Antrasis Franco Zeffirelli pokalbis su opera „Rigoletas“: šį kartą – jau iš dausų

2018-ųjų rudenį – kaip paaiškės, paskutinį ilgame režisieriui F. Zeffirelli (1923–2019) atseikėtame gyvenime – jo namuose Romoje, šalia garsiojo romėniškojo Apijaus kelio, vyko neįprasta spaudos konferencija. Kalba joje sukosi apie paskutinę, kaip tyliai nujautė visi to renginio dalyviai, namų šeimininko kūrybinės biografijos premjerą – „Rigoletą“.

Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis režisierius, kuriam tuo metu buvo 95-eri, pats jau nebekalbėjo – kūrybinį sumanymą susirinkusiems žurnalistams ir teatrų atstovams pristatė jo bendražygiai. 

Šį „Rigoleto“ pastatymą Italijos teatrams F. Zeffirelli buvo siūlęs įgyvendinti dar prieš keliolika metų, tačiau dėl įvairių priežasčių projektas spektakliu tuomet nevirto. Ir tik 2022 m. sausio 20-ąją, prabėgus dvejiems su puse metų po režisieriaus mirties, pagal F. Zeffirelli paliktus eskizus bei režisūrines pastabas sukurto „Rigoleto“ pasaulinė premjera pagaliau išvydo scenos šviesą Omano sultonato sostinės Maskato Karališkajame operos teatre. 

Anksčiau žurnalistai mėgdavo klausinėti režisieriaus, ar jam nenusibosta po keletą kartų statyti vis tas pačias operas, kaskart sugrįžtant prie tų pačių personažų ir kompozitorių.

„Nė kiek nenusibosta, – guviai atšaudavo jiems F. Zeffirelli. – Tai kaip nutrūkęs pokalbis su draugu, kurį bet kuria proga smagu atnaujinti. Kaip gali nusibosti Verdi arba Puccini? Kartais atrandi juose sau tiek daug nauja...

Be to, laikui bėgant mano pastatymai tapdavo vis geresni. Išimtis nebent „Traviata“, kurią 1958 m. pastačiau su Maria Callas: jai jau niekas nesugebės prilygti“. 

Dabartinio „Rigoleto“ projektas irgi nebuvo pirmoji F. Zeffirelli akistata su šia G. Verdi opera. Pirmąkart „pokalbį“ su „Rigoletu“ jis užmezgė Londono karališkajame operos teatre beprotiškai produktyviais sau 1964 m., kai, be šios operos, jo dėka toje pačioje scenoje atsirado Vincenzo Bellini „Puritonai“ bei operomanų ikona virtusi Giacomo Puccini „Toska“ su ta pačia M. Callas.

Pastarosios šlovė pritemdė kitus to meto režisieriaus darbus, o televizijos operatorių įamžinta „Toska“ tapo vienu iš dviejų įrašų, ateinančioms kartoms išsaugojusių autentiškus primadonos sukurtus operų personažus (neskaičiuojant jos koncertinių pasirodymų).

Beje, antrasis vaizdo įraše įamžintas M. Callas operos personažas – Norma iš keliais mėnesiais vėliau 1964 m. sukurto F. Zeffirelli pastatymo Paryžiaus operoje.

Galima tik įsivaizduoti, kokiu tempu tuomet dirbo režisierius. Gal todėl, skirtingai nei dabartiniam „Rigoleto“ pastatymui, anuomet jis pats nekūrė šios operos dekoracijų ir kostiumų, o patikėjo šią užduotį savo nuolatinei bendradarbei – dailininkei Lilai de Nobili (1916–2002). Ją F. Zeffirelli pasitelkė ir statydamas operas „Minjonas“, „Orfėjas“, „Falstafas“, „Aida“. 

Pirmąjį F.Zeffirelli „Rigoletą“ Londone 1964-ųjų vasarį dirigavo pripažintas maestro Georgas Solti (1912–1997). Pagrindines partijas premjeroje atliko operos solistai Geraint‘as Evansas (Rigoletas), Carlo Cossutta (Hercogas), Anna Moffo (Džilda), Josephas Rouleau (Sparafučilė).

Tačiau leiskime sau trumpam sugrįžti prie neeilinį vaidmenį režisieriaus operinėje biografijoje suvaidinusios M.Callas. Legendinę dainininkę, kaip, beje, ir kitas gyvenime sutiktas įžymybes, F. Zeffirelli minėdavo ne tik pagarbiu tonu: patosą jis vertino scenoje, bet negalėdavo jo pakęsti kasdienybėje.

Todėl prisimindavo, pavyzdžiui, dirigento Arturo Toscanini pastabą, kad M. Callas balse „girdisi“ actas, o taip pat dar žiauresnį Herberto von Karajano mestą primadonos balso palyginimą su peilio ašmenimis, gremžiančiais stiklą. 

Visgi režisierius ne kartą tvirtino, kad savo kelyje sutiko vos dvi tikras scenos deives: aktorę Anną Magnani ir dainininkę M.Callas, kurios atminimui dedikuos paskutinį savo kurtą vaidybinį filmą „Callas amžinai“. 

