Visą festivalį virė diskusijos dėl Rusijai atstovaujančio (ten baigusio studijas ir pradėjusio karjerą) su savo „Musica Aeterna“ orkestru ir choru graikų kilmės dirigento Teodoro Currentziso. Šis vienas įtakingiausių festivalio menininkų ne vienus metus rengė Zalcburge drauge su kultiniu režisieriumi Romeo Castellucci svarbias operų premjeras, dirigavo koncertus.
Stebino dvigubi standartai
Jis ir šiemet pristatė ne vieną koncertinę programą, o su R.Castellucci parengė etapinę muzikinio teatro premjerą – grandiozinį dviejų dalių projektą, sujungusį Belos Bartoko vienaveiksmę operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ ir Carlo Orffo pasutinįjį sceninį veikalą „De temporum fine comoedia“.
Projektas pradėjo operų programą, išprovokuodamas netgi komentarą, jog Zalcburgo festivalis išgyvena tamsiausius laikus nuo 1941-ųjų. Mat T.Currentzisą su jo ansambliais remia vienas svarbiausių Rusijos bankų, kuriam šiuo metu taikomos Vakarų sankcijos, o kolektyvų kuratoriumui priklauso Putinui artimi asmenys. Dar šią vasarą šie menininkai papuošė Putino ekonominį forumą Sankt Peterburge.
Muzikos pasaulis veltui laukė dirigento pozicijos karo atžvilgiu patikslinimo. Vieninteliame miglotame televizijos pasisakyme jis leido suprasti, kad menas turi mažai bendro su „purvina“ tikrove, o demokratiją jis suprantantis kaip kiekvieno žmogaus apsisprendimo laisvę.
Zalcburgo festivalio simboliu tapusi operos primadona Anna Netrebko dėl tokio išsisukinėjimo yra pašalinta iš programų, o T.Currentziso atveju festivalis užmerkė akis, – galbūt bijodamas prarasti etapinę šventės premjerą. Renginio reputacijai tai neabejotinai pakenkė. Juk šis festivalis radosi kaip taikos projektas ir karo žaizdas muzika gydanti oazė.
Vienos „Konzerthaus“ T.Currentziso su jo kolektyvais atsisakė Ukrainai skirtame labdaros koncerte, Bavarijos valstybinė opera dviem metams nukėlė pavasarį turėjusią įvykti T.Currentziso premjerą. O Zalcburgo festivalio naujoji vadovė Kristina Hammer teisinosi, jog reikalauti tiesių pareiškimų reikia labai atsargiai, mat vien žodis „karas“ Rusijoje gali užtraukti kalėjimą 15-kai metų.
„Kaip galima pasitikėti apvalančia muzikos galia, priklausant nuo žudikiško režimo?“ – tiesiai šviesiai klausė žurnalistai. Prie festivalio rūmų prieš didžiąją ruso ir italo premjerą rinkosi protestuotojai, bet viduje – ošė ovacijos kūrėjų vaizduotei ir meistrystei. Liuciferis triumfavo kartu su T.Currentzisu.
Išlaisvino vaizduotės demonus
Retai atliekamame 78 metų C.Orffo filosofiniame veikale „De temporum fine comoedia“ jo paties libretu senovės graikų, lotynų ir vokiečių kalbomis pats Liuciferis danguje prisipažįsta nusidėjęs, prašo Dievo atleidimo ir jį gauna. Blogis nugalimas – misterija apie laiko pabaigą, kurią pats kompozitorius vadino „vigilija“, baigiasi šviesiu akordu: pasaulio pabaiga – tai nauja pradžia.
Bet prieš tai – kelias valandas trunkanti apokalipsė pagal R.Castellucci ir T.Currentzisą: aštrių ritmų, kupiną kraupaus klykavimo, dejonių ir laukinių skanduočių partitūrą audžia Gustavo Mahlerio jaunimo orkestras, beveik 100 mušamųjų instrumentų, trys chorai, išsklaidyti „Felsenreitschule“ erdvėje, įvaizdina iš žemės ropojančios beveidės būtybės, žudomi ir velkami iš scenos vaikai, akmenimis užmėtomi nusidėjėliai.
