Net šeši premjeriniai spektakliai, rodomi rugsėjo 16, 17, 20, 21, 22, 23 vakarais, žymės 2022/2023 metų LNOBT sezono pradžią. Apie premjerą ir naująjį sezoną – pokalbis su pastatymo muzikos vadovu, teatro vyriausiuoju dirigentu Ričardu Šumila.
– Nuolat aktyviai koncertuojate. Ar vasarą pavyko atrasti laiko atokvėpiui?
– Iš tikrųjų tik pastarąsias porą savaičių kažkaip pavyko atitrūkti nuo darbų, nes anksčiau buvo visokių renginių. Šią savaitę dar bandau ilsėtis, o nuo kitos jau reikės kibti į darbus.
– Laukia operos „Rigoletas“ premjera. Kuo ji bus ypatinga?
– Matysime legendinio režisieriaus F. Zeffirelli pastatymą. Apie jį kalbama kaip apie režisierių, palikusį ryškų pėdsaką operos istorijoje, ir turėti jo pastatymą Lietuvoje yra labai didelis įvykis.
Man asmeniškai „Rigoletas“ visąlaik imponavo. Prisimenu 2003 m. Gintaro Varno pastatymą teatre: tada dar buvau studentas, eidavau jo žiūrėti. Pati „Rigoleto“ istorija iš tikrųjų labai rimta, įdomus, su vingrybėmis, siužetas. Ir, aišku, Rigoleto personažas labai įspūdingas: šiam vaidmeniui reikalingi ne tik geri vokaliniai duomenys, bet ir labai aukštas aktorinis meistriškumas.
– Kiek pats esate susipažinęs su F. Zeffirelli kūryba, kiek ji artima jums?
– Esu tiek susipažinęs, kiek esu arti operos. Bet nesu kažkoks fanas, kuris žinotų visus jo pastatymus ar veikalus. Esu matęs legendinės „Bohemos“ pastatymą Vienos operoje, žinau, kad jis yra režisierius, priklausantis elitui ir operos istorijai, tad dabar labai džiaugiuosi, kad galėsiu prisiliesti prie jo kūrybos ir pats.
– Šis „Rigoletas“ – bendras pastatymas su Maskato karališkuoju operos teatru. Omane premjera jau įvyko, galbūt teko ją matyti?
– Kartu su grupe kolegų buvome nuskridę į premjerą, mačiau kelis spektaklius su skirtingomis solistų sudėtimis. Tikrai galiu pasakyti, kad, kaip įprasta F. Zeffirelli, tai bus klasikinis pastatymas su kinematografiškais vaizdais.
Ypač trečiasis operos veiksmas įtraukia tarsi į kino filmą, sukurdamas unikalią atmosferą. Šis pastatymas tikrai patiks tiems, kurie pasiilgę būtent klasikinės operos.
– Prieš metus kalbėjomės apie G.Verdi „Traviatą“, o šįsyk jūsų batutos mostams žada paklusti „Rigoleto“ muzika. Koks jūsų santykis su šia opera, ar jau teko ją diriguoti?
– Ne, „Rigoleto“ dar nė karto nedirigavau, tai man bus pirmas pastatymas. Čia – daugiau G.Verdi dramos ir rimties, gelmės. Nepasakyčiau, kad „Traviatoje“ to nėra, bet vis tiek „Traviata“ – tai ankstyvasis G. Verdi, o „Rigoletą“ jis parašė viduriniu savo kūrybos laikotarpiu.
Jaučiama, kad tai brandesnis, gilesnis kūrinys, su daugiau faktūrų, linijų, pobalsių, mažiau akompanimento, nors ir jo, aišku, yra. Smagu prisiliesti prie kitokio G.Verdi. Labai laukiu repeticijų pradžios.
– Kiek naujo, nepažinto ir įdomaus sau atrandate operos muzikinėje kalboje?
– Viena yra atradimai mokantis partitūros ir kas kita – jau repetuojant, dalyvaujant kūrybiniame procese. Dabar, atostogų metu, bandau tik susipažinti, bet tikrai matau, kad tai kitas mastelis: orkestruotė didesnė, ansambliai sudėtingesni, linijos išplėtotos, faktūra ne tokia paprasta, – ir tai labiau motyvuoja. Nors vėlgi: aš sakau, kad paprastos muzikos nebūna. Ta pati „Traviata“ kartu su siužetu, dramaturgija atsiskleidžia labai giliai.
– Operoje gvildenamos sudėtingos psichologinės temos, kurių centre – tėvo ir dukters santykis. Kiek operos siužetas aktualus jums kaip asmenybei?
– Čia daug trauminės psichologijos. Viskas siužete atrodo truputėlį keistai: tėvas slepia dukrą nuo pasaulio, dukra auga vieniša, tėvas vienišas. Todėl ir vyksta drama, ir atomazga yra tokia tragiška. Galima daug ko pasimokyti: kad kažko slėpti nevalia, kad reikia būti atviram pasauliui.
