– Prieš keletą metų kartu su savo žmona Mathilde Etienne sukūrėte ansamblį „I Gemelli“, kurį šį penktadienį pristatysite Vilniaus festivalio koncerte. Papasakokite, kokia yra šio ansamblio misija ir kodėl koncentruojatės būtent į XVII a. muzikos repertuarą?
– Norėjome sukurti ansamblį, su kuriuo galėtume sugrįžti tarsi prie ištakų – t. y. prie teksto, kaip jis gali būti interpretuojamas baroko muzikoje, panaudodami visas šioje srityje sukauptas žinias ir pasitelkdami aukščiausio lygio instrumentininkus. Aš buvau glaudžiai susijęs su senąja muzika nuo pat vaikystės, dainavau daug XVII a. repertuaro. Kai reikėjo pasirinkti, nuo ko pradėti savo ansamblio veiklą, žinoma, pirmiausia tai buvo Monteverdi „Orfėjas“, dėl daugybės priežasčių, bet ir dėl to, kad mano paties balsas kaip tik šiam vaidmeniui labai tinka. XVII a. repertuare yra labai daug ką nuveikti, daug ką pasakyti, daug ką atrasti iš naujo, daug ką perdaryti, tik geriau – taip gerai, kaip tik įmanoma. Mes, aišku, neliksime vien tik prie ankstyvojo baroko, pavyzdžiui, planuojame didelę Mozarto programą kitais metais, daug visokių įrašų ir stilių. Bet XVII a. yra tarsi mūsų namai, į kuriuos visada norisi sugrįžti.
Nauji ansambliai labai dažnai atsiranda todėl, kad dirbdamas su kitais dirigentais, meno vadovais jauti, jog pats muziką interpretuotum visai kitaip. O kai pats priimi sprendimus, gali panirti į darbą visa širdimi ir siela – tai yra geriausia sąlyga muzikai. Aš visada norėjau dalyvauti kūrimo procese ir prisiimti riziką pačiam prodiusuoti programas, kartu su Mathilde pasirinkti pačius geriausius muzikantus ir sukurti tinkamiausią atmosferą kūrybiniam darbui – tai visko esmė.
– Vilniaus festivalyje pastaraisiais metais skambėjo tik XVIII a. baroko programos, vėlyvasis barokas tarsi labiau pažįstamas mūsų klausytojams nei ankstyvasis. Kaip jūs apibūdintumėte skirtumą tarp ankstyvojo ir vėlyvojo baroko?
– Didžiausias skirtumas tarp, pavyzdžiui, Monteverdi ir Händelio, yra Monteverdi prisirišimas prie teksto, prie prozodijos – jo muzikoje labai svarbus žodžių, frazių ritmas ir svingas. Tą svingą turi kartu sukurti dainininkai su basso continuo komanda ir tai daroma panašiai kaip džiaze. Ankstyvajame baroke virtuoziškumas reiškė ne tai, kaip aukštai arba kaip garsiai tu gali dainuoti, bet kaip įtaigiai sugebi perteikti muzikos tekstą, nespausdamas balso. Svarbiausia ne vokalinis, o teatrinis atlikimas – matyt, tai ir yra didžiausias skirtumas tarp ankstyvojo ir vėlyvojo baroko.
Kai artėjame prie Händelio, Vivaldi ar Rameau, dainavimo tesitūra išsiplečia tiek aukštyn, tiek žemyn, kartais tenka dainuoti priešais didelį orkestrą, kuris gali netgi dubliuoti tavo dainuojamą melodiją. Dėl šių priežasčių dainininkui tenka labai stipriai susikoncentruoti į garso projektavimą, vokalinį atlikimą, o tekstui natūraliai lieka mažiau svarbus vaidmuo. Vėlyvajame baroke rečitatyvai yra tarsi įžangos į arijas, o ankstyvajame arijos nelabai egzistuoja – tik ariozo, arietės, kuriose ne tiek svarbu pademonstruoti savo vokalinius gebėjimus, kiek parodyti, kaip tu supranti tai, apie ką dainuoji.
– Tokiu atveju turbūt ankstyvojo baroko muzikos klausytojams turėtų būti labai svarbu suprasti dainuojamą tekstą?
– Taip, sekdami ir suprasdami kūrinių tekstą jie tikrai išgirstų, kaip basso continuo, instrumentai gali improvizuoti pagal žodžio prasmę. Man tai yra lyg raktas, visko esmė – svarbu ne tik gražus garsas, bet tapyba garsais. Ne tik parodyti, kad liūdna, bet ir koks yra tas liūdnumas, koks yra tas džiaugsmas, kokia čia laimė, kaip muzikos priemonėmis galima nupiešti upę, medį, meilę. Net svarbiau už dainininkus yra instrumentininkai, kaip jie groja, kaip savo muzika piešia paveikslus. Todėl suprasdami tekstus klausytojai pajustų kur kas didesnį malonumą, pagilintų muzikos patirtį. Žinoma, mes būtinai pristatysime savo kūrinius per koncertą, todėl net jei klausytojai neturėtų galimybės sekti tekstus ir jų vertimus, jie nebus palikti likimo valiai.
