Svarbiausia – emocija, kurią mums pavyko perteikti, kad muzika suskambėtų tokiame vaizdinyje. O priemonės – žaidimas“, – pabrėžė Richardo Wagnerio operos pastatymo koncepcijos autorius režisierius Dalius Abaris.
Klaipėdos festivalis rugpjūčio 1–7 dienomis grįžta į lauko scenas senojo uosto širdyje ant Kuršmarių kranto su išskirtine dovana garbingą jubiliejų šiemet švenčiančiai Klaipėdai.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro antrus metus rengiamas operos ir klasikinės muzikos festivalis paminės miesto 770-ąjį gimtadienį savo programą pradėdamas Alvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Memelburgą“ premjera Klaipėdos piliavietėje (rugpjūčio 1 d.).
Festivalio žiūrovai taip pat galės dar kartą išvysti išskirtinį R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą senajame Klaipėdos elinge (rugpjūčio 5, 6 d.), tapusį festivalio vizitine kortele ir garsinantį Klaipėdos miestą visame pasaulyje.
Antrąjį Klaipėdos festivalį užbaigs įspūdingas operos koncertas (rugpjūčio 7 d.), kuriame balsingieji muzikinio teatro ir kviestiniai solistai publikai dovanos gražiausias arijas iš operų, operečių ir miuziklų.
Žaidimo taisykles diktavo elingas
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas R.Wagnerio „Skrajojantis olandas“ D.Abariui tapo milžinišku iššūkiu: „Atėjau su atvirų lauko erdvių valdymo patirtimi, leidžiančia operos žanrą papildyti tuo, kas galbūt nėra įprasta teatro scenai. Kaip operos žanro debiutantas galėjau pasidžiaugti, kad buvau apsuptas labai patyrusios ir kūrybiškos komandos.
Išties ramiau, kai šalia buvo operos scenos profesionalas režisierius Gediminas Šeduikis. Jo muzikinis ir sceninis išmanymas leido man labiau koncentruotis į išraiškos priemones ir technologinius scenografijos sprendimus, nes žinojau, kad solistų bei kitų atlikėjų kuriamais personažais puikiai pasirūpins Gediminas.“
Iš kur kūrėjai sėmėsi operos vizijos idėjųi?
„Idėjos? Jos visos įkvėptos vietos, vienos unikaliausių Klaipėdoje. Ir, žinoma, paties R.Wagnerio gyvenimo tarpsnio, susiejusio kompozitorių su fantastiška „Skrajojančio olando“ legenda.
Teatras, kviesdamas mane, tikėjosi kai ko daugiau nei spektaklio įprastoje scenos „dėžutėje“, o aš labai senai norėjau ką nors nuveikti Klaipėdos elinge. Tas elingas, prie kurio dažnai pamedituodavau, man labai patiko, jo architektūra ir buvo didžiausias įkvėpimas ką nors ten daryti. Kai gavau pasiūlymą statyti „Skrajojantį olandą“, pamaniau, kad darysiu būtent ten.
Ruošiantis šiam spektakliui teko analizuoti ne tik muzikinę medžiagą, bet ir istoriją. Sumanymas – mistinį „Skrajojančio olando“ siužetą paversti žemiškesniu, pritaikytu prie erdvės, architektūros, laiko, ir sykiu sukurti žiūrovams kuo įspūdingesnį reginį.
Atvira milžiniška lauko erdvė diktavo tam tikras žaidimo taisykles. Tai, kas pasiteisintų teatro scenoje, tokio masto erdvėje liktų nepastebėta, kita vertus, atsiveria plačios galimybės naudotis tuo, kas būtų sunkiai įgyvendinama kamerinėje erdvėje. Tad elinge fantazijai erdvės pakankamai“, – pasakojo D.Abaris.
