Žinomas muzikas intelektualas turi daug garbingų titulų, greta kitų – IGMS (International Gustav Mahler Society) medalį, kuriuo pažymėti ryškiausi G.Mahlerio kūrybos propaguotojai (Vienos filharmonija, dirigentas Leonardas Bernsteinas, dainininkai Christa Ludwig ir Dietrichas Fischeris Dieskau). Jame įrašyti G.Mahlerio žodžiai: „Mano laikas dar ateis“ („Meine Zeit wird noch kommen“).
Net ir šiandien reikšmingas G.Mahlerio pripažinimas, kad pasaulis, kuriame jis gyveno, dar nebuvo pasirengęs suprasti jo muzikos. Juolab iki šiol reikšminga filantropinė Th. Hamsono įkurto fondo „Hampsong Foundation“ veikla.
Krimtęs politikos mokslus, Th. Hampsonas aktyviai seka tarptautinio gyvenimo realijas, visada atsiliepia į pasaulio įvykius su pilietine atsakomybe. Ir karas Ukrainoje jau ne kartą Vokietijoje, Šveicarijoje jo minėtas užsiėmimuose su jaunimu.
Koks teatrališkas jo nuomonės pareiškimas buvo Lietuvos Nacionalinės filharmonijos scenoje! Po to sekė muzika, kaip patvirtinimas, kad menininkai niekada nebuvo ir negali būti nuošalyje gyvenimo. Jis – dainininkas, jis – „dainos ambasadorius“. Tai įpareigoja, ir klasikinio dainavimo meistras aktyviai domisi G.Mahlerio bei kitų kompozitorių kūrybos tyrimais, švietimu, technologijomis, plėtoja muzikinę veiklą. Jo diskografijoje – per 170 albumų, tarp jų – apdovanotų „Grammy“, „Edison“, „Grand Prix du Disque“ laurais.
Th.Hampsono vedamuose meistriškumo kursuose svarbiausia – suprasti gyvenimą, kurio eskizas skleidžiamas muzikos kalba: „Kodėl tu tai sakai? Kokia tikrovė tave supa? Kas tu esi šiandien? Kokie santykiai su aplinkiniais? Nėra tik teksto, tik žodžių. Yra gyvenimas ir jo atspindys muzikoje.“ Manau, kad tie klausimai liks ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, dėstytojų atmintyje.
Jau sukako per 160 metų nuo G.Mahlerio gimimo, 110 – nuo jo mirties. „2010–2011 m. sezone surengiau daugiau kaip 50 G.Mahlerio muzikos koncertų, dirbau su geriausiais pasaulio dirigentais ir orkestrais, tarp jų – Vienos filharmonijos su Mariu Jansonsu, Niujorko filharmonijos su Alanu Gilbertu, Čekijos filharmonijos su Eliahu Inbalu ir Karališkosios operos orkestru su Antonio Pappano.
Visą sezoną dainavau G.Mahlerio dainų ciklą su Šiaurės Vokietijos radijo orkestru Hamburge. Taip pat įrašiau naują G,Mahlerio albumą, kurį išleido „Deutsche Grammophon“ – toks įspūdingas Th.Hampsono indėlis puoselėjant kompozitoriaus palikimą.
Šiandien Th.Hampsonas gali daug pasakoti apie šį kompozitorių, nulėmusį dainininko karjeros kryptį. Pirmuosius Gustavo Mahlerio kūrybos puslapius jis išgirdo būdamas 20-ties:„Iš automobilio magnetofono sklido kerinti muzika. Sustabdžiau automobilį stotelėje ir baigiau klausyti Seiji Ozawos diriguojamą Mahlerio Pirmąją simfoniją.
Jo muzika tapo mano gyvenimo išbandymu. Juk Mahleris pasakė, kad visas gyvenimas turi būti girdimas simfonijoje. Šia dvasia aš kūriau savas jo muzikos interpretacijas. Buvo dar viena asmenybė, kurios įtaka mano pasirinkimui buvo lemiama – tai Leonardas Bernsteinas.“
Th.Hampsonas yra išskirtinio artistiškumo dainininkas ir lengvai suprantama, kodėl L.Bernsteinas jį pakvietė bendradarbiauti. Jau pirmojo, beveik atsitiktinio susitikimo metu unikalųjį dirigentą pakerėjo intuityviai muzika solisto perteikta tiesa, sodrų jo baritoną netgi užgožianti sceninė artistinė esatis.
