Ukrainos teatrą keičia gaudžiančios sirenos ir į frontą išeinantys aktoriai

Ivanas Uryvskis gimė 1990 m. Krivoy Rogo mieste. Baigė „Kijevo nacionalinį kultūros ir meno universitetą“ (Ninos Husakovos kursą). Baigdamas studijas režisavo Odesos Vasyl Vasylka vardo akademiniame muzikos ir dramos teatre Mykhailo Kotsyubynsky‘io „Pamirštų protėvių šešėliai“, o vėliau dirbo šio teatro pagrindiniu režisieriumi. Tuo pačiu bendradarbiavo su Kijevo ir Lvivo teatrais. 

2020 m. rugsėjo pradžioje Ivanas Uryvskis buvo pakviestas užimti Ivano Franko vardo nacionalinio akademinio dramos teatro režisieriaus pareigas. Kasmet skelbiamas teatrinių premijų ir apdovanojimų laureatu. Yra pastatęs Ukrainos klasiko Ivano Franko „Pavogtą meilę“,  spektaklį pagal to paties autoriaus novelę „Kryžkelės“, Augusto Strindbergo „Freken Juliją“, T. Wiliamso „Geismų tramvajų“, H. Ibseno „Perą Giuntą“, A. Camus „Kaligulą“ ir  kitus spektaklius. 

Šią liepą režisierius užbaigė prieš karą pradėtą premjerą A. Camus „Kaligula“. Spektaklis įvyko Lesios Ukrainkos vardo nacionaliniame akademiniame dramos teatre, kuriame šiuo metu savo spektaklius rodo ir I. Franko vardo nacionalinio akademinio dramos teatro kolektyvas. „Premjeros repeticijas nutraukė karas. Į sceną sugrįžome po trijų mėnesių pertraukos. Žinote, Kijeve teatrai pamažu adaptuojasi ir pradeda veikti. Tai gana sudėtinga, nes pas mus nuolatos gaudžia oro pavojaus sirenos: turime nutraukti veiksmą, bėgti į slėptuves, o sugrįžę – pabaigti rodymą. Būna, kad kelias dienas nepasigirsta nė vienos sirenos, o kartais gaudžia kelis kartus per dieną. 

Jeigu sirena pasigirsta prieš pat finalą, publika jo ir nebesulaukia. I. Franko teatras yra netoli prezidentūros, mes neturime slėptuvės, todėl repertuarą, kiek tai įmanoma, perkėlėme į Lesios Ukrainkos teatro sceną, – šalia jo yra metro, kuris atlieka slėptuvės funkciją. Teatrai atsiveria, žiūrovų, aišku, mažiau, bet jie palengva grįžta į teatrus. Tiesa, rodymai vyksta dienos metu, trečią, penktą valandą, nes galiojant komendanto valandai, visi turi spėti grįžti namo. Tęsiame savo darbus. Kultūrinis frontas veikia. Kai neturėjome scenos, rengėme koncertus ir spektaklius kariams, gyventojams“, – situaciją pristatė režisierius. 

Paskutiniai du trys mėnesiai darbo scenoje – oro gurkšnis kūrėjams ir žiūrovams. I. Uryvskis pasakoja, kad patys pirmieji spektakliai buvo emociškai sudėtingi – ir aktoriai, ir žiūrovai kūrinius priėmė per karo prizmę. „Mane neramino klausimas, ar teisinga vaidinti dabar? Paaiškėjo, kad reikia, kad žiūrovams – svarbu. Kai svarstėme užbaigti spektaklį „Kaligula“, ieškojau atsakymo, kiek ši pjesė reikalinga mūsų dienoms? Po to nurimau, nes ji kalba apie mirtį, tironiją. Nusprendėme premjerą užbaigti ir išleisti. Spektaklis palietė publiką, ji suprato idėją“, – pasakojo Ivanas Uryvskis. 

Paklaustas, ar visi aktoriai, su kuriais repetavo, liko Kijeve, režisierius pasakojo, kad vienas aktorius, atliekantis Scipiono vaidmenį, grįžo repetuoti iš fronto – pradėjęs nuo teritorinės gynybos, jis tapo Ukrainos karinių pajėgų kariu. Gavęs atostogų, aktorius repetavo ir vaidino, o paskui vėl išvyko į dalinį. Gelbėja tai, kad spektaklį vaidina dvi aktorių sudėtys. Labai daug aktorių savanoriauja karo metu, – kiekvienas daro ką gali: koncertuoja kariams, civiliams, renka ir pristato paramą. „Dabar visai kitoks gyvenimas, bet jis vyksta. Sostinėje jau buvo daugiau nei 500 oro pavojaus signalų, su tuo pradedi susigyventi. 

Pamažu pradeda veikti kultūros įstaigos, nes daug žmonių grįžo į Kijevą.“ Kijeve yra daug teatrų ir jie visi iki karo siūlė skirtingą repertuarą. Režisierius tikisi, kad įvairovė išliks, bet medžiagą pastatymui teks rinkti jautriau. Dėsninga, kad rusų autoriai traukiasi iš repertuaro. „Man visada buvo svarbi pasaulinė ir mūsų klasika. Ukrainos autorių kūriniai yra didelės apimties ir retai statomi teatruose. Dabar atsiranda naujos dramaturgijos, prozos, kuri pradėjo bręsti po 2014 metų. Svarbu apie Ukrainą kalbėti save šalies viduje ir užsienyje“, – vardino menininkas. 

Režisierius į Kauną atvyko jau turėdamas idėją pastatyti spektaklį pagal ukrainietės klasikės Olhos Kobylianskos romaną „Žemė“. Inscenizaciją rašo jis pats. Premjerą  įgyvendinti padės bendraminčiai scenografas Petro Bogomazovas bei kostiumų dailininkė Tetiana Ovsiichuk, vaidins Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai. Ši apysaka, parašyta 1902 m, yra gerai žinoma režisieriaus tėvynėje. Joje pasakojama vienos šeimos istorija, kuri primena Kaino ir Abelio istoriją – brolis nužudo brolį. 

Pasak režisieriaus, ši dramaturgija, tema bus suprantama ir atpažįstama Lietuvos publikai: „Man visada atrodė, kad Ukrainos klasikai reikia daugiau erdvės, kad ją pažintų Europa. Tai kartu ir didelė atsakomybė man.“ Šis kūrybinis susijungimas su Ukrainos menininkais yra Nacionalinio Kauno dramos teatro bendradarbiavimo su Lesios Ukrainkos vardo nacionaliniu akademiniu dramos teatru rezultatas. Abiejų teatrų tikslas – pristatyti Ukrainos klasikos kūrinius.