– Jūsų ansamblyje išties unikalu tai, kad koncertuojate be dirigento. Papasakokite, kaip jums pavyksta net tokius didelius projektus kaip operos atlikti be dirigento ir kodėl taip pasirinkote?
– Įkurdami „I Gemelli“ su Mathilde norėjome praktiškai išbandyti tą teoriją, kad baroko muzika buvo atliekama be dirigento. Ji nėra iki galo patvirtinta, nors išliko laiškų, kuriuose apie tai kalbama. Ką muzikai gali duoti grojimas be dirigento? Itin išauga kiekvieno muzikanto individuali atsakomybė, reikalinga kur kas gilesnė bendrystė. Neišvengiamai yra daugiau vidinės įtampos, kuri panaudojama pozityviai, bet taip pat reikia labai pasitikėti kitais muzikantais – turi visada pasirinkti tik pačius geriausius atlikėjus absoliučiai kiekvienai partijai ar instrumentui. Be abejo, kad sukurtum tą ypatingą bendrumo jausmą tarp visų dainininkų ir instrumentininkų, kad visi panašiai jaustų vykstantį veiksmą, perteikiamą tekstą, reikia labai daug laiko. Tada ansamblio meno vadovas dirba panašiai kaip teatro režisierius – tu turi iš tiesų įtikinti atlikėjus, jog būtent šis būdas interpretuoti muziką yra pats geriausias. Kai visi veikia turėdami tą patį įsitikinimą ir pojūtį, atsiranda tikra magija.
Be abejonės, tokiam darbo metodui reikia gerokai daugiau laiko. Todėl mes nedarome kiekybiškai labai daug projektų, nes labai ilgai dirbame su vienu. Aš stengiuosi įtikinti rėmėjus ir partnerius, koncertines organizacijas suteikti mums lėšų ir laiko dirbti lėtai, nes būtent tai leidžia pasiekti geriausią kokybę. Pavyzdžiui, prie Monteverdi operos „Uliso sugrįžimas į tėvynę“ dirbome 18 mėnesių. Svarbi mano darbo metodo dalis – išmokti atmintinai visas partijas. Kai pradedu dirbti su dainininkais, žinau visas jų partijas, todėl galiu pats savo balsu parodyti, ko aš iš jų noriu, o jiems lengviau pasitikėti mano siūloma interpretacija. Mathilde taip pat labai daug padeda atlikėjams dramaturgijos srityje, o italų kalbos mokytojas dirba ne tik su dainininkais, bet ir su instrumentininkais, kad padėtų jiems akompanuoti pagal italų kalbos ritmiką. Mes nenorime, kad instrumentininkai tik grotų muziką, mums reikia, kad jie savo muzika iliustruotų dainuojamą tekstą.
– Pradėjote savo ansamblio veiklą nuo kompozitorei Chiarai Margaritai Cozzolani skirto CD, kuris iškart nuskynė laurus, kaip ir vėlesni jūsų įrašai. Atrodytų, labai sėkmingai bendradarbiavote su įrašų kompanijomis, bet neseniai įkūrėte savo įrašų kompaniją „Gemelli Factory“. Matyt, turite didelių tikslų ir svajonių?
– Savas ansamblis ir sava įrašų kompanija mums reiškia laisvę. Esame muzikantai ir kartu prodiuseriai. Kartais mūsų idėjos tokios „nučiuožusios“, kad normali įrašų kompanija jų nepriimtų – sakytų, kad koncepcija gera, bet neparduosim pakankamai CD. O mes tiesiog priimame faktą, kad dabartinė muzikos albumų rinka pasikeitusi ir mes niekada iš įrašų neuždirbsime. Mes įrašinėjame albumus, nes turime ką pasakyti, ir turime muzikantus, kuriuos norime garsinti. Jei esame įsimylėję kokį nors atlikėją, norime jam ar jai padėti siekti savo svajonių, nes jei jiems pasiseka, tai pasiseka ir mums. Visada svarbiausia bendrystė. Kai esame patys atsakingi už tai, ką darome, niekas mūsų neriboja, mūsų riba – tik dangus.
Vilniaus festivalio koncertas „Veidrodžių kambarys. Emiliano Gonzalez Toro, Anders Dahlin, „I Gemelli“ – birželio 17 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Bilietus galima įsigyti Filharmonijos kasose ir kakava.lt. Visą festivalio programą rasite interneto svetainėje vilniusfestival.lt.