Mahleris Th. Hampsonui atvėrė galimybes pažvelgti į žmogaus sielą. „Aš šiandien daug darau (koncertai, įrašai, radijo serialai, dokumentiniai filmai, interneto transliacijos ir kita), kad visi žmonės, susidūrę su G.Mahlerio muzika, gebėtų daug ko išmokti iš jo kūrybos“, – sakė dainininkas.
Štai ką reiškia šiam dainininkui G. Mahlerio muzika. „Tai „muzikos garso kosmosas“. Jo simfonija turėtų apimti visą gyvenimą ar bent jo fragmentą. Kompozitorius tikėjo, kad menas turi atspindėti visas gyvenimo tragedijas ir smulkmenas, jo neišmatuojamą grožį, net paslaptis. Jį labai jaudino vienalaikių įvykių idėja: įvairūs ir vienu metu skambantys garsai aplink mus, mintys apie žmogų pasiglemžiantį gyvenimo šurmulį.
G.Mahlerio muzika yra mano paties pasaulio atspindys, kažkas, kas man, žmogui, yra nepaprastai reikšminga. Jo dainos, kaip simfoninės minties pagrindas, yra savotiška metafizinė modernybės pradžia. G.Mahleris stovi kaip atkaklus Prometėjas: viena koja laikydamasis amžių senumo muzikos, o kita – nežinomoje teritorijoje“, – mąsto TH.Hampsonas.
Kaip būtų gerai, jeigu kiekvienas mūsų dainininkas taip gilintųsi į atliekamo autoriaus kūrybą!
Vilniuje skambėjo dainos iš ciklo „Stebuklingas berniuko ragas“, atliekamos su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO). Žaismingai liejosi ir bisui padainuota „Reino legenda“. Kurdamas dainų interpretacijas TH.Hampsonas tarsi tyrėjas gilinosi į šių dainų esmę.
Dainininkas sudėtingiausią muzikinį tekstą, kurį daugelis atlikėjų dainuoja iš natų, ne tik pateikė mintinai, bet ir kūrė savitą kamerinę aplinką, pats be partitūros saikingais judesiais sufleruodamas atskirų instrumentų įstojimus, ypač provokuodamas niuansus.
Taip atliekant buvo sukurtas ypatingas muzikos vienis, kuriame negalima atskirti solisto ir jam akompanuojančiųjų. Teatrališkiausios G.Mahlerio dainos skatino suvokti muzikos prigimties esmę. „Muzika – pasaulio veidrodis. Kaip svarbu, kad klausytojai išgirstų ne tik dainininko balsą, bet tai, ką jis juo perteikia“, – primygtinai provokavo scenoje Th.Hampsonas.
Taip, net ir tokiam menininkui kaip Th.Hampsonas, pastebimi bėgančio laiko ženklai. Šiek tiek žili plaukai, gal šiek tiek mažiau spalvos aukštesniame registre, daugiau reikia susikaupti išdainuojant nepatogiai parašytas frazuotes, didelius šuolius. Tačiau charizma, asmenybės šiluma ir gilumas, iš dalies ir balso kokybė turi tą pačią įtaigą. Tai kalbėjimas žmogui, pasakojimas, atsivėrimas, tikinimas... Kartu su orkestru.
LNSO grojo puikiai: atliepė visus, net ir minimalius dainininko impulsus. Todėl, kad visi kartu kūrė muziką: niuansais, ritminiais piešiniais, ypač subtilia dinamika, artikuliacijų įvairove. Negoždami viduryje orkestro stovinčio solisto, bet vesdami prasmingą ir raiškų dialogą.
Galima būtų minėti emocionalų, tiesioginio intymaus dialogo vertą orkestro koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės smuiko solo („Urlicht“ ir kitose dalyse), ypač subtilius trimito, valtornos solinius epizodus, medinių pučiamųjų ansamblius. Orkestrui grojant be dirigento buvo pasiektas ypatingas susiklausymas ir raiškos įtaiga.
