Nepaprastai aukštas šių jaunų menininkų meistriškumo lygis bei talentas sulaukia didelio kritikų dėmesio ir įvertinimo visame pasaulyje. Giriamas B. Applo balsas, turintis begalinį atspalvių diapazoną. Jaunas menininkas yra vienas iš nedaugelio akademinės krypties dainininkų, nesiveržiančių į operos sceną, o karjeros keliui pasirinkusių dainos žanro atlikėjo kryptį.
Tai itin retas bei išskirtinis atvejis vokalinio meno pasaulio istorijoje. Jo kolegos pianisto S. Lepperio meistriškumą kritikai sieja su jautrumu žodžiui ir balsui. „BBC Music Magazine“ pavadino šį pianistą „sensacingu atradimu“.
B. Applas 2016 m. buvo apdovanotas „Gramophone Award“ metų jaunojo menininko titulu, 2014–2016 m. dalyvavo BBC Naujosios kartos menininkų programoje, 2015–2016 m. sezone buvo „Wigmore Hall“ pradedančiųjų menininkų ir ECHO kylančios žvaigždės programų narys, koncertavo didžiausiose Europos salėse, tarp jų – Londono „Barbican Centre“, Amsterdamo „Concertgebouw“, „Wiener Konzerthaus“, Paryžiaus ir Kelno filharmonijose, Hamburgo „Laeiszhalle“.
2016–2021 m. solistas pasirašė išskirtinę sutartį su „SONY Classical“, o neseniai sudarė ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį su „Alpha Classics“ įrašų kompanija.
Pasaulinio ryškumo dainininko scenos partneris pianistas S. Lepperis taip pat gali pasigirti įspūdinga biografija. Jis yra itin vertinamas dainininkų.
Išskirtinio talento atlikėjų dviejų dalių koncerte Kauno filharmonijoje skambės Henri Duparco, Ernsto Kreneko, Hugo Wolfo, Ralpho Vaughano Williamso, Albano Bergo ir Franzo Schuberto dainos, suvienytos bendros koncerto temos – vidinės žmogaus kelionės, kurią sudaro tam tikri etapai: kvietimas – kelionė atrandant save – garsai iš tolumos – atskirtyje – susitaikymas – grįžimas.
Pristatome operos solisto, baritono Giedriaus Prunskaus pokalbį su baritonu B. Applu apie koncerto Kaune programos idėją, jos koncepciją, dainininko karjeros vingius bei gyvenimo už scenos ribų subtilybes.
– Pažaislio muzikos festivalyje nuskambėsianti programa – tarsi užkoduota kelionė?
– Manau, tai pats geriausias būdas atskleisti romantikos stilistiką. Taip tarsi bandau sukurti naują dainų ciklą, išreiškiantį vidinę žmogaus kelionę, turintį tam tikrą judėjimą bei kryptį.
Kryptį ir judėjimą turi kiekvienas ciklas – netgi žymiojoje F. Schuberto „Žiemos kelionėje“ stebime žiemos keliautojo emocinių būsenų kaitą. Taigi, pabandžiau suformuoti programą, kurioje surinktos įvairių kompozitorių dainos, atitinkančios šios kelionės situacijas. Tokia buvo pirminė šios programos idėja.
– Ar visada programos atsiranda taip – sukuriate koncepciją ir tada ieškote tinkamų dainų?
– Dažniausiai taip. Žinoma, atlieku ir įprastas programas, kuriose kompozitorių dainos sudėliojamos blokais, arba atliekami tik vieno autoriaus opusai. Šiais laikais beveik viskas yra įrašyta į kompaktines plokšteles ar albumus. Galime dainuoti tik žinomą repertuarą, galbūt jį pateikdami kažkiek kitaip.
Tiesa, yra keletas kūrinių, kurie dar niekada nebuvo įrašyti, bet mūsų dainininkų kartai vis sunkiau rasti naujo, negirdėto, bet kokybiško repertuaro. Tai problema, bet kartu ir galimybė jaunajai atlikėjų kartai dainuoti žinomą repertuarą, pridedant prie jo nežinomus kūrinius ir taip atrandant naujas koncepcijas.
