Pats seniausias Lietuvoje uostamiesčio teatras, svetingai atvėręs duris į visas savo patalpas, smalsuoliams žada intriguojančią kelionę po užkulisius. Ten jų laukia daug netikėtumų, gal net pažintis su teatro vaiduokliais.
Už seno fasado – kitos erdvės
Klaipėdos senamiestyje įsikūręs, ne kartą pavadinimus keitęs dramos teatras garsėja savo praeitimi – kadaise jame simfoniniam orkestrui dirigavo vokiečių operos korifėjus, kompozitorius Richardas Wagneris, pasirodė pasaulinio garso rusų dainininkas bosas Fiodoras Šaliapinas, jo draugas Kipras Petrauskas, kiti žymūs atlkėjai.
Patyręs įvairiausių nepriteklių, proveržių ir nuosmūkių, nekart pertvarkytas Dramos teatras pasikeitė – senąjį pastatą dabar primena tik viena išsaugota senojo fasado siena su puošniu frontonu, o viduje atsiveria visiškai naujos erdvės su keliomis salėmis, pagalbinėmis patalpomis, šiuolaikiška įranga.
Pažintis su teatru prasideda nuo rūbinės ir vestibiulio, išpuošto tapytojos Sofijos Veiverytės paveikslais istorine tematika. Ten pat lankytojus sveikina klaipėdiečio menininko Klaudijaus Pūdymo sukurtos teatro mūzų skulptūros.
Rodomos administracinės ir tarnybinės patalpos, kostiumų, spektaklių rekvizitų saugyklos. Žiūrovai gali pamatyti, kaip atrodo didžiosios salės scena su atvertais užkulisiais, prožektorių girliandomis viršuje, apšvietimo valdymo įranga.
Parodo naujas technologijas
Aštresnių pojūčio mėgėjai, paklaidžioję tamsiais koridoriais, o paskui užkopę į ketvirtąjį aukštą, iš 12 metrų aukščio regi sceną, parterį ir balkonus. Nusileidus į požeminę dalį, rodomos šiuolaikiškos teatro technologijos – mechanizmai, per spektaklius pakeliantys didžiąją sceną.
Švietėjiška ekskursija baigiasi balkone, iš kurio atsiveria žavus vaizdas į Teatro aikštę su uostamiesčio simboliu – paminklu Toravos Anikei. Iš čia 1939 metais ugningą prakalbą rėžė Trečiojo reicho vadas Adolfas Hitleris iškart po to, kad nacistinė Vokietija aneksavo Klaipėdos kraštą.
„Mūsų teatras – vienas moderniausių Baltijos šalyse. Pažvelgę į pastatą iš įvairių kampų, žmonės gali aiškiau suvokti, kaip dirba režisieriai, aktoriai, visas aptarnaujanti personalas“, – kalbėjo Kultūrinės veiklos ir žiūrovų aptarnavimo padalinio vadovė Kristina Žiogaitė.
Šmėklas išbaidė restauratoriai?
Prieš daugiau kaip du šimtus metų Klaipėdoje, tuomet vadintoje Mėmeliu, įkurtas teatras sovietmečiu rekonstruotas. Kai rūsius ėmė semti po aikšte tekantys gruntiniai vandenys, vėl prireikė kapitalinių pertvarkymų – senasis fasadas, nauji mūrai stovi ant giliai į žemę įkastų gelžbetonio polių.
Prietaringi žmonės šneka, kad senuose teatruose vyksta keisti dalykai – ten apsigyvenę vaiduokliai naktimis, kai salės ištuštėja, lenda iš savo guolių, bruzda, šūkalioja, kažko ieško. Ar toks teatro fantomas klaidžioje ir Klaipėdoje?
„Ekskursijose jokių šmėklų dar nesutikome – tikriausiai jas išbaidė senąjį pastatą tvarkę restauratoriai? Nežinau, kur slepiasi vaiduokliai. Koks nors fantomas gal persikėlė į viršutines teatro patalpas, glaudžiasi meno vadovo, dramaturgo ir poeto Gintaro Grajausko kabinete?“ – ir tokios tikimybės neatmeta K.Žiogaitė.
Visų teatro paslapčių niekada sužinosime. Ekskursijos – puiki proga pritraukti į teatrą daugiau smalsių žmonių, ne tik tų, kurie domisi scenos menu, bet ir architektūros, istorijos, kultūros paveldo entuziastų.
