Kaip rašė to meto teatro kritikai, R. Tuminui Godo laukimas siejosi „su realiais to meto įvykiais – kova už naujas teatro patalpas, kova ir laukimas“ (Skirmantė Černiauskaitė).
Susipažinusiems su absurdo dramaturgijos ir teatro estetika, kurios pradininkas ir klasikas yra S. Beckettas, atrodė įprasta, kad žiūrint spektaklį „Belaukiant Godo“ turėtų persmelkti ledinis slogutis, kad personažai Vladimiras ir Estragonas turėtų būti vaizduojami kaip deformuoti ir bedvasiam gyvenimo automatizmui paklūstantys tipai. Tačiau iš Mažojo teatro spektaklio daugiausia smelkėsi laisvė, gyvybė ir kūrybos azartas. Prieš mūsų akis – niekuo neypatinga dviejų pilnakraujų, vientisų, gyvybės kupinų bičiulių kasdienybė, kurioje yra visko – ir džiaugsmų, ir nusivylimų, ir nostalgijos. O mistiškasis Godo, regis, tėra svarus pretekstas dviem draugams likti kartu.
Nuo pat 2002-ųjų iki dabar spektaklyje vaidina nepakeičiama aktorių trijulė: Vladimirą – Arvydas Dapšys, Estragoną – Andrius Žebrauskas, Poco – Mindaugas Capas. Visi trys aktoriai – pirmojo R. Tumino LMTA vadovauto kurso mokiniai, vaidinę garsiausiuose savo Mokytojo spektakliuose: „Čia nebus mirties“, „Vyšnių sodas“, „Maskaradas“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir daugelyje kitų.
Iki šiol pilnutėlėje salėje šie aktoriai improvizuoja, atrasdami vis naujų savo personažų spalvų, gilią dramos ir spektaklio filosofiją atskleisdami vis kitoms žiūrovų kartoms. Jaunesnės kartos R. Tumino auklėtinis, taip pat Vilniaus mažojo teatro aktorius Jokūbas Bareikis yra sakęs: „Jeigu Vilniaus mažasis teatras būtų spektaklis, tai būtų „Belaukiant Godo“. Mes, studentai, eidavome į „Belaukiant Godo“ pasižiūrėti Mokytojo spektaklio. Jis buvo kitoks nei anksčiau matyti. Palikęs šviesų įspūdį – tarsi būčiau atvėręs kitas duris.“
Įženkime drauge į tą, anot J. Bareikio, „slaptą teatro kambariuką“ – S. Becketto ir R. Tumino sukurtą „Belaukiant Godo“ erdvę, kurioje ant grindų mėtosi keli akmenys, guli nuo vyrių nuimtos durys, stovi medį vaizduojantis strampas, palubėje kabo baltas kaip mėnulis lempos burbulas (scenografas – Adomas Jacovskis), ir kuriame jau dvidešimt metų gyvena A. Dapšys, A. Žebrauskas ir M. Capas.
– Dar repetuodamas „Belaukiant Godo“ režisierius prašė vadinti tai ne spektakliu, o „teatriniu vakaru“ – tarsi kažkuo neužbaigtu, atviru, laisvos formos. Ką prisimenate iš spektaklio kūrimo meto – gal savo įspūdžius, gilinantis į S. Becketto pjesę, gal R. Tumino jums iškeltas aktorines užduotis...
Arvydas Dapšys (Andriui Žebrauskui). Atsimeni, tu pasiūlei statyti „Belaukiant Godo“?
A. Žebrauskas. Aš pasiūliau? Negali būti.
A. Dapšys. Taip.
A. Žebrauskas. Tikrai?
A. Dapšys. Taip.
A. Žebrauskas. Visiškai neatsimenu. Tik atsimenu, kad perskaičiau šią pjesę gal iš ketvirto karto, nes imdavau snausti, nieko nesuprasdamas.
