E. Gedgaudo interesai ir refleksijos apima kur kas platesnį kultūros lauką nei muzika. Įgijęs nemažą praktikuojančio pianisto patirtį 1970 metais jis pradėjo reikštis kaip muzikos kritikas, recenzentas. Po kelerių metų pradėjo rašyti muzikinio teatro temomis. Ilgainiui E. Gedgaudas tapo vienu originaliausių ir įtakingiausių muzikos kritikų Lietuvoje.
Jo tekstai žavi ne tik muzikine kompetencija ir pastabumu, bet ir savitu stiliumi, kuriam būdinga iš pirmo žvilgsnio rami pasakojimo tėkmė, tačiau vidinę įtampą sukuria netikėti minties vingiai, inkrustuojantys elegantišką naratyvą tai paslaptingais, tai sarkastiškais, tai subtiliai ironiškais įžvalgų blyksniais. Pastaruosius pora dešimtmečių E. Gedgaudo eseistinių apmąstymų objektais tampa ne tik muzikos istorija ir jos asmenybės, bet ir XX a. miesto kultūra, architektūros istorija, Vilniaus ir Kauno kultūros istorija, čia kadaise gyvenusių žmonių mikroistorijos.
Esu neapsakomai dėkinga likimui už artimesnę pažintį su Edžiu, kaip kad jis vadinamas artimiausioje aplinkoje. Kartais išsigąstu, kad ilgų užsisėdėjimų jo ir žmonos Noros namuose viename iš Žvėryno medinukų vykstančių pokalbių neužrašau – juk tai gyva, ne tik faktais, bet ir emocine atmintimi nuspalvinta Lietuvos istorija. Štai ir dabar pokalbis nesiliauja, viena istorija nuveda į kitą...
Leiskimės kartu į Kretingos gimnazijos direktoriaus šeimoje 1933 m. gimusio pagranduko (teisybės dėlei, E. Gedgaudas gimė Joniškyje, kur tėvas mokytojavo, tačiau gimtojo miesto jis neprisimena, tik Kretingą, kur atsidūrė mažametis, tėvui pakilus pareigose) pasakojimą, kaip į ilgą „būtojo laiko“ labirintą, iš kurio betgi nesinori išeiti...
JK: Esate gyvasis lietuvių muzikos kritikos klasikas. Sakau tai labai atsakingai gana nuodugniai pasirausiusi po 1970–1980 metų ir ne taip nuodugniai po kiek vėlesnės spaudos archyvus, o nepriklausomybės metais skaičiau Jūsų visus tekstus, šviežiai publikuotus. Tačiau didžioji Jūsų straipsnių ir knygų skaitytojų dalis nežino, kad Jūsų profesija – pianistas. Štai nuo to ir pradėkim. Kaip atsirado fortepijonas pokario vaiko gyvenime? Ar buvote pamilęs savo pirmąją profesiją, iš kurios Jus vėliau pasiglemžė muzikologija?
EG: Dažnokai pastaruoju metu pagalvodamas apie savo nugyventus metus, kurių tiek daug sukaupti nesitikėjau, bandau surasti to ilgo gyvenimo privalumų. Vienas jų galėtų būti internetas, be kurio dabar nei dienos nebeįsivaizduoju. Juk galiu jo dėka sėsti „laiko mašinon“ ir taip keliauti per tolstančias epochas. Galiu lankytis miestuose, kuriuose pabuvoti nesitikėjau ir nebesitikiu. Štai ką tik taip nebe pirmą kartą pabuvojau Konstantinopolyje-Stambule. O šiuo momentu lyg koks fonas skamba Šveicarijos klasikinio radijo transliuojama Čaikovskio malda „Tėve mūsų“, kurią gieda Šiaurės Vokietijos radijo choras. Bet šitoks privalumas irgi yra „lazda su dviem galais“, nes juk anksčiau dėl tokio kūrinio eičiau į koncertą ir ten visiškai kitaip jo klausyčiausi. Būtent kitaip. Gal panašiai, kaip vaikystėje Kaune klausiausi Henriko Neuhauso rečitalio, po kurio su mokytoja ėjom į užkulisį padėkoti. Štai tada iš tėvo lūpų išgirdau apie jo sūnų Stanislovą, kurį ir mums vertėtų išgirsti (maždaug tokiais žodžiais jis buvo paminėtas). Jo tėvas savo rečitaliu Kaune aiškiai buvo patenkintas. Bet juk jau nutolau nuo Jūsų klausimo apie tai, kaip mano gyvenime atsirado fortepijonas. Paprastai dabar panašiai nutolstant sakoma maždaug: „pradėsiu trejetu metų anksčiau“ arba ir nieko nesakoma. Ar minėtini tie pastarieji metai, kai jau buvau, irgi trejetą metų, pasimokęs pas puikią mokytoją Sarą Langevičienę, Anatolijaus Valičenkos (mano bičiulis „Aušros“ gimnazijoje mokėsi viena klase žemiau) dėka per pertrauką sužinojau apie galimybę mokytis pas jo mokytoją Okulič-Kazarinienę. Mat jis jau žinojo apie ponios Langevičienės nuosprendį palikus mokyklą būti tik Operos koncertmeistere. Operos teatras tada dar tebebuvo Kaune. Iš to mūsų koridoriaus pokalbio per pertrauką prisimenu tiek, jog Tolia (Anatolijus – JK) vartojo kreipinį „jūs“, tikusį prie jo senovinių kaliošų bei tų paslaptingų medinukų už „Saulės“ gimnazijos. Kartais tamsiais žiemos rytais matydavau jį gan stataus šlaito laiptais nusileidžiantį iki Savanorių prospekto, kur toliau jis sparčiu žingsniu nubarškėdavo Ožeškienės laiptų link. Kai vėliau jo pasiteiravau, kas jo kuprinėje taip barškėdavo, sužinojau jog tai būta metalinio puodelio kavai per ilgąją pertrauką gerti.
