Atlikdamas tokias išplėtotas, galima sakyti, prašmatnaus vėlyvojo simfonizmo partitūras, kaip Ottorino Respighi „Romos fontanai“, Claude’o Debussy „Fauno popietė“ ir Igorio Stravinskio „Ugnies paukštės“ siuita, LNSO išgavo subtiliausius tembrinius niuansus ir pasiekė ypatingo, itin rafinuoto visuminio skambesio kokybę.
O vakaro solistė – jauna, tačiau pasaulyje garsėjanti ispanų smuikininkė Maria Duenas – veržliu, įkvėptu muzikavimu suteikė naujų spalvų klasikiniam Felixo Mendelssohno Koncertu smuikui ir orkestrui: tarytum jį atšviežino, pateikdama Vilniaus fiharmonijos scenoje kiek kitokią, nei esame pratę, labiau ažūrinę „iki skausmo“ žinomo kūrinio interpretaciją.
Pagrindinė savybė, kuri sužavėjo klausantis Ch. Dutoit diriguojamos orkestro, buvo labai plati dinaminė ir tembrinė skalė, tačiau plotis vėrėsi labiau niuansuotoje piano – tylesnio, subtilesnio skambėjimo – sferoje. O kad jis nebūtų vienodas ir nuobodus, buvo ryškinami subtiliausi orkestro skambesio niuansai: LNSO instrumentinėms grupėms, ypač styginiams, pavyko išgauti išties nepaprastai gražių spalvų, skambesio efektų, ir čia, be abejo, svarbus vaidmuo teko orkestro koncertmeisterei Daliai Dedinskaitei.
Galingu viso orkestro skambesiu Ch.Dutoit nepiknaudžiavo, todėl ypač raiškiai nuskambėjo kulminacijos, pavyzdžiui, paskutinio programos kūrinio I.Stravinskio baleto „Ugnies paukštė“ finalas. Žinoma, tokios įvairovės reikalauja pati muzika.
O. Respighi keturių dalių simfoninė poema „Romos fontanai“ (1917) žaižaruoja lyg vanduo saulėje įvairiausiais skambesio blyksniais ir orkestruotės efektais. C.Debussy „Fauno popietė“, XX a. priešaušryje (1894) sukurtas simfoninis preliudas, yra impresionistinės muzikos klasika su nuostabia, tingia ir drauge savitai melodinga fleitos tema (atl. Giedrius Gelgotas), tačiau tuo pat metu orkestras čia skleidžiasi visomis romantizmo išaugintomis simfonizmo galimybėmis.
O I.Stravinskio „Ugnies paukštės“ siuita, kompozitoriaus 1919 m. parengta iš 1910 m. sukurto baleto, leido pasimėgauti kontrastų žaisme: po trečiosios, gana svajingos siuitos dalies „Ronde de Princesse“ netikėtas perėjimas prie grėsmingo Kaščėjaus šokio („Dance infernale du roi Kastchei“) suveikė kaip Haydno „Siurprizo“ simfonija – publika net sujudo. Po to skambėjusi „Lopšinė“ išsiliejo stravinskiška ilgesinga lyrika, o „Finalas“ nepaliko klausytojų abejingų.
Skambant šiai brandžiojo simfonizmo muzikai natūraliai išryškėjo tam tikras erdvės ribotumas. Nuostabi istorinė Filharmonijos salė, kuri skambant kiek kitokio tipo muzikai tampa puikiu jos rėmu, šiuo atveju vis dėlto pasirodė perdėm kamerinė: nors realiai ji sutalpino ir orkestrą, ir gausią publiką, vis dėlto pats muzikos skambesys tarsi „prašėsi“ didesnės erdvės, platesnio akustinio rėmo. Tad natūraliai mintys nuskriejo pastaruoju metu vėl aptartinėjamos Nacionalinės koncertų salės link. Ji išties yra reikalinga!
Finalinėje Vilniaus festivalio simfonizmo puotoje ypatingą vietą užėmė romantizmo perlas – F.Mendelssohno Koncertas smuikui. Su orkestru pasirodžiusi ispanų virtuozė M.Duenas buvo lyg elfų princesė – iš tiesų ji dar labai jauna: devyniolikmetė, smulkutė, beveik efemeriška, tačiau labai techniška ir tikra scenos lyderė! 2021 m. Yehudi Menuhino konkurso nugalėtoja nuo pat pirmos natos ėmėsi muzikinės iniciatyvos, užduodama labai judrų muzikos charakterį, kas ypač išryškėjo Koncerto finale, kur ji tiesiog „vijo“ orkestrą į priekį. M.Duenas yra garsiojo smuiko pedagogo, ukrainiečių kilmės Boriso Kuschniro auklėtinė (beje, pas B.Kuschnirą Vienos muzikos ir scenos meno universitete bei Graco muzikos universitete mokėsi tokie žymūs solistai, kaip Julianas Rachlinas, Vilniuje koncertavęs Nikolajus Znaideris, Aleksejus Igudesmanas ir kt.), o laimėjusi Y. Menuhino konkursą koncertuoja su žymiausiais pasaulio orkestrais.
Galima spėti, kad savo muzikavimu ji lygiuojasi į senuosius smuiko meistrus, kuriais žavisi: Y.Menuhiną, J.Heifetzą, D.Oistrachą. Tiek skambesiu, kuris yra neagresyvus, dainuojantis, tiek virtuoziškumo sureikšminimu.
Vis dėlto pagrindinė to vakaro žvaigždė buvo šveicarų dirigentas Charles Dutoit. Tai – aukščiausio pasaulinio lygio batutos meistras. 25 metus Ch.Dutoit buvo Monrealio simfoninio orkestro meno vadovas, 1991–2001 m. vadovavo Prancūzijos nacionaliniam orkestrui, 1996 m. tapo Tokijo NHK simfoninio orkestro pagrindiniu dirigentu ir netrukus – muzikos vadovu, dabar yra šios orkestro dirigentas emeritas, ilgus metus bendradarbiavo su Filadelfijos simfoniniu orkestru.
Nors pastaraisiais metais jo vardas buvo siejamas su kontroversijomis, scenoje Charles Dutoit iš tiesų yra didis meistras. Jis jau yra viešėjęs Vilniuje – 2016 m. koncertavo su savo tuo metu vadovautu Londono Karališkuoju filharmonijos orkestru. Vis dėlto viena yra diriguoti savo orkestrui, kuris iš pusės žodžio supranta meno vadovo reikalavimus ir žino jo stilių, ir visai kas kita – parengti programą su nauju orkestru.
Esu tikra, kad Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui repeticijos su Ch.Dutoit tam tikra prasme prilygo meistriškumo kursams. Orkestro skambesys tapo labiau „vakarietiškas“, rafinuotas: šis dirigentas turi labai išlavintą orkestro girdėjimą ir gebėjimą tapyti orkestro spalvomis subtiliausias muzikines drobes.
Vilniaus festivalis, šiais metais pažėręs įspūdingų susitikimų su įvairia muzika, ryškiais menininkais, po pandemijos suvaržymų vėl susigrąžino savo ankstesnį spindesį – džiugino vilniečius ir sostinės svečius pačio aukščiausio lygio muzikos vakarais. Kažin ką Vilniaus festivalis pasiūlys kitais metais, kai Lietuvos sostinė švęs savo 700-metį?