Operos siužetas nėra buitiškas, jame yra ir pasakos elementų. Juokdario figūra kaip du gyvenimo poliai: jis linksmas, bet viduje – labai liūdnas. Rigoleto darbas yra juokinti. Jei tapatintume su gyvenimu – dažnai mes rodomės ne tokie, kokie iš tikrųjų esame. Tad čia daug filosofijos ir psichologijos, daug rebusų ir uždavinių, kuriuos kol kas tik bandau išspręsti ir suprasti.
– Operos personažų muzikiniai paveikslai stipriai išreikšti. Gal simpatizuojate kuriam iš jų?
– Man gražiausios yra Rigoleto ir Džildos partijos bei visiems žinoma Hercogo dainelė. Kaip personažas, aišku, geriausias yra Džilda – ji naiviausia ir tyriausia, tad jos labiausiai ir norisi gailėtis. Iš muzikinės pusės žvelgiant, Rigoleto partijos linijos ir vaidmens sudėtingumas neabejotinai nurungia visus kitus vaidmenis šioje operoje.
– Kokius solistus Rigoleto ir kituose vaidmenyse išvysime?
– Turėsime puikių kviestinių užsienio ir Lietuvos solistų. Rigoleto partiją atliks Sebastianas Catana ir Dimitris Tiliakos, Džildos – Leonor Bonilla Caballos ir Monika Pleškytė, Mantujos Hercogo vaidmenyje pasirodys Edgaras Montvidas ir Giulio Pelligra.
Kitus vaidmenis ruošia Jovita Vaškevičiūtė, Evelina Volodkovič, Tadas Girininkas, Liudas Norvaišas, Marvicas Monrealas, Ieva Prudnikovaitė, Kšištofas Bondarenko, Paulius Prasauskas, Mindaugas Jankauskas, Tomas Pavilionis, Egidijus Dauskurdis, Liudas Mikalauskas, Arūnas Malikėnas, Arminas Skirvainis. Taigi žiūrovų, kurį premjerinį vakarą beateitų, lauks įspūdingos solistų sudėtys.
– „Rigoletas“ – viena iš nuolat pasaulyje skambančių operų. Lietuvoje taip pat matėme ne vieną jos pastatymą.
– Puikiai pamenu režisieriaus G.Varno pastatymą, o ankstesniems buvau per mažas, kad juos matyčiau ir prisiminčiau. Anas vaidinimas buvo labiau psichologizuotas: personažo vidus, būtis, gylis, tai, ką jis jaučia, ką išgyvena...
F. Zeffirelli pastatyme psichologijos bus tiek, kiek diktuoja pats libretas. Tai labiau realistinis istorijos vaizdavimas, kuriame daug dėmesio skiriama vaizdui, efektui, šviesai, bendram paveikslui.
– Kaip manote, ar šiame pastatyme kiekvienas žiūrovas atras kažką sau?
– Tie, kam artima klasika, kas mėgsta klausytis operos ir ją girdėti – tikrai atras. Operos gerbėjai, kuriems kartais norisi mažiau veiksmo, trukdančio mėgautis solistų balsais, bus laimingi ir patenkinti.
Galbūt šis pastatymas neskirtas visa aprėpiančiai auditorijai, bet mes teatre to ir nesiekiame. Siekiame repertuaro, kuriame kiekvienas klausytojas galėtų atrasti sau patinkančią stilistiką, kūrinį ir pastatymą.
– Artėjantis LNOBT sezonas dėl planuojamų renovacijos darbų bus trumpesnis nei įprasta. Kas dar įdomaus laukia žiūrovų?
– Iš tikrųjų rodysime nemažai operų: grįžta Vincenzo Bellini „Kapulečiai ir Montekiai“, Giacomo Puccini „Madam Baterflai“, Gaetano Donizetti „Ana Bolena“ bei kitos operos. Pavasarį laukia pasaulinio garso choreografo Alexei Ratmansky'o statomo Riccardo Drigo baleto „Arlekino milijonai“ premjera.
Sezono repertuaras, kad ir trumpas, labai įvairus – klausytojai jame galės rasti visko, ko panorės. Bus ir papildomų renginių, pavyzdžiui, pirmieji eksperimentinės operos projekto „Operos genomas“ spektakliai, skirti naujovių pasiilgusiai auditorijai, ir, žinoma, simfoniniai koncertai. Sausio 13-ąją atliksime Johanneso Brahmso „Vokiškąjį Requiem“, seniai begirdėtą Lietuvoje.
Taip pat numatytos gastrolės Klaipėdoje. Užsidarius teatrui, planuojame daugiau koncertinės veiklos kituose miestuose, kitose salėse. Birželį ir liepą laukia „LNOBT Open“ festivalis, kurį planuojame išplėsti į naujas erdves, paruošti platesnę ir įvairesnę programą.