Nutiko taip, kad kartą abi savo deives F.Zeffirelli užsimiršęs tą patį vakarą pakvietė į namus vakarienės. „Ana atvyko pirma, blogai nusiteikusi, ir kai aš ją įspėjau, kad Callas taipogi ateis, pratrūko įtūžiu. O Callas, sužinojusi, kad Magnani jau čia, netgi apsidžiaugė. Ji jaudinosi kaip mergaitė ir tarė: „Ačiū! Anna – nuostabi aktorė, o aš tik vargšė moteris, besistengianti iš visų jėgų“. Annos pyktis kaipmat išblėso, ir tarp jų prasidėjo dviejų tigrių menuetą primenančios kuklumo varžybos. 

Bet liko dar viena problema: kuri iš jų vakarieniaus man iš dešinės? Luktelėjau, kol Anna išeis pasipudruoti nosytės, ir pasakiau Mariai: „Klausyk, aktorė, kuria taip žaviesi, vyresnė už tave, todėl turėsiu ją pasodinti dešinėje“.

Maria entuziastingai pritarė: „O taip, tu privalai!“. Jeigu tik Anna būtų žinojusi, kad ją pavadinau senesne, būtų įvykusi katastrofa, bet vakaras baigėsi gerai. Jos abi intensyviai plepėjo, ignoruodamos mane ir neduodamos man pasisakyti“, – pasakojo F. Zeffirelli. 

„Žmogus, kuris apie save galvoja „Aš didis menininkas“ – kretinas. Mes visi tik naudojamės instrumentais, kuriuos mums teikia apvaizda, o Dievas sprendžia, reikšmingas mūsų indėlis į žmogiškosios dvasios evoliuciją ar ne“, – teigė režisierius. 

Į klausimą, kaip jam pavyksta lengvai kaitalioti skirtingas meno šakas, F.Zeffirelli šelmiškai atsakydavo: „Turiu tris žmonas: operą, dramą ir kiną. Jos lanko mane lovoje pakaitomis.“

Pirmiausia savo profesiniame kelyje jis susipažino su dramos teatru: pokario metais Florencijos „Teatro della Pergola“ dirbo scenos apipavidalintoju, vėliau Romoje – režisieriaus Luchino Visconti statomų spektaklių dailininku. Galiausiai pradėjo savarankiškai režisuoti – ne tik dramas, bet ir operas.

Kadangi jo pastatymai teatruose susilaukdavo sėkmės, netrukus gavo galimybę realizuoti savo sumanymus ir kino juostoje. Iš pradžių Vakarų pasaulį sužavėjo „Užsispyrėlės sutramdymas“ su populiariais aktoriais Elizabeth Taylor ir Richardu Burtonu, vėliau – ir kultinis kino miuziklas „Romeo ir Džuljeta“  su pradedančiais aktoriais Olivia Hussey ir Leonardu Whitingu. 

Kadangi jiems filmavimo metu buvo vos šešiolika septyniolika metų, o ženklią žiūrovų auditorijos dalį sudarė panašaus amžiaus jaunimas, kino platintojai įvairiose šalyse buvo priversti iš filmo iškirpti Romeo ir Džuljetos apsinuoginimo sceną. Bet tai nepakenkė šios juostos populiarumui, kaip ir tai, kad filmas buvo susuktas anaiptol ne Veronoje. 

Galiausiai F.Zeffirelli ėmėsi operų ekranizavimo. Po gyvų transliacijų iš Niujorko „Metropolitan“ scenos,  po „Pajacų“ ir „Kaimo garbės“ ateina eilė anksčiau jo vardą operos pasaulyje išgarsinusiai „Traviatai“.

Tačiau 1958 m. Dalaso operos scenoje žibėjusios M. Calllas jau nebėra gyvųjų tarpe, todėl 1982 m. pasirodžiusiame filme Violetos vaidmenį atliko Teresa Stratas, o Alfredo partiją –Placido Domingo. Ir vėl – milžiniška sėkmė. 

Spaudos konferencijose F.Zeffirelli žurnalistų prašydavo: „Tik nereikia klausimų iš mano biografijos! Visus atsakymus į tokius klausimus rasite mano autobiografijoje, kurią dar 1986 metais parašiau anglų kalba. Tad verčiau sutelkime dėmesį į ką nors įdomesnio“. 

2008 m. papildyta jo autobiografija buvo išleista ir italų kalba. Knygoje, kuri taip ir pavadinta – „Franco Zeffirelli. Autobiografija“ – iš tikrųjų galima rasti daugybę atvirumu, net intymumu stebinančių detalių: kad ir išsamų režisieriaus homoseksualių santykių partnerių sąrašą, kuriame garbingiausia vieta tenka jo mokytojui, režisieriui aristokratui L. Visconti. 

„Jeigu žmogus rašo knygą ir kartu kažko gėdijasi – tai neverta netgi pradėti. Šios knygos dėka jūs visi tampate mano asmeniniais draugais. Ir vertinkite, prašau, ne mano literatūrinius gebėjimus, bet mano bendravimo nuoširdumą“, – prašė skaitytojų režisierius. 

