Pirmą kartą ne tik Vilniaus festivalyje, bet ir Filharmonijos scenoje bendrai programai susivienijo du ne sostinės kolektyvai – Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir Šiaulių „Camerata Solaris“ orkestras (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis), pristatę intriguojančią programą „Dangiškoji skraistė“.
Joje greta žymios XX amžiaus kompozicijos – brito Johno Taveneio kūrinio „Apsauganti skraistė“ („The Protecting Veil“) skambėjo mūsų garsaus smuiko virtuozo V.Čepinskio Siuita violončelei ir orkestrui „Infinitum“, dedikuota kūrinio solistui M.Bačkui.
Kuria nuo paauglystės
„Man būtų per didelė garbė reklamuotis kaip kompozitoriui. Smuiko studijų metais gavau kažkiek privalomų kompozicijos pamokų, bet specialiai nesimokiau komponuoti. Savo muzikoje neieškau jokių amerikų – genialiausia ir gražiausia muzika jau parašyta. Savo kūriniais noriu skleisti harmoniją ir ramybę. Tai savotiška terapija“, – dėstė užkalbintas V.Čepinskis, koncerte atlikęs ir jungtinio kolektyvo dirigento vaidmenį.
Vilhelmas nuo paauglystės kuria muziką ir jau prikaupė nemažai įvairaus žanro kūrinių – nuo pjesių smuikui, violončelei ir fortepijonui solo iki orkestrinių, vokalinių kompozicijų, muzikos fortepijoniniam kvartetui, maldų balsui, vargonams ir orkestrui pagal Šv. Raštą.
„Neblogų kūrinių suskaičiuočiau keliolika, o kai kurie iki šiol guli stalčiuose, nes nėra tai, ką būtinai reikėtų rodyti: romantinės, Niccolo Paganini stiliaus pjesės. Prieš kelerius metus žmona Viktorija ir mano ilgametis bendražygis M.Bačkus mane įkalbėjo viešai atlikti kai kuriuos kūrinius Lietuvoje. Kadangi publika juos sutiko labai šiltai, padrąsėjau“, – pasakojo Vilhelmas.
Mūza lanko ir naktį
Jo siuitą „Infinitum“ palankiai įvertino net kompozitorius Algirdas Martinaitis, pavadinęs ją „tikro muzikanto, o ne garsų preparuotojo darbu“. Sukurti Siuitą V.Čepinskį paskatino taip pat violončelininkas M.Bačkus, kuriam patiko bičiulio anksčiau parašyta pjesė violončelei ir orkestrui „Somnium“.
„Siuitos ėmiausi, nes turėjau ką pasakyti muzika. Rašau, kai mane aplanko mūza – ne kažkokiomis progomis ar pagal užsakymus“, – teigė V.Čepinskis.
Pavyzdžiui, dainų melodijos Friedricho Schillerio tekstais jam suskambo skaitant šio romantiko poeziją, o buvo užrašytos naktį. Siuitą Vilhelmas kūrė, aplinkui lakstant, griuvinėjant, cypaujant dukrelėms. „Didelę dienos dalį dirbu ir tėvu“, – prisipažino menininkas.
Klajokliškas gyvenimo būdas jo neatskyrė nuo šeimos, nes žmona Viktorija taip pat gavo darbo Šiaulių orkestre „Camerata Solaris“, yra jo smuikininkė. Darbadienius šeimyna leidžia Šiauliuose, o savaitgalius – sodyboje Zarasų rajone, kartais nuvyksta ir į Kauną.
V.Čepinskio šešerių metų dukra Marija ir ketverių Milena jį lydėjo ir į jungtinio orkestro repeticiją Klaipėdoje, ir į koncertą Vilniaus festivalyje. Šis vakaras menininkui buvo ypatingas – jis pasirodė Filharmonijoje net trimis amplua: kaip kompozitorius, dirigentas ir kaip kolektyvo vadovas.
„Manau, žmonės pamatė, kad į Šiaulius nuvažiavau su labai rimtais ketinimais ir ambicijomis. Ten dirbu nuo 2019-ųjų rudens – atmetus karantinus, ne taip ilgai, bet jau sulaukėme su orkestru gerų atsiliepimų ir iš šiauliškių, iš iš geriausių Lietuvos menininkų.
Turėjau ne vieną darbo pasiūlymą svetur, bet dėl Šiaulių ilgai negalvojau. Man reikia mano žemės, miško, dangaus, mano žmonių“, – atviravo V.Čepinskis.
Į kulminacijas lydi lietuviai
Šiemet Lietuvos kolektyvais remiasi didesnė Vilniaus festivalio dalis. Pasikviesti užsienio orkestrus vis dar sudėtinga. Tačiau jau pirmieji šventės koncertai parodė, kad Nacionalinė filharmonija ne veltui didžiuojasi stipriais muzikantais.
Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas temperamentingo graiko Vassiliso Christopouloso, festivalio scenoje atskleidė geriausias savo savybes. Grakščiai, virtuoziškai, šiltu tonu jo atlikti džiugūs Felixo Mendelssohno-Bartholdy kūriniai – „Itališkoji simfonija“ ir bisui sugrotas Scerco iš „Vasarvidžio nakties sapno“ – tapo emocine koncerto viršūne.
Nepamirštamas buvo ir Modesto Pitrėno diriduojamas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) koncertas su Pietų Korėjos pianistu Yekwonu Sunwoo. Net pagrindinėje šalies koncertų salėje nedažnai išgirstame tokį virtuoziškumo ir gelmės, intelekto ir muzikalumo derinį, kokį įkūnijo F.Chopino Antrojo fortepijono koncerto interpretacija Y. Sunwoo.
Pianistas kėlė pasigėrėjimą išpuoselėtu fortepijono garsu, subalansuotomis ir įprasmintomis emocijomis. Tikra meistrystės ir subtilumo viršūne tapo bisui jo atliktas Richardo Strausso „Morgen“ fortepijonui solo.
Filharmonijos kolektyvai ves publiką ir į skambiausias festivalio kulminacijas, kai Lietuvos kamerinis orkestras atliks jam parašyto kūrinio pasaulinę premjerą, o LNSO koncertuos su pasaulinėmis žvaigždėmis baritonu Thomu Hampsonu ir dirigentu Charlesu Dutoit.