JK: Retai kalbate apie savo pianistinę praeitį. Ir dabar nelabai leidžiatės išprovokuojamas. O juk daugelį metų mokėte vaikus skambinti fortepijonu M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Jei nežinočiau, kaip aistringai mėgstate pianistų rečitalius, įrašus ir kaip nuosekliai sekate (interneto dėka!) žymiausius tarptautinius pianistų konkursus, manyčiau, kad su fortepijonu turite „senų sąskaitų“ ar net nuoskaudų. O gal, visgi, turite? Fortepijono dėka tapote Jurgio Karnavičiaus studentu, patekote į legendomis apaugusius Aldonos ir Balio Dvarionų namus…
EG: Senatvėje vis dažniau pagalvoju apie atsitiktinumus, lyg kokiais bėgiais įvežusius mane į fortepijono specialybę. Dar galvoju, jog abi tos puikios mano mokytojos nepakankamai įvertino fortepijono specifiką, kuri juk buvo būtina suteikiant man profesinius pagrindus. Jos naudojosi mano gabumų paviršiumi, ir tai leisdavo trumpinant mokymo laiką parengti sudėtingus kūrinius. Tad taip ir iki akademinių studijų „nusiyriau“. Pamenu, kaip per stojamuosius egzaminus tikrai neprastai pagrojau 27-tąją Beethoveno sonatą (abi jos dalis).
Dabar save guosdamas pagalvoju apie įvairių gyvenimo vingių pateiktus netikėtumus, tarp kurių gal ir Aldona bei Balys Dvarionai. Rusų patarlė sako, jog „po muštynių kumščiais nebemojuojama“, tad bandau tą savaip suprasti ir gyvenimą priimti tokį, kokį jį nugyvenau. Abu vyresnieji Dvarionai jame atsirado, sakyčiau, netikėtu vingiu, koks šiandien jau patektų į fantazijos valdas. Nuosekliau galėčiau paaiškinti savo profesoriaus, vyresniojo Jurgio Karnavičiaus svarbą mano gyvenime. Bet prieš tai derėtų paminėti apgaules, kurių dėka reikšmingais gyvenimo momentais sudarydavau vaizdą, jog iš tiesų esu toks, kokiu mane palaiko net rimti fortepijono profesionalai. Žinau, jog tą paaiškinti itin nelengva.
O dabar įterpsiu porą žodžių apie ponią Dvarionienę, Balio žmoną. Manau, jog tai jos nuojauta mane nukreipė rašymo link, ir tai sutapo su vienu iš mano trumpų, bet intensyvių skaitymo laikotarpių. Pamenu, jog tuomet buvau įnikęs į Ernesto Hemingway‘jaus romaną „Komu bije dzwon“ (Kam skambina varpai – JK). Taip, būtent lenkiškai. Anuomet nemažai kas tos kalbos dėka perskaitydavo kūrinius, kurių nebūdavo išverstų į lietuvių arba rusų kalbas, bet man labiau rūpėjo praturtinti savo pernelyg siaurą ir buitišką lenkų kalbą, kurią vartojau nuo vaikystės. Mat mano mama, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsijungusi lietuviškon veiklon ir taip pelniusi savo tėvo Vincento Bielskio rūstybę, gyvenimo pabaigoje savo tautybę nusakydavo žodžiais „lietuvė, iš namų lenkė“. Tą „iš namų“ šiandien verstume... Beje, o kaip? Kai mama nepritardavo kokiam nors mano poelgiui, kartais galva palingavusi sakydavo „dziadulek...“ („senelis...“). Ir man tikrai būdavo apmaudu, nes žinojau, jog apie savo tėvą ji buvo prastokos nuomonės.
