„Nematyti nei pradžios, nei pabaigos. Visur giluma, atkaklūs, net dugną pasiekiantys saulės spinduliai ir žuvys, lyg žmonės, juda iš vienos vietos į kitą“, – taip poetiškai savo gyvenimą yra apibūdinęs V.Paukštė, mokęs savyje suderinti kūrybos polėkį ir intelektą, profesinę atsakomybę ir žmogišką šilumą, herojinį ir komiko amplua.
Klaipėdos simbolis
„V.Paukštė – tai didžiulė teatrinė epocha, lietuviško profesionalaus teatro renesansas. Nedaug Lietuvoje artistų, su kurių vardais ištirpsta miestų ribos, kuriuos atpažįsta ne pavieniai gerbėjai, bet visi lietuviai. Per visą savo gyvenimą jis žmonėms kėlė dvasią ir juokindamas juos, ir priversdamas mąstyti kartu su savo kuriamais personažais“, – po šiais teatrologės Daivos Šabasevičienės žodžiais pasirašytų pati įvairiausia publika.
Mat V.Paukštė buvo daugiaveidis aktorius. Jis įkūnijo likimą, istoriją, meilę ir neapykantą, sarkazmą ir lyriką.
Gimęs Kaune menininkas buvo augte įaugęs į Klaipėdos kultūrinį peizažą, čia kūrė nuo 1963-ųjų, matė, kaip keitėsi, gražėjo uostamiestis ir garsino jį savo teatriniais vaidmenimis, kurių šiandien suskaičiuotume gerokai per šimtą.
V.Paukštės akyse ne kartą iš pagrindų pasikeitė pats Klaipėdos dramos teatras. Ir jį, ir uostamiestį šiandien būtų sunku įsivaizduoti be šio artisto.
Įslaptintas gyvenimas
Pats menininkas įdomiausiu savo karjeros laikotarpiu vadino kelis dešimtmečius po 1977-ųjų. Tuo metu jis suvaidino vienus svarbiausių savo teatrinių personažų – Mindaugą ir Mažvydą Justino Marcinkevičiaus trilogijoje, pelnė už juos Valstybinę premiją.
V.Paukštė yra sakęs, kad tokie iškilūs vaidmenys priverčia ištraukti iš savęs skaudžias gyvenimo patirtis: „Kiekviena patirtis, kad ir pati baisiausia ar nemaloniausia, nusėda kažkur viduje, ir atėjus tam tikram laikui iššauna“.
Nepaisant didžiulės profesinės sėkmės, artisto gyvenime dramatizmo nestigo. Galima sakyti, jo likimas atspindėjo visos šalies skaudžią istoriją: V.Paukštės tėvas 1952 metais mirė Sibire, kalėjęs ten su monsinjoru Alfonsu Svarinsku, Vytautui su seserimi ir broliu teko slapstytis, gyventi vaikų namuose.
„Klaiki jaunystės patirtis: šeimos namai atimti, išdraskyti, vaikai kaip viščiukai, motinos išslapstyti po visą svietą, tėvas išvežtas į Sibirą ir nužudytas ar miręs nuo kančių. Nebuvau savimi, niekur negalima buvo išsižioti. Laukiau, kada mane „demaskuos“. Ir po Stalino mirties baimės nesibaigė. Kai kviesdavo filmuotis užsienyje – Afrikoje, Austrijoje, Švedijoje, neišleisdavo“, – yra atviravęs aktorius.
Jo, kaip „liaudies priešo“ sūnaus gyvenimo istoriją 2013 metais dokumentiniame filme „Vytautas Paukštė. Įslaptintas gyvenimas“ įamžino režisierius Valdas Babaliauskas.
Vedė vidinis kompasas
Kūrybingiausią karjeros laikotarpį V.Paukštės talentas buvo įkalintas šiapus Geležinės uždangos. Tačiau ir vėliau kūrėjas užsienių neieškojo. Net žmonai Julijai išlošus žaliąją kortą, jos nelydėjo į JAV ir per dešimt metų nė karto Amerikoje neaplankė.
„Esu sėslus žmogus – lietuvis, kaimietis, prasčiokas, – man reikia namie būti“, – yra sakęs aktorius.
Visgi jam buvo lemta pakeliauti po artimąjį užsienį filmuojantis. V.Paukštė negalėjo gyventi be teatro, bet neslėpė kiną mylėjęs labiau – dėl galimybės pažinti naujus žmones, naujas vietas. Jis ir pats traukė kitus žmones. Pasak kolegų, jiems norėjosi pažvelgti į aplinką iš V.Paukštės „taško“, nes jis „matė esmę“.