M. Capas. Tai tau dar gerai, aš gal tik iš septinto karto įveikiau... Perskaičiau, nieko nesuprasdamas: ai, vis tiek manęs neliečia, bet kai pradėjo liesti... skaičiau ir skaičiau vis iš naujo.
A. Žebrauskas. Beje, tada tu, Arvydai, nebuvai toks apkūnus, o aš nebuvau toks liesas...
M. Capas. O aš – toks žilas.
– Tai laikas, kai 1990 m. R. Tumino įsteigtas Vilniaus mažasis teatras jau buvo susiradęs savo namus – dabartinį pastatą Gedimino pr. 22, bet patalpos dar buvo neįrengtos, nesutvarkytos... Tai matyti senosiose spektaklio nuotraukose.
A. Dapšys. Čia buvo griuvėsiai, vyko remontas.
A. Žebrauskas. Tada mes kaip tik laukėm to teatro kad jis bus. Kaip kokio Godo laukėm Gyvenom tokiame laukime. Užtat ir tiko šita medžiaga. „O kodėl būtent čia?“ – kaip spektaklyje Estragonas klausia Vladimiro. Nes čia turi ateiti
A. Dapšys. Pradėjom patys repetuoti, skaityti, nes R. Tuminas tuo metu repetavo Islandijoje. Gana ilgai dirbom savarankiškai. Paskui, prisimenu, lėktuve susitikom, vyko kažkoks perskridimas, ir Tuminas manęs klausia: kaip ten „Godo“, ar repetuojat? Aš tuomet atsakiau, kad labai gera komedija
A. Žebrauskas. Kai vėliau Tuminas ėmėsi šio spektaklio, medžiaga mūsų jau buvo „apminkyta“
A. Dapšys. Jau buvome atradę savo santykį su šia pjese. Nes sovietmečiu buvo susiformavęs toks įsitikinimas, kad absurdo teatras – tai kažkas neaiškaus, kai vaidinama nematant vienam kito, su baisiomis grimasomis, keistais garsais, su kažkokiais ritmais... kažkas klaikaus ir būtinai – nesuprantamo... Kaipgi dabar pradėsi vaidinti Beckettą suprantamai? Nesąmonė.
M. Capas. Ir labai suprantamai.
A. Dapšys. Mes vaidinam paprastai ir aiškiai.
M. Capas. Realistiškai, nes viskas – realu.
A. Dapšys. Paprastai ir aiškiai, bet vieną po kitos atveriant tas situacijas, ryškėja gyvenimo išmintis, giluma, bet ne iš to, kad kažin kaip labai įsigilinai, o kad sugebėjai pastebėti kasdienybės detalę, smulkmeną... Kai jas pastebi, atsiveria ir amžinybės klausimai.
– Įprasta manyti, kad absurdo dramaturgiją, absurdo teatrą ženklina beviltiškumas, beprasmybė, o Jūsų vaidinamas spektaklis, kaip atsiliepia teatro kritikai, yra „tuminiškas“ – jame nestinga nei šviesos, nei žaismės... Ar skyrėsi R. Tumino darbo principai, šios Becketto dramos analizė, palyginti su jo darbo metodais kuriant kitus spektaklius?
A. Žebrauskas. Aš asmeniškai nepajutau didelio skirtumo. Nes ir statant spektaklius pagal klasiką, kaip antai mūsų kurso diplominį spektaklį A. Čechovo „Dėdė Vania“, kurį repetavome pusę metų, o suvaidinom tik vieną kartą... svarbiausia būdavo prisigalvoti, atrasti, susikurti asmeniškų istorijų. Čechovo tekstas be tų sukurtų, išgyventų istorijų taip pat yra tuščias. Juk Čechovas sakė: žmonės geria arbatą, o tuo metu dūžta jų likimai...