Taip galima papasakoti savo asmeninę istoriją, išreikštą koncerto programa. Svarbu atrasti idėją, kuri domintų tiek atlikėją, tiek klausytoją, emociškai paveiktų visus ir leistų keliauti vidinių jausmų keliu. Manau, šia programa man tai pavyks padaryti.
– Beje, tikėjausi, kad šioje programoje bus daugiau F. Schuberto kūrybos...
– O taip, kituose koncertuose dainuoju galybę F. Schuberto dainų, bet šį kartą norėjau padaryti kiek kitaip.
– Programoje skambės man iki šiol negirdėto čekų kilmės austrų-amerikiečių kompozitoriaus E. Kreneko dainos. Kuo jos ypatingos?
– Išties tai mažai žinomas autorius, ir jo vokalinė kūryba nėra labai gausi. Bet dainos iš rinkinio „Austrijos Alpių dienoraštis“ puikiai tiko mano programos koncepcijai, tad dvi iš jų įtraukiau į koncerto repertuarą.
E. Krenekas savo kūrybą grindė dvylikatone technika, kitaip tariant – dodekafonija. Ir šios dvi dainos parašytos naudojant dodekafonijos užuomazgas. Kita vertus, jų muzikinė kalba labai įdomi. Kas bijo žodžio „dodekafonija“, kuris dažniausiai asocijuojasi su antrąja Vienos mokykla ir Arnoldo Schoenbergo vardu, tegul pasiklauso jo ankstyvųjų „Kabareto dainų“. Jos tikrai pakels nuotaiką ir padvelks švelnia romantine muzikos kalba.
– Koncertą pavadinote „Duok man gyvenimą, kurį myliu“. Tai pirmieji žodžiai iš R. Vaughano Williamso ciklo „Kelionės dainos“. Ar šis ciklas yra centrinė programos ašis?
– Tikrai taip. Tai – vienintelis ištisinis dainų ciklas, kurį įtraukiau į šią programą. Jo muzika nuostabi. Ne veltui šis ciklas yra vienas iš nedaugelio anglų kalba parašytų dainos žanro kūrinių, kurie yra atliekami visame pasaulyje, o ne tik pačioje Anglijoje.
Žinoma, šios šalies kompozitorių kūryboje yra daug puikios muzikos, bet ją sunku pritaikyti kuriant dainos žanro programų koncepcijas. Daugelis klausytojų nori koncertuose girdėti F. Schubertą ar Robertą Schumanną, tad įtraukti į programą anglišką ciklą – drąsus žingsnis.
R. Vaughano Williamso ciklas tiek savo trukme, tiek muzikos kalba puikiai tinka manosios programos koncepcijai ir išties tampa centriniu koncerto tašku. Visos jo dainos savitos ir turinčios didžiulį emocinį krūvį. Netgi sunku kažkurią iš jų išskirti kaip svarbiausią.
„Jaunystė ir meilė“, „Pakelės ugnis“, „Švytintis dangus nuraudo“ – mano mėgstamiausios. „Svajose“ – labiausiai abstrakti, labai įdomiai sukomponuota, emociškai išsiskirianti iš kitų ciklo dainų.
– Kaip atradote dainos žanrą? O gal pats žanras atrado jus?
– Kai pradėjau studijas Miuncheno aukštojoje muzikos mokykloje, pedagogai manęs klausė, kokią karjeros kryptį norėčiau pasirinkti. Atsakiau, kad mielai pasukčiau dainos žanro atlikėjo keliu, nes ši muzika man pati gražiausia.
Jie man pasakė, kad tai neįmanoma – iš to nepragyvensi. Bet aš nepasidaviau. Atsigręžiant atgal, prisimenu, kad vokišką dainą pamėgau dar mokykloje. Žinoma, girdėjau šią muziką ir anksčiau – mano senelis dainuodavo „Liepą“ tarsi liaudies dainą, pats nežinodamas, kad ši daina iš F. Schuberto ciklo „Žiemos kelionė“.