Režisierius Algimantas Puipa laikė šį aktorių savo kūrybos ir sėkmės talismanu. V.Paukštė nusifilmavo bent šešiose jo juostose. Režisieriui imponavo aktoriaus įtaiga, išraiškingos akys, egzotiška išvaizda – jis išsiskirdavo kine individualumu, gebėjimu rasti bendrą kalbą su režisieriais.
„V.Paukštė niekada nesileisdavo kankinamas pusę dienos, kad jam kas nors sušuktų ar grubesnį žodį pasakytų. Turbūt jo vienintelio iš lietuvių aktorių buvo tokia savigarba“, – yra pasakojęs A.Puipa.
Net Vytautas Žalakevičius, kurio prisibijojo dauguma aktorių, bendraudavo su juo kaip su sau lygiu ir vaidmenis jam konstruodavo kitaip nei tiems, kurie laikė jį diktatoriumi.
V.Puipos aktorius dažnai prašydavo papasakoti apie vaidmenį, ilgai tylėdamas klausydavo, o po to pareikšdavo: „Na, viskas aišku. Nieko rimto tu man nepapasakojai. Vaidinsiu, kaip pats viską suprantu. Eisiu pagal savo vidinį kompasą.“ Ir tas „kompasas“, anot A.Puipos, leisdavo V.Paukštei puikiai suvaidinti tiek patyrusių, tiek pradedančių režisierių filmuose.
A.Puipos filme „Edeno sodas“ V.Paukštė pasirodė po patirto insulto, puikiai išmokęs ilgiausius tekstus. Aktorius tada juokavo turėjęs daug laiko gulėdamas pusę metų reanimacijoje.
Skraidino paskui save
Nors darbo V.Paukštei niekada nestigo, scenos meistras net 20 metų filmavosi ir televizijos seriale – kūrė Vytauto Šepučio vaidmenį „Giminėse“ ir jų tęsinyje „Atžalos“ greta jau Anapilin iškeliavusių garsių kolegų Antano Šurnos, Leonardo Zelčiaus, Daliaus Mertino.
„Jis tiksliai išmokdavo net pačius ilgiausius tekstus. Atrodydavo, kad jie tiesiog liejasi iš jo vidaus. Ištardavo žodį ir iš karto filmavimo aikštelėje prikaustydavo visų dėmesį“, – apie ilgametį bendrą darbą pasakojo serialo režisierius Saulius Vosylius.
Ekrane V.Paukštė įkūnijo visą mokytojų, gydytojų, mokslininkų, kunigų portretų galeriją. „Šiuose personažuose aktorius įrašė konkrečius ir dramatiškus ideologijų ir santvarkų padalytų XX a. žmonių likimus, į kuriuos verta įsižiūrėti ir įsiminti.“, – pažymėjo kino kritikė Živilė Pipinytė.
„Mes niekur nepersikūnijam, viską imame iš savęs. Kitaip neįmanoma“, – ne kartą sakė Paukštė. Nors aktoriaus gyvenimas sodrus pačių žemiškiausių išgyvenimų, patirčių, jis sugebėjo tą „iš savęs“ kilstelti nuo žemės. Didžiulių vaidmenų galerija – ir nė vieno vaidmens, kuris nebūtų tapęs meno kūriniu. Paukštė įprasmino savo pavardę, paskui save skraidindamas jį stebinčiuosius“, – taip apibendrino išskirtinio artisto kūrybą teatro metraštininkė D.Šabasevičenė. (LR)
Kūrybos aruode – 200 vaidmenų
V.Paukštė gimė 1932 metais liepos 2-ąją Kaune.1957-aisiais baigęs Lietuvos konservatoriją, šešerius metus vaidino Marijampolės dramos teatre, nuo 1963 buvo Klaipėdos dramos teatro aktorius.
Per savo karjerą artistas sukūrė 130 vaidmenų teatre ir 70 kine, tarp pastarųjų – apie 30 lietuviškuose filmuose: A.Grikevičiaus („Jausmai“, „Ave, vita“), V.Žalakevičiaus („Visa teisybė apie Kolumbą“, „Savaitgalis pragare“), M.Giedrio („Herkus Mantas“), A.Puipos („Velnio sėkla“, „Arkliavagio duktė“, „Elzė iš Gilijos“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elektroninė senelė“, „Edeno sodas“ ir kt.), R.Banionio („Mano mažytė žmona“) ir kt.
V.Paukštė pelnė daugybę apdovanojimų ir garbės vardų. Reikšmingiausi – Gedimino ordino Riterio kryžius, Vyriausybės meno premija, Lietuvos nacionaline premija, Auksinis scenos kryžius („Mano Hamletas“), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius, „Auksinė gervė“ už gyvenimo nuopelnus.