A. Dapšys. Beje, Beckettas laikė Čechovą savo mokytoju.
A. Žebrauskas. Štai ir sąsaja. Repetuojant „Dėdę Vanią“, buvo prikurta istorijų, situacijų, kurios vedė už spektaklio – kaip ten iš tiesų buvo, kaip būtų buvę toliau... Jeigu dramos medžiaga yra glausta, tai spektaklio medžiaga buvo išsiplėtusi iki labai ilgo serialo. O kai visa tai, ką „išvynioji“ ir išgyveni, paskui vėl sutrauki į tą glaustą tekstą, jis jau tampa pripildytas atmosferos ir turinio. Panašiai ir su Beckettu. Kodėl iš pradžių skaitydamas imdavau snausti... Nes tekstas yra tik kodai. Jeigu neįdedi į vidų...
A. Dapšys. ... žmogiškosios patirties...
A. Žebrauskas. Štai scena 2 veiksmo pradžioje, kai Estragonas sugrįžta ir sako: „Tu man leidai išeiti, tau net šlapintis geriau, kai manęs nėra...“ Kai įsivaizduoji, kad tai – ilgai kartu gyvenančių dviejų žmonių, panašiai kaip vyro ir moters, scena, iškart atsiranda, ką vaidinti... Prieš akis iškyla visas jųdviejų gyvenimas kartu, kai jiedu ir vienas be kito negali, ir neapkenčia vienas kito... Negali būti nei atskirai, nei kartu.
A. Dapšys. Tada viskas tampa atpažįstama iš vienos frazės: „Tu leidai man išeiti!“ Nuo šitos frazės jau galima konstruoti visą sceną, kaip kur nors kavinėje susitinka besiskiriantys vyras ir žmona, ar kokią kitą istoriją. Tai kaip ženklai – paprasti, aiškiai suprantami, bet jų tūris – milžiniškas, nes už kiekvieno mažo epizodėlio slypi didelė istorija – gyvenimo, skirtingų žmonių, – kurią reikia atverti.
M. Capas. Kai repetavom A. Čechovo „Vyšnių sodą“, taip pat buvo tiek išplėstos temos... iš mažiausio epizodo, sakinėlio išrutuliodavom ilgiausias istorijas.
A. Žebrauskas. Becketto dramaturgija, visas absurdo teatras, manau, atsiradęs iš tokio visų tų kultūrinių, psichologinių ir kitokių sluoksnių suzipinimo (zip – angl. sutraukti, suarchyvuoti – aut.), be to, viskas vyksta dabar – arba nieko nevyksta... ir suvaidinti reikia taip, kad nevaidintum... Esi čia ir dabar, lauki Godo... stovi ir lauki.
A. Dapšys. Ir kartu viskas vyksta teatre, ne kur nors kitur.
– Kuo, Jūsų akimis, Becketto pjesė „Belaukiant Godo“ aktuali šiandien? Kaip per spektaklio gyvavimo laiką keitėsi Jūsų personažai?
A. Žebrauskas. Tai yra klasika, ir jai būdingas daugiabriauniškumas – vaidinant spektaklį dvidešimt metų, atsidengia vis kitos briaunos, nes tu pats keitiesi...
A. Dapšys. ...ir gyvenimas keičiasi...
A. Žebrauskas. Aš vaidinu lyg ir tą patį personažą, bet mano santykis su vaidmeniu keitėsi per tuos dvidešimt metų. Seniau vaidindamas tikėjau, kad žmogus gali viską padaryti, kad reikia tiesiog veikti... Kaip pjesėje parašyta: „Eime?“ – bet nepajuda iš vietos. Mano santykis su Estragonu būdavo konfliktiškas: baik zyzt, eik daryt! Dabar mano santykis su šiuo personažu pasikeitė: aš suprantu, kad jis negali daryti, jam neįdėta to noro daryti. Dabar atrandu daug daugiau atjautos tam personažui, nes jis yra toks ir kitaip negali. Jam duota taip, o kitam duota kitaip. Kaip ten sako Poco: mudu galėjom susikeisti vietomis...