O mokykloje viskas prasidėjo nuo to, kad muzikos mokytojas davė pasiklausyti Dietricho Fischer-Dieskau atliekamų F. Schuberto dainų. Pajutau didžiulę, neįtikėtiną šios muzikos trauką. Tai man buvo nauja, įdomu ir nepažįstama. Nuo to prasidėjo meilė meninei dainai.
Dar vienas neįtikėtinai sėkmingas žingsnis siekiant dainos atlikėjo karjeros buvo studijos Londone. Tai miestas, kuriame atsiveria daugybė galimybių, ten daug agentūrų, galų gale – „Wigmore Hall“, kurioje dainos žanras gerbiamas ir dažnai atliekamas. O kur dar BBC Naujosios kartos atlikėjų programa... Jos dėka dainavau galybę koncertų, įrašiau nemažai dainų.
O paskutiniu, lemiamu karjeros pasirinkimo tašku tapo pažintis su legendiniu dainininku D. Fischer-Dieskau ir trejus metus trukęs mokymasis su juo. Tai tapo laimingu posūkiu mano karjeroje, kitaip tariant, atsidūriau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Taip dainos žanras tapo kertiniu mano karjeros akmeniu.
– Taigi, jums pavyko įrodyti, kad iš dainos žanro galima pragyventi?
– Aš pabandžiau tai padaryti ir kol kas, manau, kad man pavyko. Jauni muzikantai gauna gausybę informacijos iš pedagogų, mokytojų, agentų, kolegų, iš visos aplinkos ir labai sunku tą informaciją, tuos patarimus suvokti, aprėpti, apdoroti. Taip galima ir pasiklysti. Todėl visada savo studentams sakau, kad reikia daryti tai, kas tau iš tikrųjų patinka, ką tu mėgsti.
Didžioji dalis jaunų dainininkų perklausoms pasirenka tas pačias operų arijas. O derėtų pabandyti rasti savo kelią, savo nišą. Juk turi išsiskirti iš didžiulės atlikėjų minios. Deja, daugelis jų vis dar laikosi tradicinio pasirinkimo. Ir tai tampa problema.
– Papasakokite plačiau apie savo pažintį su D. Fischer-Dieskau. Koks jis buvo mokytojas ir koks žmogus?
– Visada žavėjausi šia asmenybe ir jos kūrybiniu keliu. Kartą pamačiau afišą, kurioje buvo skelbiama apie meistriškumo kursus Švarcenberge. Atrankai reikėjo pateikti dešimt F. Schuberto dainų. Nusiunčiau trisdešimties dainų sąrašą ir įrašus.
Po poros savaičių gavau maestro atsakymą, kuriame buvo paprašyta įrašyti keturias F. Schuberto dainas. Nė viena nurodytų dainų nebuvo iš manojo trisdešimties dainų sąrašo. Įrašiau ir buvau pakviestas į meistriškumo kursus, kuriuose dirbome savaitę, o pasibaigus kursams maestro davė man savo asmeninius kontaktus.
Nuo to laiko trejus su puse metų, iki pat jo mirties susitikdavome kas dvi savaites. Atvykdavau į maestro namus Bavarijoje ir tris–keturias dienas dirbdavome po šešias valandas per dieną. Žinoma, nedainuodavome ištisai. Daug laiko užimdavo diskusijos, pamokymai, kaip sudėlioti programas, kaip bendrauti su žmonėmis, kaip gyventi įprastą gyvenimą nulipus nuo scenos. Tai buvo tikri, visa apimantys meistriškumo kursai.
Paskutinį kartą susitikome likus trims savaitėms iki jo mirties, maestro tąkart išties atrodė labai silpnas. Kaip žmogus jis buvo daugiasluoksnis. Kai kurie studentai jo netgi bijodavo. Jis greitai prarasdavo susidomėjimą mokiniu, jeigu pastebėdavo, kad šis negali padaryti to, ko maestro prašo.