Ponią Dvarionienę vadindavome „madam“. Tai jai tiko. Bandau mintyse vėl išgirsti ją kalbant, nes kadaise jos kalbėseną ir minčių seką neblogiausiai imituodavau. Tą nelengva raštu perteikti, bet pabandysiu. Kartą aptikęs (visada užeidinėdavau ekspromtu) šiokią tokią betvarkę, išgirdau „...ar butas del manes, ar aš del buta?..“. O kitą sykį paskambinęs ir gerokai prie durų palūkėjęs, girdžiu „Edinka? Ka daryti, aš visa nuoga... Atrakinu, tik prašom palengva skaitliuoti iki dešimt...“ Supratau. Duris atvėriau, kai tolyn nubildėjo basos kojos.
Dvarionų Ona ilgiausiai pas juos tarnavo. Kartą po pamokų užėjęs radau Madam, kuri tuojau pravėrusi vonios duris kažką bandė sakyti ten skalbiančiai Onai. Prisijungęs prie jų girdėjau Madam aimaną – Onutė pavargusi, juk visą dieną darbavosi... Ar neparuoštų dabar „porą puodelių kavos“. Ir išgirdau Onos atsakymą – „eik šikt, ponia“! Madam natūraliausiai pakvietė mane į valgomąjį, kur po poros minučių Ona atnešė kavą.
Sykį Ona manęs paklausė: „Ponas! Ar Čiurlionytė didelė ponia?“ Atsakiau, kad labai didelė. Dar išreiškiau nerimą, kad Ona jau kažką bus jai pasakiusi. „Tai pasakiau, kad dar ponas miega, o kurvos jau jam ramybės neduoda!“
Kažkada susitikom su Madam Palangos centre, ėjo į miliciją, nes Misiutka (šuo) nuo vakar kažkur dingo. Paprašė ją palydėti, tad dviese ir užėjom, susiradom reikiamą kabinetą. Madam pasibeldė, o įėjusi į kabinetą ir pasisveikinusi prabilo: „Aš del šunia, pavarde Dvarionas“.
Kitą kartą Ona pasamprotavo: „Gera mano ponia, bet durna – jauna vaidenasi“.
JK: Dvarionių namai buvo miela jų bičiulių i studentų priebėga. Iš Jūsų, Juliaus Andrejevo, Vaclovo Daunoro ir kt. esu girdėjusi spalvingų istorijų apie šią porą, jų namų atmosferą, savotišką bendravimo teatrą. Turbūt jaučiatės patyręs jų įtaką – meninę, saloninę ir, galbūt, pasaulėžiūrinę? Gerokai vėliau Jūsų su Nora namai irgi virto bičiulių priebėga.
EG: Dvarionų dėka susipažinau su keletu man svarbių žmonių. Pirmiausiai čia minėtina dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, kurią vėliau aš pats „įdarbinau“ Čiurlionkėj. Jos išskirtinio komunikabilumo dėka mano pažinčių ratas praturtėjo dar kitais žmonėmis, tarp kurių ir architektas Vytautas Landsbergis (Vytauto tėvas), kuris sykį, kai po kavos jį išlydėjo Beatričė, trenkė laiptinėje mozūro pradžią, nes buvo aiškiai pamiršęs, jog šeimininkė jo nemato. Pagalvojau, jog mozūrą jis jaunystėje tikrai buvo šokęs. Čia ir gausus šeimyninių Beatričės švenčių ratas, ir Laimonas Noreika, kuris išgirdęs mane su Beatriče kalbant lenkiškai (vertinau jos puikią, Varšuvoj nušlifuotą lenkų kalbą) irgi ta kalba baisiu akcentu prašneko. Beatričė tąsyk pasakė: „Laimoneczku, mówmy raczej po litewsku, bo gdy ty mówisz po polsku, mnie zęby bolą“ (Laimoniuk, verčiau kalbėkim lietuviškai, nes kai tu kalbi lenkiškai, man dantis gelia). Laimonas pasakojo apie teatro siuvėją lenką, kuris gyrėsi: „Mana žmuona labai gražai kalba litūviškai, nu nie taip gražai kaip aš…“. Gal būtent Laimonas Beatričę pradėjo vadinti Bėja, tad aš suklusau kai aktorė Monika Mironaitė ją pavadino Bea. Monika nemėgo senoviškai poniškų Beos viešnių, sakydavo nemokanti prie jų stiliaus taikytis.
Su Dvarionų dukra Aldona (Ale) buvome mūsų bičiulio Tolios (Anatolijaus Valičenkos) dukros krikšto tėvai. Nors Tolia buvo uoliai praktikuojantis ortodoksas, dukrą krikštijo katalikiškai. Tolia sakydavo, kad būtent taip jis „alsuojąs abiem plaučiais“.