M. Capas. ...jeigu būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės...
A. Žebrauskas. Taigi tas daugiabriauniškumas, kad kaskart gali pažvelgti vis kitaip... Ta egzistencializmo filosofija, išmintis... šie dalykai visad aktualūs. Man atrodo, kad esminė frazė yra, kai Vladimiras su Estragonu sėdi ant žemės, ir Estragonas sako: „O jeigu iš pradžių atsikeltume?“ Vladimiras atsiliepia: „Imkim ir pabandykim.“ Atsikelia: „Ne taip jau ir sunku“, nes „Svarbiausia – panorėti.“ Man atrodo, kad čia slypi filosofinė šaknis.
M. Capas. Viena pažįstama septynis kartus matė „Belaukiant Godo“ ir prisipažino niekaip nesuprantanti: tie patys žmonės vaidina, tą patį tekstą sako, bet spektaklis – kaskart vis kitas! Šį kartą jie kalbėjo ne apie tą patį, apie ką kalbėjo praėjusį kartą... Tai ir mums vaidinant tuos dvidešimt metų... atsiranda naujų dalykų. Per visą tą laiką buvo keli etapai.
A. Dapšys. Kai ištariam žodį „klasika“, įsivaizduojam, kad tai kažkas įrėminta, monumentalu, padėta lentynoj – nepajudinsi... Bet juk tai, ypač Becketto „Belaukiant Godo“ – absoliučiai gyvas dalykas, gyvas ir sudėtingas kaip žmogus. Jame tiek daug visokių dalelių, tarpusavyje besijungiančių mechanizmų... Pats žmogus apie save dar tiek daug nežino... Kodėl, pavyzdžiui, spustelėjus va čia žandikaulį, nustoja skaudėti nugarą? Tai bandome surasti pusiausvyrą, balansuojame, tai viskas išsiplėtoja, sukyla emocijos... paskui vėl prigęsta. Taip ir su šiuo spektakliu – jis gyvas.
– Keitėsi ir sudėtis: tik jūs trys vaidinate nuo 2002 metų, o Lakį iš pradžių vaidino a. a. Vilius Petrauskas (dabar – Balys Latėnas), Berniuką – Leonardas Pobedonoscevas (dabar – Daumantas Ciunis).
A. Dapšys. Pradžioje Lakį vaidino ir Vytautas Šapranauskas.
M. Capas. Be abejo, man su vienu Lakiu ir su kitu – visiškai skirtingi etapai.
– Rimo Tumino nuomone, absurdo dramaturgija – tai aukščiausio aktorinio meistriškumo mokykla. Ar pritartumėte šiai jo minčiai?
M. Capas. Absoliučiai taip, man šis vaidmuo padarė didelį poveikį, ypač repeticijos su Tuminu. Mano knygoje šios Becketto dramos puslapiuose prirašyta tiek pastabų... kai reikėjo prisiminimų apie Tuminą, aš su lupa skaičiau tas pastabas.
A. Žebrauskas. Labai svarbi ta ne vaidinimo, o buvimo užduotis. Dažnas aktorius, išėjęs į sceną, nori iškart veikti, kažką vaidinti... pridėti nuo savęs... O šitoje pjesėje reikia tiesiog būti, laukti. Kaip suvaidinti laukimą? Pradėti nerimauti, trypčioti vietoje? O juk kai laukiam, tai labai jaučiam einantį laiką. Tu stovi, o laikas eina.
M. Capas. Beckettas padeda pasitikrinti tą buvimo tikrumą ir kituose spektakliuose, kartais netgi kitame spektaklyje norisi pasielgti taip, kaip pasielgtų mano personažas iš „Belaukiant Godo“.
A. Žebrauskas. Šiame spektaklyje, pagal mano padalijimą – 21 scena. Tai labai daug. Ištisiniai dialogai, monologų mažai. Tai tokie suspausti koncentratai, iš kiekvienos scenelės galima sukurti po spektaklį.
– Ar Jūsų vaidinami personažai – Estragonas, Vladimiras, Poco – turi vienokius ar kitokius atitikmenis realiame gyvenime, ar jie yra labiau apibendrinti simboliai, nuorodos į kažkokias idėjas?