Su manimi jis visada buvo malonus. Vieną kartą supratau, kad jis nė karto manimi nenusivylė, ant manęs nepyko, visada palaikė, buvo labai palankus. Visada buvo geros nuotaikos, dažniausiai – malonus. Bet pastebėjau, kad dirbdamas su kitais studentais jis būdavo ir kitoks.
– D. Fisher-Dieskau dainavo ne tik dainas, bet pasirodydavo ir operos scenoje. Koks jūsų santykis su opera?
– Aš taip pat dalyvauju operos pastatymuose. Po vieną naują spektaklį per metus. Toks mano apsisprendimas. Dainavau Papageną Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtojoje fleitoje“, Guljelmą operoje „Visos jos tokios“, ateityje laukia vaidmuo Claude‘o Debussy operoje „Pelėjas ir Melizanda“.
– Dainuoti dainas ir dainuoti operą – ar tai skirtingi dalykai?
– Ir taip, ir ne. Operos scenoje atlikėjas dirba su režisieriumi, dirigentu, kolegomis. Iš jų gauna impuslų, patarimų, nurodymus. Dainos žanro koncertuose visą šį darbą turi padaryti pats, suderindamas įkvėpimo šaltinius su pianistu.
O šiaip, kad ir ką dainuotum, instrumentas – tas pats. Platesniam šių žanrų skirtumo suvokimui naudoju dailininko įvaizdį. Dainos žanras – tai nedidelis paveikslas su smulkiomis detalėmis, kurias dailininkas tapo plonu teptuku, akvarele ar guašu. Opera – didelis, stambių štrichų paveikslas, nutapytas šviesiomis ar intensyviomis aliejinių dažų spalvomis, naudojant platų teptuką.
Aš taip regiu skirtumą tarp šių žanrų. Dailininkas tas pats, sudėtinės dalys tos pačios, bet technika ir įsivaizdavimas – skirtingi.
– Kaip mokotės naujus kūrinius, koks jų parengimo scenai procesas?
– Visada pradedu nuo darbo su tekstu. Užsirašau tekstą ranka. Darau tai keletą kartų, kol jį imu visiškai suvokti. Mano darbastalis nuolatos nukabinėtas lapeliais su dainų tekstais. Pradėdamas darbą nuo natų, rizikuoji pamesti eilėraščio struktūrą.
Visada išsiaiškinu posmus, rimo struktūrą, nes pasitaiko, kad kompozitorius akcentus sudėlioja kitur nei poetas. Tik nuodugniai išanalizavęs tekstą, imuosi muzikos. Taigi, iš pradžių ieškau emocinių sąsajų su tekstu ir tada muzikos pagalba visa tai sujungiu.
Atlikdamas dainos žanro kūrinius neturi galimybės daug repetuoti su pianistu. Dvi–trys repeticijos prieš koncertą. Tai gali tapti iššūkiu operos atlikėjams, kurie įpratę daug laiko praleisti repeticijose. O čia per kelis kartų galvoje turi viskas susidėlioti. Tai puiki mankšta smegenims, nes koncertuose paprastai kūrinius dainuoju atmintinai.
Tiesa, dėl koncerto Kaune dar neapsisprendžiau, nes jį įrašinės radijas, o tai – papildoma atsakomybė. Pamatysim. Dainavimas atmintinai suteikia kitokį santykį su publika – tampi artimesnis, lengviau pasiekiamas, atviresnis. Pultas su natomis gali tapti tam tikra siena, barjeru tarp klausytojo ir atlikėjo. Dainuodamas atmintinai gali betarpiškai komunikuoti su publika ir laisviau atsiduoti jausmams.
– Kokias savybes privalo turėti dainos žanro atlikėjas?