Kaip pats teigė, per savo gyvenimą jis mažiausiai tris kartus buvo atsidūręs mirtiname pavojuje: per bombardavimą, šaudynes ir automobilio katastrofą. Mašiną, beje, tą lemtingą 1969 m. dieną vairavo italų kino žvaigždė Gina Lollobrigida, o po autoįvykio režisieriui prireikė ne vienos plastinės operacijos. Bet apie tai jis džentelmeniškai stengėsi kalbėti kuo rečiau. 

Užtat visose F.Zeffirelli biografijose rasite iš nesantuokinio ryšio gimusio sūnaus, kurio abu tėvai gyveno skirtingose šeimose, „zefyrinę“ gyvenimo pradžios istoriją. Negalėdama kaime slepiamam kūdikiui suteikti savo arba tikrojo tėvo pavardės, motina ją „pasiskolino“ iš Wolfgango A. Mozarto operos „Idomenėjas“. 

Joje princesė Ilija dainuoja ariją „Zeffiretti lusinghieri“ apie švelnius zefyrinius vėjelius, siunčiamus pas mylimąjį kartu su meilės prisipažinimu. Bet neapdairus dokumentų registratorius ėmė ir pakeitė kelias raides režisieriaus pavarde virtusiame slapta meile alsuojančiame žodyje. 

„Po viso to nieko neturėtų stebinti, kad aš tikiu Dievu ir likimo ženklais. Dar iki mano gimimo buvo ženklų, kad aš privalėsiu gyventi, nes mano mama atkakliai priešinosi abortui, nors suprato, koks skandalas jos laukia. Po kiekvieno likimo išbandymo man darėsi vis aiškiau, kad mano gyvenimas yra aukštesnio plano dalis. Jaučiau, kad kažkokia jėga mane veda ir rašo mano istoriją “, – tvirtino F. Zeffirelli. 

Senatvėje režisieriui netikėtai buvo pasiūlyta tapti popiežiaus Benedikto XVI, bažnyčios hierarchu tapusio 2005 m., asmeniniu įvaizdžio konsultantu. „Ateiti po tokio telegeniško popiežiaus, kaip Jonas Paulius II, yra sudėtinga užduotis. Popiežius Benediktas XVI atrodo šaltai, jo drabužiai pernelyg prabangūs ir puošnūs. Jie turėtų atspindėti paprastumą ir saiką, kuris regimas kituose bažnyčios ešelonuose“, – tuomet teigė F. Zeffirelli. 

Filmą „Jėzus iš Nazareto“ 1977 m. pastatęs režisierius taip pat konsultavo Vatikaną dėl bažnyčios vaizdavimo kine. Tuo pačiu nepraleido progos pažymėti, kad aktoriaus Melo Gibsono, anksčiau F. Zeffirelli filme suvaidinusio Hamletą, 2004 m. režisuota juosta „Kristaus kančia“ gali būti laikoma žalos Katalikų bažnyčiai pavyzdžiu.

„Kaip krikščionis aš negaliu stovėti ir žiūrėti, kaip plėtojasi katastrofa“, – ugningai pareiškė režisierius.  Jis neneigė, jog bijo artėjančios mirties: „Esu tikintis, daug meldžiuosi. Bet kada apžiūrinėju savo sodą, sakau savo vaikams: „Pagalvokite, anksčiau ar vėliau aš nebegalėsiu mėgautis šiuo stebuklu, aš daugiau nebematysiu šito grožio“. 

Kaip teigia režisierių iki paskutinės gyvenimo dienos prižiūrėję jo įsūniai Pippo ir Luciano, 2019 m. birželio 15-ąją F.Zeffirelli atsisveikino su žydinčiais šio pasaulio sodais ramiai, beveik nesikankindamas.   

Antrojo savo „Rigoleto“ premjeros F. Zeffirelli nebesulaukė, tačiau pats pasirinko savo idėjos įgyvendintojus: režisierių Stefano Trespidi, kostiumų dailininką Maurizio Millenotti, šviesų dailininką Paolo Mazzoną, dekoracijų dailininką Carlo Centolavigną. Spektaklio scenografija bei kostiumai pagal F. Zeffirelli paliktus eskizus su atidžia režisieriaus autorinių teisių paveldėtojų priežiūra buvo gaminami Italijoje.

Po pasaulinės premjeros Maskate iš Omano atplukdytas „Rigoleto“ dekoracijas savo scenoje jau rikiuoja Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras: čia paskutinis F. Zeffirelli scenos kūrinys bus rodomas nuo rugsėjo 16 dienos. Šis „Rigoletas“ – tai bendras LNOBT ir Maskato karališkojo operos teatro pastatymas. 

Vilnietiškosios premjeros  muzikos vadovu taps LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila. „Rigoleto“ premjeroje, be kviestinių užsienio solistų, išgirsime lietuvių operos žvaigždes Edgarą Montvidą, Tadą Girininką, Ievą Prudnikovaitę, Jovitą Vaškevičiūtę.