje. Vis tik 1921 m. lapkritį tuometėje „Operos Vaidykloje” pirmąkart pastatytas „Rigoletas“ lietuviškose scenose su neilgomis pertraukomis skambėjo visą šimtmetį ir yra laikomas vienu vertingiausių brangakmenių mūsų operos istorijoje.
Pirmojo „Rigoleto” pastatymo herojai – dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, Tautos teatro įkūrėjas režisierius Antanas Sutkus, dekoracijų ir kostiumų dailininkas Vladas Didžiokas. Rigoleto vaidmenį sukūrė Antanas Sodeika, Hercogo – Kipras Petrauskas, Džildos – Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė.
Antroji „Rigoleto” versija, režisuota rygiečio Dmitrijaus Arbenino, Valstybės teatre pasirodė 1924 m. Po 1931 m. teatre kilusio gaisro jo pastatymą atnaujinęs režisierius Teofanas Pavlovskis gerokai kilstelėjo meninio profesionalumo kartelę.
„Būtent toks „Rigoletas“ buvo rodomas likusius nepriklausomybės metus, užėjus sovietams, vokiečių okupacijos laikotarpiu, grįžus sovietams, teatrui persikėlus iš Kauno į Vilnių, keičiantis dainininkų kartoms, kol dekoracijos ir kostiumai visai susidėvėjo”, – pažymi muzikologė Jūratė Katinaitė.
Iki nepriklausomybės atgavimo Vilniuje „Rigoletas” vėliau buvo statomas 1957 m. (dirigentas Algimantas Kalinauskas, režisierius Antanas Zauka, scenografė Regina Songailaitė), 1969 m. (dirigentas Rimas Geniušas, režisierius Antanas Rudaitis, scenografas Igoris Ivanovas) bei 1976 m. (dirigentas Vytautas Viržonis, režisierius Rimantas Siparis, scenografas Eldoras Renteris).
Nepamirštamas G. Varno „Rigoletas”
LNOBT žiūrovų atmintyje neabejotinai geriausiai įstrigęs režisieriaus Gintaro Varno, scenografės Jūratės Paulėkaitės ir dirigento Martyno Staškaus „Rigoletas”, pastatytas 2003-iaisiais ir dešimtmetį džiuginęs operos mylėtojus bei kritikus. Į teatro sceną perkėlus vokiečių nebyliojo ekspresionistinio kino estetiką ir juodai balto ekrano viziją, dailininko Juozo Statkevičiaus sukurtas geltonas Rigoleto kostiumas sutelkė dėmesį į stiprų pagrindinio veikėjo psichologinį paveikslą.
„Tai vienas tų spektaklių, kurie išlieka unikalūs ir įdomūs naujai ateinantiems žiūrovams. Jis buvo šiuolaikiškas tada ir po daugelio metų savo šiuolaikiškumo neprarado, – įsitikinęs tuometinis Rigoleto vaidmens atlikėjas, baritonas Vytautas Juozapaitis. – Būsiu nekuklus, bet tai buvo mano spektaklis, ir niekas kitas man jo niekada nepakeis”.
Vėliau V. Juozapaičiui Rigoleto partiją teko dainuoti ir kituose pastatymuose JAV, Šveicarijoje, Kazanėje. „Įdomiausia, kad aš visur vežiau būtent tą G. Varno koncepciją, jo traktuotę, ir nesvarbu, kaip mane aprengdavo – aš visur ir visada sugebėdavau ja įtikinti režisierius“, – prisimena solistas.
G. Varnas, į operos pasaulį atėjęs iš dramos teatro, įnešė naujo dramaturginio požiūrio ir operą priartino prie muzikinės dramos. Dėmesys atlikėjų aktoriniam meistriškumui, įsigyvenimui į vaidmenį, gili psichologinė siužeto, charakterių, situacijų analizė pakerėjo ir įtikino, todėl tapo tokia artima ir operos solisto sielai.
„Buvau ir liksiu netradicinis dainininkas. Man įdomu būti scenoje ir dainuoti operoje tiek, kiek tai susiję su personažais, jų išgyvenimais. Manęs niekada nedomino decibelai: man svarbu akys, tembro spalva, atspindinti personažą ir atrakinanti kompozitoriaus mintį. Mano teatras – toks, kurio išėjęs dar ilgai negali pamiršti. Po „Rigoleto”, ypač po paskutinės jo finalinės scenos, naktys tikrai būdavo nemiegotos. Tas emocinis užtaisas ir tai, kiek galėjai įdėti į personažo traktavimą savo asmeninės patirties, buvo patys brangiausi dalykai. Spektaklis liko gyvas manyje – net ir šiandien, šiek tiek atgaminęs vokalinius įgūdžius, galėčiau eiti jo dainuoti. Prisimenu kiekvieną niuansą, kiekvieną mizansceną. Tai būtų tarsi sugrįžti į vaikystę, kur viskas taip pažįstama ir sava”, – neslepia V. Juozapaitis.
Kino versija, skirta jaunimui
2008 m. G. Verdi „Rigoletą” režisierius Raimundas Banionis pavertė filmu. 2003 m. jis pastatė spektaklį Klaipėdos muzikiniame teatre, o po spektaklio sėkmės režisūrinis sprendimas buvo pritaikytas televizijos filmui-operai. „Rigoletas” čia skamba lietuvių kalba, o veiksmas vyksta Kuršių nerijoje XX a. pabaigoje. Filmas-opera pasirodė kūrėjams bendradarbiaujant su Klaipėdos muzikiniu teatru ir Lietuvos televizija. Pagrindinį Rigoleto vaidmenį jame taip pat atliko V. Juozapaitis, kuris tą laikotarpį prisimena kaip nepaprastai intensyvų, nes tuo pačiu metu LNOBT buvo rodomas G. Varno „Rigoletas”.
„Dėl lietuvių kalbos filmas-opera tapo priimtinas jaunesniajai kartai, kuri tokią istoriją gali sukramtyti kaip knygą, kaip pasakojimą. Populiariai pateikti operą tiems, kam tai šiandien nėra įdomu – vis dar sudėtinga”, – liudija V. Juozapaitis.
Naujas „seno gero teatro“ atspindys
Italų režisieriaus F. Zeffirelli vardas puikiai žinomas kino ir teatro pasaulyje. Muzikologės J. Katinaitės neatsitiktinai pavadintas „būtojo laiko sargybiniu”, savo režisūriniuose darbuose jis sugrąžina žiūrovus į tradicinės kostiuminės operos laikmetį.
„Aktyvus ir kūrybingas iki pat savo ilgo gyvenimo pabaigos, F. Zeffirelli nuosekliai deklaravo tradicinį skonį, tačiau pokariu karjeros pradžioje jis buvo vienas pirmųjų novatorių, sukrėtusių tuometinį operos pasaulį. Jis sugriovė nupieštų dekoracijų standartus ir į sceną atvedė rafinuotą bei stipriai romantizuotą realizmą”, – taip režisieriaus stilių apibūdina J. Katinaitė.
Tad artėjanti „Rigoleto” premjera LNOBT neabejotinai sudomins „seno gero teatro“ gerbėjus, išsiilgusius klasikinio požiūrio, prabanga ir prašmatnumu tviskančių kostiumų bei scenografijos. Ji sugrąžins užmirštus nekasdienius patyrimus ir leis gėrėtis nuostabių operos solistų bei simfoninio orkestro dovanojama muzika.