Sykį Balio draugijoje gėrėm kavą Madam grįžus iš Maskvos. Jis, pradėdamas pokalbį, paminėjo „Jurgio kambariuką“, nes pas kino režisierę Verą Strojevą ir jos sutuoktinį, taipogi kino režisierių, Grigorijų Rošalį studijų metais gyveno Dvarionų sūnus Jurgis. Madam: „Balys, koks Jurgia kambariukas? Rašal gabinetas! Karielskaja bierioza!“. Beje, tame Jurgio kambariuke aš ne sykį pagyvenau, o ponia Strojeva prisidėjo man pasukant į muzikologiją ir rašymą. Tų namų įdomybe pavadinčiau bent tris inteligentiškas ponias, kurios už sunkiai gaunamus bilietus į Maskvos teatrus, čia dirbo tarnaičių darbą.
Iš Madam važinėjimų Maskvon ypač įsiminė vienas, apie kurį ji pati pasakojo. Taigi, kad neskubėtų ir nepasiimtų nereikalingų daiktų, ji prieš savaitę atvėrė rudą čemodaniuką, į kurį pamažu dėjo tai, kas kelionei būtina. Tarp kitų daiktų prisimenu „juodą gipiūrą, nes juk gali tekti reprezentuoti“. Vilniuje buvo atodrėkis, o ten? Taigi, rudas čemodaniukas... Vis pasitikrina, ar jis saugiai padėtas, o važiavo tąsyk su Jurgiu. Negalėdama pakęsti šilto apdaro traukinio vagone, turėjo rudam čemodaniuke ir lengvų kelionės drabužių. Traukiniui įsibėgėjus nusprendė deramai apsirengti, tad paprašė Jurgio, kad atidarytų rudą čemodaniuką. Jurgis atidaręs pasakė, kad jame – kažkodėl į Maskvą vežamos Dvariono gaidos ir daugiau nieko. „Viešpats mano! Stabdyti traukinį? Grįžti? Negalima, bus nepasisekimas.“ Madam viską bemat apgalvoja – ką paims iš Strojevos garderobo, kuo stotyje apsirengs. Juk šaltis trisdešimt laipsnių! „Gerai – turėjau tą šiltą ružavą megztinį. Į viena rankovę vieną koją, į kitą – kitą koją. Reikia rankoj suėmus laikyti. Pasitinka, klausia, ar aš sergu... Sakau, kad esu visai sveika. O stotyje buva Vituliukas (Landsbergis), jis grįžta namo. Paims rudą čemodaniuką, pasirūpins…“
Su ponia Strojeva (anot Madam „jos kilmėje vienuolika krauju“) susipažinau jai Palangoje vasarojant pas Dvarionus. Nemažai pasikalbėdavom, ji mielai leisdavosi į kalbas, kurios mane artino prie rašymo. To tęsinys buvo Maskvoje, kur pastebėjau, kad ji irgi yra patenkinta, galėdama tuos mūsų Palangos pokalbius pratęsti. Matyt, anuomet man buvo svarbu, kad manęs dalyką išmanantis žmogus klausosi, kad palankiai priima išsakomas mintis. Tai mane drąsino dar prieš imantis plunksnos ir pabandant užrašyti tai, apie ką galvoju. Beje, tai ji (kaip ir Madam) viena iš pirmųjų pasakė, kad užrašinėčiau tai, ką kalbu. Kai netrukus „Litmenis“ mane komandiravo parengti pokalbio su pianiste Tatjana Nikolajeva, vėl apsistojau tuose pat namuose.
Tatjaną N. pažinau dar Vilniuje, kur sykį po jos koncerto su ja ir Monika Mironaite ėjome nykiai išgriauta Vokiečių gatve. Pamenu, kaip nesugriautoje tos gatvės pusėje sustojusi prie daržovių krautuvės vitrinos žiūrėjo į joje išstatytas morkas: „Kokios gražios...“. Kažkodėl mūsų pasiklausė, ar ji gali užeiti ir jų nusipirkti – juk būtų puikūs rytdienos pietūs! Taip ir padarė. Jos brolis buvo iš prigimties pažeistos psichikos, jinai jį globojo. Su Monika Mironaite Vilniuje buvo ypač suartėjusi, susibičiuliavusi. Kai kartą pavasarį Tatjana jai pasakė, kad mielai Lietuvoje su broliu praleistų vasarą, Monika nepriėmė minties, kad Tatjana bus su tokiu broliu, tad taip ši draugystė ir nutrūko.
Tęsiant tarnaičių temą, gal vertėtų paminėti Karnavičių Aničką, nors ton kategorijon ji sunkiai įsirašo. Tai buvo unikalų tos šeimos ansamblį pajutęs žmogus. Buvo asmenybė. Ji žinodavo visus Konservatorijos gyvenimo niuansus, o tą nujausdamas Tolia Valičenka dažnai būtent Aničką pirmiausiai ten kalbindavo.