A. Dapšys. Turi, žinoma. Tik atskirose atkarpėlėse – jie visiškai realistiški ir suprantami, bet, paėmus bet kurį kitą, net ir mažiausią, epizodėlį, jau atsiranda visai kitas žmogus. Toks koncentratas. Jeigu lygintume su muzika, tai būtų simfonija. Temos keičia viena kitą eina paraleliai sluoksniais viena ant kitos užsikloja. Čia pagrindinė tema, o ten anglų ragelis skamba
A. Žebrauskas. Šnekant muzikos terminais, mano personažas būtų minoras, A. Dapšio – mažoras, kurie pereina vienas į kitą, o Poco – dar viena muzikinė tema. Viskas vyksta teatre, konkrečioje fizinėje teatro scenoje. Vladimiras svarsto apie Bibliją, evangelistus. Jam tai labai svarbu, jis įsigilinęs dėsto, nes taip struktūruoja gyvenimo laiką šitoj erdvėj, laukdamas. Repetuodami prisiminėm, kaip įkaušęs žmogus bare kimba kitam į atlapus: pasakyk man, kodėl taip buvo? Visos tos biblijinės, filosofinės tiesos – iš tiesų, kodėl taip buvo? Juk ir mes pagalvojam. Tada mums aišku, kokią situaciją vaidinam.
– Per tokias asociacijas Jūsų personažai žiūrovams tampa atpažįstami, sukelia prisiminimų...
A. Žebrauskas. Įdomu, kad kažką sukelia netgi tiems žiūrovams, kurie nelabai domisi teatru, nežino Becketto, bet juos veikia ta atmosfera, tas mūsų žinojimas, ką darom... Gal ir pasąmoningai veikia, atpažįsta tam tikras scenas... nors gal negalėtų paaiškinti, kodėl.
M. Capas. Kurdamas spektaklį, Tuminas kvietė mus galvoti apie vaikus – siekė tokio personažų grynumo, švarumo, vaikiško žingeidumo. Aiškino, kad tokį klausimą, kokį užduoda mūsų personažai, galėtų užduoti kokių penkerių metų vaikas, kuris paskui neanalizuoja gauto atsakymo, jam svarbu tik užduoti klausimą. Jis akimis ir klauso, ir girdi, ir mato... viską akimis. Gavęs atsakymą, nesustoja toje vietoje, nepasilieka. Tokia mozaika.
A. Dapšys. Kitaip tariant, nėra veiksmo perspektyvos.
M. Capas. Tas personažas atėjęs kaip į švarų popieriaus lapą. Bet tokių klausimų, kaip tas penkerių metų vaikas, kartais net suaugę žmonės neužduoda – ar bijo, ar nedrįsta... Vaikas nebijo paklausti.
– Kaip apibūdintumėt personažų santykius? Minėjot, kad kai kur Vladimiro ir Estragono santykiai primena gal net dviejų sutuoktinių rutiną... Bet pjesėje nėra moterų, tik vyrai.
A. Žebrauskas. Matom du valkatas – du vyrus...
A. Dapšys. ... kurie valkiojasi šiam gyvenimo kely.
A. Žebrauskas. Kodėl žmonės daugelį metų gyvena ir neišsiskiria? Nes bijo, kad išsiskyrus bus blogiau. Mano personažas klausia: „Ar ne geriau mums būtų išsiskirti?“ Vladimiras atsiliepia: „Gerai, skirkimės.“ O anas pagalvojęs atsako: „Dabar jau nebeverta.“ Šita frazė labai svarbi, nes jiedu jau penkiasdešimt metų kartu, o vis dar ketina skirtis. Aš manau, kad salėje dalis žiūrovų taip pat pagalvoja: „Man gal dar verta, gal dar spėsiu ką nors nuveikti“, o kita dalis pamano: „Et, ir man nebeverta, geriau jau taip gyventi...“
– O kaip išties – ar Jūsų personažai vis dėlto tiki, kad Godo ateis? Ar jis išties egzistuoja jų galvose?