Rinkosi sudėtingesnį kūrybinį kelią
Anot D.Abario, „kai išeini dirbti į atviras lauko erdves, pirmiausia savęs paklausi, ar užsidaryti standartinėje scenoje ir dirbti saugiai, nepriklausant nuo lietaus bei kitų gamtos stichijų, ar rizikuoti ir labai daug investuoti į tai, kad išsiveržtum iš jos.
Pasirinkome antrąjį, sudėtingesnį, variantą. Todėl labai daug pastangų ir išteklių skirta tam, kad visos technologijos veiktų bet kokiomis oro sąlygomis.
Pavyzdžiui, solistams specialiai šiam spektakliui naudojami dvigubos apsaugos mikrofonai. Kad garso „neužpūstų“ vėjas, atskirai mikrofonizuojamas ne tik kiekvienas simfoninio orkestro muzikos instrumentas, bet ir kiekvienas choro artistas.
Visos techninės apšvietimo ir garso sistemos privalo turėti apsaugą nuo lietaus. Dirbant pajūryje tenka dvigubinti ar net trigubinti apsaugą nuo gūsingo vėjo, todėl scenografijos konstrukcijos projektuojamos taip, kad atlaikytų ne tik lietaus, bet ir vėjo gūsius“.
Didelis iššūkis laukia atlikėjų: jiems tenka dirbti bet kokiomis oro sąlygomis, ir gelbsti šiuo atveju ne dengtas stogas ar sienos, bet Sandros Straukaitės kurti kostiumai. Jai teko sudėtinga užduotis sukurti ne tik stilingus, bet ir praktiškus, nuo lietaus saugančius, greitai pakeičiamus ir kartu judesių nevaržančius apdarus, su kuriais būtų patogu laipioti vertikaliomis konstrukcijomis ar judėti siaurais koridoriais.
Saugiausiai gali jaustis teatro orkestro muzikantai, nes jie vieninteliai per spektaklį turi stogą. Visiems kitiems – tiek solistams, tiek choro ar mimanso artistams – nėra kur slėptis.
Be gamtos sąlygų, jiems dar reikia įveikti išbandymus aukščiu, nes kai kurios operos scenos vaidinamos elingo viršuje, 17 metrų aukštyje. Tai maždaug kaip ant šešiaaukščio pastato stogo...
Dar vienas sudėtingas iššūkis atlikėjams – tai, kad dainuodami jie tiesiogiai nemato dirigento, nuo kurio juos skiria kartais net keliasdešimt metrų atstumas. Todėl artėjant „Skrajojančiam olandui“ specialiai montuojami didžiuliai ekranai ne žiūrovams, o atlikėjams, kad jie iš bet kurios pozicijos gerai matytų transliuojamus maestro Modesto Pitrėno mostus.
Scenografiją įkvėpė vieta
D.Abaris pabrėžė, kad „Skrajojančio olando“ scenografiją įkvėpė vieta.
„Senojo elingo konstrukcijos diktavo scenografinę visumą, kuri labai skiriasi nuo dabartinių mados tendencijų – estetizuoto minimalizmo, perteikto vienu ar keliais objektais.
Mes kuriame didelę kakofoniją, bet su labai aiškiomis taisyklėmis ir pritaikymu prie veiksmo. Čia daug metalinių konstrukcijų, kurios iš pažiūros primena elingo restauravimą, bet norint jose galima įžvelgti ir laivų remonto doką, konteinerių terminalą ar netgi laivo triumą.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kasmet įdeda labai daug pastangų, kad šis milžiniškas statinys įgautų dekoracijos pavidalą. Dekoro dirbtuvėse vyksta intensyvus darbas gaminant scenos butaforiją, kuri dirbtinai sendinama, derinant prie elingo faktūrų ir spalvų“, – sakė režisierius.
„Klaipėdos festivalio gerbėjų gerbėjų nebestebina laivo atsiradimas „Skrajojančiame olande“, bet tikras laivas operose iškyla nedažnai, o elinge jis bus ne tik tikras, bet ir plaukiantis. Tai vienas svarbiausių spektaklio scenografijos elementų. Neabejokite – efektinga!