Ypatingą vietą tuose namuose skiriu vokalo pedagogei Ninai Markovnai, kompozitoriaus Karnavičiaus žmonai, kuri man skolindavo retas knygas. Kai išmokau Skriabino „Šėtoniškąją poemą“, ji įdėmiai jos pasiklausiusi man parodė leidinį su tos epochos grafika. Būtent lakoniškų linijų mano interpretacijoje stigo. Kartais jos mokiniams paakompanuodavau.
Nina Markovna (taip ji bene visų buvo vadinama) ilgokai dėstė anuometinėje mūsų konservatorijoje, bet kai aš ją pažinau, ji konservatoriją jau buvo savo noru palikusi. Mat būta neetiškų su ja poelgių, apie ją buvo neigiamai atsiliepta netgi Maskvos spaudoje, o tokiais atvejais jau būdavo sunku turėti kitokią nuomonę ir juoba pagal ją elgtis. Bet šiandien svarbu ne tai. Ji buvo, šiandienos kalba sakyčiau, motyvuota Kipro Petrausko oponentė. Pamenu jos vaizdžiai rodytus Kipro vaidybos štampus, nors ir šis mano požiūris juk ilgainiui kinta. Prisimindamas Mokytojų namų (juose Nina Markovna dirbo palikusi konservatoriją) labai savitai parengtą operos „Gražina“ spektaklį, galvoju apie kūrybingą Vlados Mikštaitės darbą jungiant Mickevičiaus poemą su Jurgio Karnavičiaus muzikos fragmentais, apie puikią jaunos teatro dailininkės Dalios Kopustinskaitės (Mataitienės) scenografiją, apie daug kam netikėtą žinomo grafiko Stasio Krasausko sukurtą pagrindinį Liutauro vaidmenį. Taigi, kiek išties pavykusių debiutų! Man yra tekę ir Krasauskui vieną kitą romansą per namuose vykusias pamokas akompanuoti, bet Liutauro ne.
JK: Viena iš svarbiausių Jūsų gyvenime sutiktų asmenybių – kultinis scenografas Liudas Truikys. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad ši pažintis turėjo lemiamos įtakos Jūsų suartėjimui su operos teatru. Kaip patekote į Truikio akiratį? Kaip užsitarnavote jo pasitikėjimą? Juk jo rafinuotų namų durys retam atsiverdavo.
EG: Apie Liudą Truikį galvodamas vis pamanau, jog gyvenime teko sutikti genialų žmogų. Taip, Jūs teisi – į tuos namus kas nors turėdavo „įvesdinti“. Mano atveju tai buvo tapytojas Vytautas Ciplijauskas. Apie jį kalbėdamas Truikys gerokai vėliau paminėjo jo paveikslą, kur baltos skepetaitės išdėstytos pagal jas ryšinčių kaimo moterėlių „viską paveiksle organizuojantį ritmą“. Tokio pojūčio sovietų mokyklos neugdė.
Truikio „muziką tęsiantys vaizdai“ manyje įsibuvo jau pirmuose pokariu matytuose spektakliuose. Tiesa, apie kokias nors muzikos „tąsas vaizdais“ tada dar negalvodavau, tik jausdavau, kaip kažkodėl menksta kiti, ne Truikio vaizduotėje gimę spektakliai. Gal tad dabar galėčiau Truikio teatrą analizuoti, ar dar kitaip kažką su juo daryti?
Kitą dieną po Truikio spektaklio gimnazijoje būdavau nevykęs, nedėmesingas – mat spektaklis manyje dar tęsdavosi. Retsykiais Laisvės alėjoje pamatydavau Truikį, sparčiai žingsniuojantį šalia jo žmonos Marijonos Rakauskaitės, kurią pirmą sykį scenoje išvydau operose „Kaimo garbė“ ir „Pajacai“ (abi jos būdavo rodomos tą patį vakarą). Beje, Truikį su Marijona iš tolo Alėjoje pažindavo ir niekada nelankę operos teatro kauniečiai. Tokio ryškumo asmenybių dabar nebeturime, nors gal ir laikai jau nebe tie.
Pamenu, jog jau per tą pirmąjį apsilankymą mudu su Vytautu ilgokai pastovėjome lauke ant priebučio laiptelių, kol išgirdome žemyn laiptais nusileidžiančio buto šeimininko žingsnius, pamatėme jo žvilgsnį pro akimirkai praskleistą durų langelio užuolaidėlę, o po to – kantrų mūsų abiejų laukimą susėdus ant priebučio šonus įrėminančių atramėlių. Pagaliau patekę vidun išvydome įžiebtų reflektorių apšviestas rytietiškas skulptūrėles ant fortepijono, o ir pats šeimininkas vilkėjo aiškiai išeiginiu kostiumu. Kai susėdome kur mums buvo jo nurodyta, paklausė, ar mudu neturime nieko prieš arbatą? Atnešęs iš virtuvės jau arbatai padengtą mažytį stalelį, ją pilstydamas patarė „dar nepratusiems“ įsipilti grietinėlės.