– Jam privalomas didžiulis savybių komplektas, kuris bėgant laikui tampa vis sudėtingesnis. Man teko BBC radijuje vesti laidų ciklą, kuriame buvo kalbama apie tai, ką reiškia būti dainininku XXI amžiuje.
Iš tiesų daugelis reikalingų savybių nuo praeito šimtmečio gerokai pasikeitė. Žinoma, svarbiausia savybė išlieka balsas. Labai svarbus ir domėjimasis kalbomis, poezija, jautrumas, lankstumas, beprotiška savikontrolė, smalsumas, originalumas.
Šio žanro atlikėjams neorganizuojamos specialios perklausos, tad tenka kliautis asmeniniais ryšiais, dalyvavimu forumuose, meistriškumo kursuose. Tenka plėsti pažinčių ratą ir pačiam sau susikurti gerą vardą. Tam padeda socialiniai tinklai bei medijos – juk mūsų laikais gyvenimo tempas nuolatos greitėja ir jaunoji karta tuo sėkmingai naudojasi.
Vis tik labai svarbu šioje pašėlusioje skuboje rasti atokvėpio ir ramybės minutę, kad galėtum užtikrintai užkopti į dainų vakaro koncerto sceną.
– Kaune koncertuosite su puikiu pianistu S. Lepperiu. Ar seniai bendradarbiaujate?
– O taip, esame geri pažįstami. Kartu dirbame jau nebe pirmą kartą ir esame paruošę ne vieną bendrą programą. Abu gyvename Anglijoje, tad mūsų bendradarbiavimas yra glaudus ir produktyvus.
Pianistas su dainininku turi vienas kitą puikiai suprasti, ypač būdami scenoje. Tokiam tarpusavio supratimui padeda ir kasdienis bendravimas, kartais netgi laisvalaikio leidimas. Abu atlikėjai turi besąlygiškai vienas kitu pasitikėti, juk dainos žanre fortepijonas neatlieka akompanimento funkcijos. Tai – lygiaverčių partnerių, balso ir fortepijono duetas.
– Lietuvoje koncertuosite ne pirmą kartą?
– Pernai teko dalyvauti Thomo Manno festivalyje Nidoje, kur susipažinome su Edgaru Montvidu. Jis mane pakvietė į Pažaislio muzikos festivalį. Taigi į Lietuvą atvyksiu antrą kartą. Nidos kraštovaizdis – stebuklingas, niekada dar tokio nebuvau matęs. Dabar džiaugiuosi, kad galėsiu nors trumpam aplankyti Kauną.
– Šiuo metu esate Toronto mieste?
– Taip, čia atvykau koncertuoti ir vesti meistriškumo kursų dainavimo studentams. Tikrieji mano namai yra Londone. Atvykau čia studijuoti, norėjau išmokti anglų kalbą, pažinti jų kultūrą, suvokti metropolio dvasią. Iš pradžių planavau po metų grįžti į Vokietiją, bet Londonas man labai patiko.
Iš tiesų šis miestas – milžiniškas akademinės muzikos centras, tarsi jungiamasis tiltas tarp Amerikos, Europos ir Azijos. Įdomiausia, kad vokiškos dainos žanras čia yra populiaresnis nei pačioje Vokietijoje. Rengiama daugybė tokio žanro koncertų, ir publika šią muziką labai palankiai priima.
– Jūsų repertuaras labai platus. Ar dar turite kokią ypatingą svajonę, kūrinį, kurį norėtumėte atlikti dainos žanro koncerte?
– Yra dainų ciklas, kurio dar nesu dainavęs koncertuose, bet laikau jį gražiausiu iš visų. Tai – R. Schumanno Dvylika dainų Justinuso Kernerio tekstais, op. 35. Mano nuomone, šis ciklas fenomenalus.
Žinoma, noriu atlikti daug kitų kompozitorių kūrybos, bet konkretaus plano dar nėra. Parašyta gausybė tikrai gražios ir geros muzikos, o mano kartos dainininkų užduotis – palikti įrašą atlikimo meno istorijoje. Apie tai aš ir svajoju.