Be to, bus nemažai jūrinės tematikos rekvizito, užpildančio sceninę visumą.
Tikriausiai daugeliui šios operos žinovų smalsu, kaip sprendžiamos pagrindinės scenos – šėlstanti audra, choriniai epizodai, finalinė Zentos arija... Čia daug visko: vandens, daug kylančių ir besileidžiančių objektų ir, žinoma, ryškus baigiamasis akcentas.
Nemažai iššūkių laukia šviesų dailininko Andriaus Stasiulio, kurio viena užduočių – nepastebimai ir saugiai įkomponuoti šiuolaikinę techniką į atvirą scenos erdvę. Dalis tam skirtos įrangos, atsparios vandeniui, specialiai gabenama iš Vokietijos.
Dalis apšvietimo technikų spektaklio metu taps personažais ir tuo pačiu atliks tiesioginę savo funkciją – valdys apšvietimo įrangą“, – užkulisių paslaptis išdavė D.Abaris.
„Skrajojantis olandas“ sugrįžta
Po daugybės metų, nesuskaičiuojamos daugybės pastatymų ir adaptacijų, penktoji ir bene dažniausiai statoma R.Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ (1840–1841) apsuko beveik visą ratą – sugrįžo prie Baltijos krantų, kur audringos jūros į Norvegijos fjordą nublokštame laive kompozitoriui kaip tik ir dingtelėjo mintis sukurti operą.
Žinant jo andainykštės kelionės ir gyvenimo aplinkybes, nenuostabu, kad naujosios operos siužetu kompozitorius pasirinko seną legendą apie olandų jūreivį, už piktžodžiavimą pasmerktą amžinai klajoti jūromis vaiduoklių pilname laive tol, kol jo sielai ramybę sugrąžins pasiaukojama ištikimos moters meilė.
Savo pirmąjį „Skrajojančio olando“ pastatymą Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras publikai pristatė 2020-aisiais unikalioje uostamiesčio vietoje, kur, rodos, pati aplinka audrina žiūrovų vaizduotę – buvusiame Paulio Willy Lindenau laivų statyklos komplekso elinge.
Koncepcijos autoriaus ir režisieriaus D.Abario, sumaniusio operą statyti atvirame ore ant marių kranto, suburtai kūrybinei grupei teko prisitaikyti prie greitai kintančių gamtos sąlygų bei bemaž šimtmečio senumo industrinio paveldo.
Tarp žiūrovų „praplaukiantis“ tikras laivas, tūkstančiai litrų nuo pastolių bokštų krintančio marių vandens ir akrobatiniai triukai ant lynų; kostiumai, intriguojantys aliuzijomis į netolimos praeities masinės kultūros ikonas; modernios šviesų, dūmų įrangos ir pirotechnikos kuriami efektai; pagaliau kerinti R.Wagnerio muzika, jautriai interpretuojama iš pajūrio krašto kilusių talentingų solistų, teatro choro ir orkestro, o garso režisierių įgarsinta taip, lyg opera būtų atliekama akustiškai teatro salėje, – visa tai žiūrovai patyrė įspūdingame reginyje, pirmą kartą parodytame per miesto 768-ąjį gimtadienį – 2020 metų rugpjūčio 1-ąją.
Vėliau vaizdo įrašo pavidalu „Skrajojantis olandas“ apskriejo premjeros nemačiusius LRT televizijos žiūrovus, pasiekė ir tarptautinę auditoriją platformoje „OperaVision“.
Spektaklis ir jo kūrėjai pelnė aukščiausius šalies teatro apdovanojimus, taip pat R.Wagnerio kūrybos gerbėjų abipus Atlanto liaupses, o šią vasarą (rugpjūčio 5, 6 d. 21 val. 30 min.) dviem vakarams sugrįžta į Klaipėdos elingą.