Buvo 1976 metų liepos mėnuo, tad ir pirmosios Marijonos mirties metinės. Pro atvirą suveriamų durų angą ji į mus žvelgė iš didelės nuotraukos, įtaisytos jos garbei sukurto „altorėlio“ centre.
Šnekučiuodamiesi, regis, ne itin ilgai tepasėdėjom, bet dirstelėjęs į savo laikrodėlį pamačiau, jog jis jau rodo kažkiek po antros nakties. Pakilusius išeiti šeimininkas, pasiėmęs didoką žiebtuvą, pareiškė mus palydėsiąs, nes einant per kapines čia nebuvusiems „gali kai kas nutikti“. „Juk kapinių nebėra…“ – bandžiau sakyti, nors buvau patenkintas, jog šis vakaras tęsiasi.
Nuo ponios Valičenkienės (Tolios mamos) buto buvau apdairiai pasiėmęs raktą, tad tylutėlai atsirakinęs lauko duris įėjau ir laiptais pakilau iki palėpės kambarėlio. Ten į rūpestingai paklotą patalą atgulęs, iki ryto nei sekundės neužmigau, vis dar veikė toji arbata. Kitą dieną ėjau į paštą – paskambinęs iš ten Norai, paprašiau jos bemat Kaunan atvažiuoti, nes juk tikrai neeilinė dingstis... Jai taip ir padarius, turėjome mūsų su Truikiu pažinties pradžios „diptiką“. Nora sako, kad būtent tuose namuose ji visada jausdavosi „esanti moteris“, o aš mintyse vis pakoreguodavau – „esanti dama“.
Laikas ir vėliau Truikio būste turėdavo savitą slinktį. Netrukus jis ėmėsi bene svarbiausio savo kūrybos darbo – antrojo Verdi operos „Don Karlas“ varianto. Gal jam, kaip teatro prigimties žmogui, reikėdavo tų „publikos“ žvilgsnių, o kadangi darbuodavosi tik „degant žavakutei“ (įkvėpimo akimirkomis), procesas irgi, kaip aną pirmąją mūsų pažinties naktį, tęsdavosi savais dėsniais.
Kai grįžau iš Tbilisio, elegantiškai žemaičiuodamas papasakojo gruzinišką anekdotą: „Teper' my po tichonečku, po tichonečku vypjem… Teper' po tichonečku, po tichonečku zapojom… A teper' my po tichonečku, po tichonečku postreliajem“. (Dabar mes tylutėliai, tylutėliai išgersim... Dabar tylutėliai, tylutėliai uždainuosim... O dabar mes tylutėliai, tylutėliai pašaudysim...). Kaskart jį pasakodamas pajuntu unikalią žemaitišką Truikio kalbėseną, ir retsykiais sugebu ją atkurti.
Kartą būdamas Kaune Truikiui pasigyriau, jog buvusioje Bonifratrų bažnyčioje turėsiu pravesti vakarą, skirtą Onutei Narbutaitei. Tada Bonifratrų bažnyčia dar buvo „Mažoji baroko salė“. Mane nustebindamas jis paklausė, kuo aš vilkėsiu, tad atsakiau, jog taip, kaip dabar mane mato. Beje, nepamenu kaip tąsyk vilkėjau, bet kai apsilankymas Kaune būdavo susietas su vizitu pas Truikį, visada pasistengdavau padoriai atrodyti. Truikys betgi mane pakvietė į gretimą kambarį, kur atvėrė drabužių spintą ir iš jos išėmė tvarkingai sukabintą eilutę. Žinovo žvilgsniu ją nužvelgęs, įteikė man sakydamas, jog bemaž „turėtų tikti“. Taip ir buvo, nes pakako kelnių ilgį mažumėlę petnešomis patrumpinti. Taip, ši eilutė ir dabar mano spintoje. Apsivelku ja tik ypatingomis progomis. Beje, kai nebeliko Marijonos, šaltomis žiemos dienomis Truikį galėdavai pamatyti vilkintį jos kailiniais. Sykį buvęs aušrokas („Aušros“ gimnazijos absolventas – JK) tą išvydęs pakomentavo: „reinkarnacija…“.
JK: Ar tiesa, kad tas pirmasis Jūsų vizitas į Truikio namus ne šiaip sau buvo suorganizuotas? Jūs jau buvote parašęs straipsnį, kuriuo pelnėte Truikio dėmesį. Tačiau straipsnis dingo. Kas tai per istorija?
