Eiti į A.Žlabio koncertus klausytojų agituoti nereikia. Pilna salė prietemoje jo laukė su neslepiama viltimi patirti kažką ypatinga. M.K.Čiurlionio menų mokyklą baigęs Laimos Kančytės-Jakniūnienės klasėje, joje patyręs muzikos žavesį, gavęs solidų muzikavimo pagrindą ir jo ateitimi tikinčios mokytojos palaimą, Andrius išvyko tobulėti į Ameriką, Interlocheno Menų centrą Mičigane (mokėsi Victorios Mushkatkol fortepijono, Josepho DeFazio kompozicijos klasėje).
2000-aisiais jis baigė Curtis muzikos institutą (Seymouro Lipkino klasę), stažavosi André Laplante’o ir Sergejaus Babajano kursuose Orfordo muzikos centre Kvebeke. 2005 baigė Klivlendo muzikos institutą (S. Babajano klasę), o 2006–2007 metais studijavo Jeilio universiteto Muzikos fakulteto magistrantūroje (Claudeʼo Franko klasėje).
G.Enescu fortepijoninio kvinteto įrašas su Gidonu Kremeriu ir „Kremerata Baltica“ jam pelnė „Grammy“ nominaciją. Puikūs kritikų ir klausytojų įvertinimai pianistą lydėjo po koncertų „Avery Fisher Hall“ Linkolno centre, „Concertgebouw“, „Carnegie Hall“, „Phillips Collection“, „Teatro Colón“, „Wigmore Hall“, Vienos „Musikverein“ ir Tokijo „Suntory Hall“, kitose salėse, pasirodant daugelyje festivalių tiek JAV, tiek užsienyje (Menuhino, Zalcburgo, Lokenhauzo, „Caramoor“ ir kt.).
Apmečiau žvilgsniu Filharmonijos salę – daug jaunų veidų. Tai gerai, jų neišgąsdino net vakaro programa – vien Johanno Sebastiano Bacho muzika. Jos interpretacija pianistas visada intriguoja ir palieka gilius įspūdžius. Kaip šį kartą?
A.Žlabys skambino šešias „Prancūziškas siuitas“. J.S.Bachas – baroko epochos simbolis. Jis įvairiomis prasmėmis bene ryškiausiai perteikė to istorinio kultūros laikotarpio dvasią. Baroko amžiaus muzika klausiusius ir ją atlikusius žavėjo įmantrumu, gracingumu, papildoma melodijų puošyba.
J.S.Bacho, sėdinčio meno dievybių viršūnėje, kūrybai būdinga rimtis, didybė ir net tobulumas. Jis tarsi surinko visą iki jo buvusią vokiečių muzikos patirtį ir ją apibendrino iki šiol sunkiai suvokiama mintimi, formomis ir sudvasinta turinio didybe. Vienas didžiausių požiūrio į J.S.Bacho muzikos interpretavimą reformuotojų pianistas Glennas Gouldas yra pasakęs, kad J.S.Bachas buvęs ne tiek pranašesnis už savo laiką, kiek apskritai buvęs už jo ribų, liudijęs menininko sąžinę, nepriklausomybės galimybę.
Populiari XVIII a. pradžioje siuitos forma apjungė lėtesniais ir greitesniais ritmais sukurtų šokių prototipus. Šešios leidėjų pavadintos „Prancūziškomis“ J.S.Bacho siuitos suvienijo skirtingo charakterio šokius: alemandą, kurantą, sarabandą, menuetą, žigą.
Klausytojams dera priminti, kad J.S.Bacho epochoje tokio instrumento, kaip fortepijonas, dar nebuvo. Rūmuose, turtingesnių miestelėnų namuose stovėdavo įvairaus dydžio, pavidalų klavesinai, klavikordai ir panašūs klavišiniai instrumentai, šiandien dažniausiai naudojami atliekant istorinę kamerinę muziką.
Klavesino garsas skaidrus, aštrokas, greitai gęstantis. Daug ginčytasi (net dabar tebesiginčijama!): kaip atlikti J.S.Bacho kūrinius? Daug ką išsprendė pats kompozitorius. Jo muzikos genialumas, autoriaus toliaregiškumas nujautė kelis šimtus metų vėliau gyvensiančio žmogaus potraukį melodijų plazdėjimui, daugiabalsės raiškos sekai, siekį girdėti tyrą, šviesią garsinę erdvę, kurioje išmoningai tarsi vienu siūlu pradedamas austi spalvingas, nesibaigiantis gobelenas.
A.Žlabys paskendo J.S.Bacho pasaulyje. Toks jo vidinis susikaupimas – tarsi muzika būtų diktuojama jo pasąmonės. Puiki manualinė technika leido klausytojui pamiršti esant salėje ir sekti kažkur erdvėje, be jokių pastangų vis tolyn ir tolyn vedančias skambančias melodijų vingrybes. Rastas garso koloritą, charakterį perteikiantis reikalingas raktas.
Atmetęs romantikų puoselėtus dinamikos trafaretus, pianistas sumaniai keitė garsines charakteristikas, spalvinius potėpius naudodamas pedalus, pirštų atakas, artikuliacijų ypatumus.
J.S.Bacho siuitų šokiai praturtinami polifoninės muzikos detalėmis. Labai jautriai A.Žlabys greta vingriai čiurlenančių, išdainuojamų melodijų perteikė ir polifonijos elementus: imitacijas, potemes, boso linijas. Vienur prie pagrindinės melodijos prisijungia antras balsas, kitur pasigirsta pobalsiai, staiga išnyrantys iš akompanuojančios faktūros. Tai vis gebėjimas valdyti artikuliacijų įvairovę: savitą „staccato“, „portamento“, kitus muzikinės minties raiškos būdus.
Vienos didžiausių J.S.Bacho muzikos atlikimo problemų – frazuočių prasmių ir ornamentikos perteikimo sudėtingumas – klausantis A.Žlabio tarsi neegzistavo. J. S. Bacho muzikos interpretacijos klausytojus žavėjo giliamintiškumo ir briliantinio spindesio deriniu.
Salėje ilgai netilo dėkingų klausytojų aplodismentų griausmas.