Kas geriau už R.Castellucci ir T.Currentzisą nutapytų tokią boschiško užmojo drobę?
Tačiau dar palankiau daugelis kritikų įvertino B.Bartoko operos interpretaciją, kurios centru tapo Juditą įkūnijusi A.Stundytė, tituluota sužavėtos publikos „grandiozine“, „didžia“ artiste.
Būtent Judita tapo R.Castellucci pagrindine niūrios pasakos apie Mėlynbarzdžio pilį, už kurios durų slypi krauju permirkę jo turtai, figūra. Ta pilis intymiame spektaklyje – vienišos, meilės ir artumo ištroškusios Juditos vidinis pasaulis, kurio tamsios kertės slypi „už pilies durų“.
R.Castellucci su A.Stundyte alegorinį operos siužetą perkėlė į kūnišką plotmę, pavertė dviejų beviltiškai bandančių suartėti žmonių drama (Mėlynbarzdį dainavo suomių bosas Mika Karesas). Kas tam trukdė, lieka tik spėlioti. Kaip užuominą kūrėjai į prologą įpynė kūdikį, kuriuo rūpinasi Judita.
A.Stundytė prikaustė publikos dėmesį geidulingomis pozomis ir jausmingu balsu, perteikusiu turtingą emocinę muzikos paletę. Mistišką spektaklio atmosferą kūrė vandens ir ugnies scenografija, jų teškėjimo ir spragsėjimo garsai, prietema. Ši opera pradėjo vakarą, bet jos veikėjai šmėstelėjo ir antrosios dalies pabaigoje, kartu su Liuciferiu prašydami Dievo atleidimo ir taip susiedami kontrastingus veikalus.
Tapo festivalio veidu
Muzikos atžvilgiu ne mažiau įspūdingi ir taip pat audringai sutikti buvo A.Grigorian pasirodymai Zalcburge. Savo nauju darbu festivalyje, balansuodama ant vokalinių ir fizinių galimybių ribos, ji tarsi pratęsė 2018-ųjų „Salomėjos“ sensaciją, kai visus pribloškė savo Salomėja Richardo „Strausso“ operoje, kurią režisavo R.Castellucci.
Penktus metus dainuojanti Zalcburge artistė šiemet ryžosi per vieną vakarą įkūnyti net tris pagrindines herojes Giacomo Puccini „Triptike“ („Il Trittico“) – nuo naivios Lauretos „Džanyje Skikyje“, kuriai viskas dar priešakyje, iki patyrusios Džordžetos „Apsiauste“ ir nuolankios, savižudybei pasiryžusios vienuolės Andželikos.
Visas triptikas, kurį sudaro skirtingų žanrų vienaveiksmės operos, festivalyje skambėjo pirmą kartą. Parengti tokį solidų darbą, reikalaujantį apie 60 solistų, – sudėtinga užduotis. Tačiau publika, atrodo, matė tik A.Grigorian, tapusią jungiamąja operų grandimi, ir jai labiausiai plojo.
„Asmik Grigorian – Zalcburgo „Triptiko“ centras“, „ji dovanojo Zalcburgui su Franzo Welserio-Mösto diriguojamu Vienos filharmonijos orkestru žvaigždžių valandą“, „Asmik Grigorian visose trijose operose yra nuostabi“, – liaupsino solistę įvairių šalių žiniasklaida.
Solistė iš tikrųjų tarsi maudėsi G.Puccini muzikoje, gyveno scenoje mėgaudamasi dainavimu, kerėdama savo beribių galimybių balsu. Anot „Triptiko“ režisieriaus Christofo Loy, A.Grigorian išsiugdė teatrinį instinktą, kuris ją saugo nuo bet kokio dirbtinumo scenoje.
„Ji nepaprasta asmenybė, sugebanti iš kiekvienos situacijos ištraukti maksimumą. Visi trys jos personažai „Triptike“ skirtingi. Jos dainavimas ir vaidyba yra įkvėpimo šaltinis visiems“, – tvirtino režisierius, bendradarbiaujantis su lietuvių sopranu jau aštuntus metus.