EG: Būtent tai būtų ir paprasčiau, ir „platiems sluoksniams“ įtikinamiau. Aš būčiau „legendos dalyvis“, tačiau tikrai taip nebuvo. Gal Ciplijauskas kokį žodį apie mane jam buvo sakęs, aš jau po šios mūsų pažinties tą vasarą Palangoje rašiau straipsnį apie Liudą Truikį kažkokiam Maskvos žurnalui. Mane jiems rekomendavo Audronė Girdzijauskaitė, bet tas straipsnis buvo redakcijos atmestas. Gal būtent tada Truikys pasamprotavo apie sovietų menotyrą kurioje svarbiausia: „Belousov skazal tak, a Mokrousov skazal etak...“. Taigi citatos, citatos... Dabar galvoju, jog tai man buvo blogis, išėjęs į gerą.
JK: Gimėte prieškario inteligentų šeimoje, buvote pagrandukas. Kokia aplinka Jus supo? Kas labiausiai į atmintį įsirėžė iš vaikystės?
EG: Mano vaikystė prabėgo vyresniųjų brolių ir seserų „paunksmėje“. Pamenu, kaip 1944 metais juos išlydėjome į Vokietiją, kaip tų pačių metų rudenį Algis Šimkus (kompozitoriaus Stasio Šimkaus sūnus, vedęs mano vyriausiąją sesę Ireną), trumpam pas mus į Kretingą atvažiavęs iš Berlyno (jis dirbo geležinkelių sistemoj, tad turėjo galimybę važinėti traukiniu), vakarieniaujant pasiūlė kitos dienos rytą man su juo važiuoti, nes tėvai irgi tuojau atvažiuos. Labai knietėjo sutikti, bet pasakiau, jog važiuosiu su tėvais. O tą išvykimo dieną visai netikėtai susirgau, sako, jog plaučių uždegimu. Jau dundėjo artėjantis frontas, jau palikę butą persikėlėm į rūsį. Ten sienas padrebino keli smarkūs sprogimai, tad atrodė, jog ir mus užvertė. Tėvas sąlyginės tylos akimirką išėjo pasidairyti, ir grįžęs pasakė, jog mūsų neužvertė, bet rusai jau čia.
Traukinys, kuriuo turėjome išvažiuoti, buvo rusų palei Kretingos stotį subombarduotas.
Tapome nuo pasaulio atskirti, ir tuo ilgokai kaltinau delsti linkusį tėvą. Mano broliai ir seserys kiekvienas savaip surado savo gyvenimo vietą. Jei būtų svarstyklės, kuriomis gali pasverti žmonių gebėjimus, tai vyriausias brolis Viktoras nusvertų visą mūsų ketvertą. Jis studijavo Klaipėdos prekybiniame institute, gyveno inteligentiškų žydų šeimoje, kurie 1938 metais išvyko į Švediją, prieš tai už simbolinę kainą pardavę mums savo pianiną.1943 metų žiemą, gyvendamas pas Šimkus Vilniuje, turėjau pirmąsias Algio man duotas fortepijono pamokas. Beje, iki „Aušros“ gimnazijos Kaune bendrojo lavinimo dalykų buvau mokomas namie.
Paskui tą Algio man parūpintą „bagažą“ jau Kaune pakartojęs, nieko namie nesakęs, nuėjau į Dešimtmetės muzikos mokyklos stojamuosius egzaminus, nulėmusius ir tolesnį mano gyvenimą.
Kai gerokai vėliau devynis kartus nebuvau išleistas aplankyti seserų ir brolių (pareiškimą pageidaujant išvykti į užsienį būdavo galima pateikti vieną kartą per metus), pagalvojau apie buvusį Kauno „Aušros“ bendraklasį Vytautą Sakalauską, padariusį nemenką partinę karjerą. Tad nuėjęs pas jį pasiteiravau, ar beverta dar ir dešimtą kartą tą pareiškimą rašyti. Jis atsakė, jog verta. Taip po kelių mėnesių jau buvau Algio ir Itės (kai mažytę Ireną vyriausias brolis vežimėlyje supdavo, sakydavo Ite, Ite, tad taip visam gyvenimui ir liko) namuose Floridoje. Itė vokiečių okupacijos metais lankė Vilniaus dailės institutą, paskui jos tapybos ambicijas palaikė tolimas Algio giminaitis Viktoras Petravičius. O kita sesuo Stefa pamilo Toronto miestą, ir niekur kitur savęs gyvenančios nebeįsivaizdavo. Būdama gabi kalboms, ji man pasigyrė netgi ukrainietiškai išmokusi, nes teko kažkokioj raštinėj darbuotis šalia ukrainiečių.