A. Žebrauskas. Man rodos, kad Estragonas mažiau tiki, Vladimiras gal labiau, bet ir jo tikėjimas blėsta, nes pabaigoje jis jau supykęs sako Godo pasiuntiniui Berniukui: „Pasakyk tu jam...“ Estragonas nelabai tiki, kad ateis, bet daugiau nėra ką daryti – jeigu tu, Vladimirai, sakai, kad ateis, tada gerai, laukim.
A. Dapšys. Kaip ir Sūnus juk ateis... Juk bus antrasis atėjimas.
A. Žebrauskas. Taigi taigi... Koks sūnus? Dievo?
A. Dapšys. Taip. Sakė, kad ateis. Negirdėjai?
A. Žebrauskas. Girdėjau, skaičiau, buvau užmetęs akį į Bibliją.
– O gyvenime laukimas jums – sunki būsena ar viltinga?
A. Žebrauskas. Žiūrint, ko lauki.
A. Dapšys. Kaip mano mama sako: sunkiausia gyvenime – laukti ir vytis. Sena išmintis. Jeigu reikia laukti ir nieko neveikti, tai labai sunku.
M. Capas. Man tai laukimas – kančia.
A. Žebrauskas. Man asmeniškai patinka laukti, poilsis mane motyvuoja dirbti. Labai mėgstu ilsėtis ir dirbu tam, kad ilsėčiausi. Nes jeigu nedirbčiau, tai negalėčiau ilsėtis, nebūtų nuo ko ilsėtis. Todėl man patinka laukti.
A. Dapšys. Visas gyvenimas yra ėjimas link to poilsio.
A. Žebrauskas. Kaip ir Beckettas, manau, kad gyvenimas yra beprasmis. Prasmės yra tik tiek, kiek tu jos įdedi. Kaip sako Vladimiras: mes nuobodžiaujam, visi mūsų veiksmai – tik įpročiai, kad užpildytume tą tuštumą... Kažką darome, manydami, kad tai – prasminga, nors iš tiesų – beprasmiška. Jis taip kalba iš pesimistinės pusės, bet aš žiūriu į tą patį iš optimistinio taško. Gyvenimas yra beprasmis, bet aš lyg dievas įdedu į jį prasmę. Godo aš, tiesą sakant, nelaukiu. Štai Estragonas klausia: „O ko mes jo prašėm?“ Net nežino, ko prašė! Tai aš žinau, ko noriu, turiu tą savo beprasmišką laiką, jį užpildau prasmėmis, kurios mane „veža“. Atrandu prasmę kaip džiaugsmą. Užtat atjaučiu Estragoną, Vladimirą ir Poco, nes jie laukia, kad kažkas ateis ir viską sukurs už juos. Jie atiduoda savo laisvę į kažkieno kito rankas – to, kurio net nepažįsta. Aišku, pjesė rašyta po karo, veikė to meto aplinkybės, sunkumai, bet iš esmės kalbama apie tai, kad žmogus uždarytas savo individualybėje, savo noruose ar nenoruose. O norų mes nevaldom – jie yra arba nėra.
M. Capas. Aš kaip ir Poco – jeigu kas pasako „atostogos“ ar „pailsėti“, man tie žodžiai nesuprantami. O ką per tas atostogas daryti? Ką reiškia – „pailsėti“?
A. Žebrauskas. O aš galiu pailsėti. Atsigulu ant sofos ir pro langą matau kito namo kampą. Galiu taip gulėti kelias valandas. Ant to namo kampo atskrenda balandis, atsitupia, nuskrenda, debesis užeina... Jaučiu, kaip viskas atsipalaiduoja, ir aš ilsiuosi. Man patinka.