Ch.Loy teigimu, kurdama vaidmenis, A.Grigorian tarsi apgyvendina savo herojes režisieriaus suformuotoje aplinkoje, kurią ji įdėmiai stebi. „Solistei tiesos paieškos tampa vis svarbesnės“, – mano menininkas. Jis pats, režisuodamas „Triptiką“, tarsi stengėsi prigesinti vaizduotę: visų trijų operų veiksmas rutuliojosi nykioje buitiškoje aplinkoje.
Debiutavusi Zalcburge 2017 metais Mari vaidmeniu Albano Bergo operoje „Vocekas“, A.Grigorian spėjo čia tapti geidžiamiausia artiste. Šiemet ji sukvietė gerbėjus ir į labdaros vakarą bei meno aukcioną, kur buvo suaukota net 60 tūkst. eurų reta odos liga sergantiems vaikams. Pačios Asmik koncertinė suknia buvo nupirkta už 5000 eurų. Dailininkai aukcionui dovanojo ir jos įkvėptų paveikslų.
Solistės pasirodymai Zalcburge numatyti iki 2026-ųjų.
Festivalis pradeda šimtmečio projektą
Zalcburgo festivalis tapo tramplinu į pasaulinį pripažinimą ne vienam lietuvių menininkui. Čia žvaigždžių karjeras pradėjo dirigentė M.Gražinytė-Tyla, operos solistė A.Grigorian, muzikos pasaulio dėmesį į save atkreipė dainininkės A.Stundytė ir V.Miknevičiūtė, dirigentė G.Šlekytė, savo kūrybą pristatė kompozitorius V.Baltakas.
Festivalis buvo įsteigtas Europai dar skendint Didžiojo karo griuvėsiuose. Tačiau jo įkvėpėjų – teatro ir kino režisieriaus M.Reinhardto, literato H.von Hofmannstahlio, kompozitoriaus R.Strausso ir kitų – nesulaikė nepritekliai. Šie kūrėjai tikėjo, kad menas suartins karo supriešintus žmones.
Ši klasikinės muzikos ir teatro šventė kasmet sutraukia klausytojus iš daugiau kaip 80 šalių visuose žemynuose. Net pandemijos įkarštyje 2020-aisiais, kai didieji pasaulio festivaliai ir svarbiausių meno institucijų sezonai buvo atšaukti, Zalcburgo festivalis nepakluso bendrai tendencijai ir visam pasauliui įrodė, kad saugūs renginiai įmanomi net pandemijos metu.
Per 45 šios vasaros dienas (liepos 18 – rugpjūčio 31 d.) festivalyje bus pristatyti 174 renginiai 17-oje scenų. Pagal bilietų pardavimo rodiklius festivalis jau pasiekė ikipandeminį lygį, nors dėl infliacijos bilietai pabrango.
Geriausiais laikais šventė padengdavo iš uždirbtų lėšų iki 74 proc. savo biudžeto. Ikipandeminiais metais įplaukos už bilietus siekė daugiau kaip 30 mln eurų.
Zalcburgo festivalyje ištisus metus dirba 240 etatinių darbuotojų, o sezono karštymečiu festivalis pasamdo beveik puspenkto tūkstančio žmonių.
Siekiant pagerinti jų darbo sąlygas netrukus bus pradėtas įgyvendinti „šimtmečio projektas“ – festivalio komplekso atnaujinimo ir plėtros darbai, kuriuos užbaigti planuojama 2030 metais.
Renginių infrastruktūros plotą UNESCO saugomoje senamiesčio zonoje ketinama praplėsti
10 000 kvadratinių metrų: festivalio statiniai stiebsis ne tik į viršų, bet ir skverbsis po žeme bei į Mionchsbergo (Vienuolio) kalną. Dabartiniais skaičiavimais investicijos į projektą sieks 335 mln eurų.
Projekto įgyvendinimu rūpinsis nauja festivalio vadovė. Šių metų pradžioje net 27 metus Zalcburgo festivalio šlovę kūrusią prezidentę H.Rabl-Stadler pakeitė rinkodaros ekspertė ir teisininkė iš Šveicarijos K.Hammer, nesusijusi nei su Zalcburgu, nei su kultūra. Anksčiau ji dirbo automobilių pramonės ir prekybos sferose.