Bene efektingiausią karjerą padarė mūsų brolis Geniukas. Gal tai netgi ne tiek jo paties, kiek žmonos Vilhelminos nuopelnas. Nuo vaikystės Kaune lankiusi baleto studiją, ji kelyje į to meno viršūnes patyrė nelemtą kojos traumą. Netekusi baleto, Vilė tarsi kokiu „rentgenu“ Geniuką peršviesdama, labai taikliai konstatavo jo karjeros galimybes. Jie persikėlė į JAV, kur Geniukas ne pagal save stropiai specializavosi. Vilė tas „vadžias“ atleido tik jam tapus JAV rentgenologų asociacijos prezidentu (juo jis išbuvo ketvertą metų), o kad sėkmė būtų dar efektyvesnė, buvo prisiminta ir Geniuko bajorystė bei herbas – negrakščiai einanti gulbė. Dar Kretingoje aš ją buvau matęs, kai tėvo rašomojo stalo stalčiuje ieškojau riešutų ar razinų, kurias tėvas mėgdavo pakramtyti taisydamas mokinių sąsiuvinius. Itė patvirtino – taip, herbe būtent einanti gulbė. Tad pasijutau tarsi įpareigotas kaskart atvykdamas į JAV Genį ir Vilę aplankyti, nors tai anaiptol nebuvo patraukliausias mano kelionių punktas.
Viktorą labiausiai prisimenu iš tos pirmosios mano viešnagės Vilniuje. Žinodamas, jog miestą pažinau iš knygos, jis man parodė jį visiškai kitokį. Darbavęsis kaip „Maisto“ bendrovės direktorius, jis disponavo vežiku, tad vieną dieną važiavom kažkur Kauno link. Tai buvo skerdyklos, ir tada mačiau skerdžiamus gyvulius. Karvę traukė ton patalpon, jai iš paskutiniųjų spyriojantis. Ji aiškiai žinojo, kas jos laukia.
Viktoras mane buvo nuvedęs ir į cirką, kur mačiau tą patį kaip ir ponas Duninas, kurio aprašytą įspūdį cituoja rašytojas Czesławas Miłoszas knygoje „Tėvynės ieškojimas“.
Prisimindamas mūsų tėvą, pagalvoju apie jo rūpestį visos šeimos kaliošais, kuriuos nuolat nuplaudavo. Mamai nepatiko, kad ir tarnaitės Lynos (ji buvo latvė, dažniausiai kalbėjusi vokiškai) kaliošus tėvas rūpestingai nuplaudavo. Aukštesnis etapas buvo, kai tėvas įsitaisė batsiuvio įrangą ir ėmė visų batus (aišku ir Lynos) taisyti. Mama protestavo, bet tėvo elgesio tai nepakeitė.
Žinojau apie Tėvo nepavykusias medicinos studijas Petrapilio Imperatoriškoje karo medicinos akademijoje, kurion priimdavo tik pravoslavus, bet aukso medalininkams taikydavo išimtį (tėvas taip baigė Šv. Kotrynos gimnaziją Petrapilyje). O tas medicinos studijas turėjo nutraukti, nes negalėjo skrosti lavonų. Paskui – Kunigų seminarija Kaune, kurios irgi nebaigė. Tai vis vingiai tikrojo – mokytojo – pašaukimo link.
Dar prisimenu, kaip Kaune, prieš Tėvui lemtingai susergant, šeštadieniais jis su manim leisdavosi į ilgus pasivaikščiojimus. Taip kažkurį 1948 metų rudens šeštadienį pirmą ir vienintelį kartą išvydau genialųjį Vytauto Landsbergio-Žemkalnio kūrinį, prozaiškai pavadintą „Tyrimų laboratorija“ (dabar – Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetas – JK).
JK: Visada žavėjausi Jūsų savybe neprisirišti prie vidinių atradimų ir nuolat ieškoti naujų. Kritikui tai labai svarbu – matyti tai, kas reikšmingo, gal net ypač inovatyvaus, drąsaus gimsta čia ir dabar. Dauguma žmonių bėgant metams prisiriša prie savo kartos vertybių ir su kiekviena nauja karta atskirtis tik didėja. Kaip išlaikyti sveiką santykį su dabartimi, naujovėmis, bet ir nepamesti savyje „būtojo laiko“ ilgesio? Pasidalinkite šia patirtimi.
EG: Kai interneto dėka aplankau Petrapilio Šv. Kotrynos bažnyčią, ji man visada padeda suvokti, kiek didysis menas yra pakilęs virš mums suteiktojo laiko atkarpėlės. Negalėčiau pasakyti kaip ir kada tasai gaivinantis pojūtis atsirado, bet jaučiu jo neišsenkančią jėgą ir visiškai juo pasitikiu. Tad gal kiekvienas, lyg kokią meno paslapties dalį, yra pajėgus susirasti savo gaivinančią ir neišsenkančią versmę.