M. Capas. Tai pirksiu ir aš sofą.
A. Dapšys. Ilsiesi, kai sugebi būti čia ir dabar. O kai nepavyksta, kai jauti išgąstį, laukimą... nes bijai būti čia ir dabar, su savimi. Bijai būti savimi, nepasitiki. Patenki į užburto rato situaciją. Ar aš tikrai vertas tokios niekingos padėties? Reikia šio to pasiekti, kažką daryti... Ir kuo labiau bėgi, tuo labiau bėgi nuo savęs.
– Andriau, esate pasakęs, kad, jeigu ne Rimas Tuminas, tai Jūsų likimas būtų buvęs visiškai kitoks. Turbūt daugelis aktorių, kurių mokytoju buvo Tuminas, galėtų tą patį pasakyti. Ar tebejaučiate tą savo Mokytojo įtaką?
A. Žebrauskas. Kai eini per gyvenimą, iškyla visokių situacijų. Kai padarai tam tikrą pasirinkimą, susiklosto vienoks ar kitoks gyvenimo scenarijus. Dėl vienintelio pasukimo į kairę ar į dešinę gali pasikeisti ištisos žmonių kartos. Jeigu nebūčiau sutikęs Tumino, būčiau išėjęs iš aktorinio studijų antro kurso. Kai atėjo Tuminas, pamilau teatrą ir tada nėriau visa galva. Kai vaidinome diplominį spektaklį „Dėdė Vania“, netgi mėgdžiojau Tuminą, sukau barzdą kaip jis... negalėjau įsivaizduoti darbo su jokiu kitu režisieriumi. Tikrai jaučiau priklausomybę nuo Mokytojo. Paskui pradėjau dirbti ir su kitais, pradėjau pats bręsti, augti, kol apskritai atėjo noras būti savarankiškam ir vis mažiau sieti save su teatru. Įtaka, žinoma, liko.
– Jūsų sukurtas improvizacijos metodas vadinasi GODOPOCO – ar čia aliuzija į Beckettą?
A. Žebrauskas. Taip, pavadinimą sudaro dviejų personažų vardai. „Godo“ asocijuojasi su Dievu, o „Poco“ yra žemutinio prado, liaudiškai tariant – bybio, atitikmuo. Pjesėje yra scena, kaip Vladimiras su Estragonu laukia Godo, o ateina Poco. Tiedu klausia: jūs – Dievas? O tas atsako: ne, aš – bybys.
M. Capas. Ką, nesimato?
A. Žebrauskas. Sukūriau improvizacinį žaidimą apie žmogų, apie bendravimą. Sujungiau šiuos du žodžius, nes žmogus – pusiau Dievas, pusiau gyvulys. Bendraudamas su kitu, privalai pirmiausia priimti save: visa, kas dieviška, ir visa, kas gyvuliška. Ir kitą privalai visą priimti. Ir tada, bendraudamas, gali kreiptis į kurią tik nori kito žmogaus dalį. Jeigu kreipiesi kaip į dievą, gal ir atsilieps dievas. O jeigu kreipiesi kaip į gyvulį, tai ir atsilieps gyvulys.
– „Belaukiant Godo“ – Jūsų, trijų puikių aktorių, vizitinė kortelė. Linkiu šį spektaklį vaidinti dar ne vienerius metus ir meistriškai vis atskleisti mūsų akims ir ausims absurdiškus bei šviesius kasdienybės mažmožius.
A. Žebrauskas. „Belaukiant Godo“ dar galim pavaidinti kokius aštuonerius metus... Nes yra Estragono replika: „Kiek laiko mudu esame kartu?“, o Vladimiras atsako: „Ko gero, penkiasdešimt metų.“ O su A. Dapšiu ir M. Capu mes jau keturiasdešimt dvejus metus kartu, taigi dar aštuonerius pavaidinsim, jeigu ko nors nenutiks, ir replika bus tiksli. Tada galėsim ir užbaigti. Tad dar palauksim.
„Belaukiant Godo“ kviečiame išvysti jau šį ketvirtadienį, birželio 16 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.
