Šiais metais greta pasaulyje žinomų, ryškiausių atlikėjų festivalyje pakviesti dalyvauti Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir Šiaulių kamerinis orkestras „Camerata solaris“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis). Tai ypatingas įvykis daugeliu prasmių.
Atsimenu ilgoką istoriją buriant Kaune gyvenančius muzikus. Metams bėgant mieste atsirado veiklių žmonių, kurie palaikė idėją kurti profesionalų orkestrą: pradžioje kamerinį, vėliau Kauno miesto simfoninį orkestrą. Išaugęs iš 1988 m. įkurto Kauno kamerinio orkestro, nuo 2000 m. vadovaujamas Algimanto Treikausko, orkestro vyriausiojo dirigento Constantine`o Orbeliano (JAV), tapo prestižinių „Grammy“ muzikos apdovanojimų nominantu. Dabar – Kauno, Lietuvos ir viso Baltijos regiono kultūrinio gyvenimo dalis.
Klaipėdos kamerinio orkestro veiklą inicijavo gerą prof. Sauliaus Sondeckio orkestro mokyklą praėjusi, patyrusi orkestro artistė altininkė Vida Kuraitienė. Beveik du dešimtmečius ji ne tik puoselėjo kolektyvą, bet ir rūpinosi jo išlikimu. 2009-aisiais kolektyvui pradėjo vadovauti puikus violončelininkas Mindaugas Bačkus.
Formavosi repertuaro kryptys: baroko epochos ir aktuali šiandienos muzika. Taigi ir Lietuvos, ypač Klaipėdos kompozitoriai, turi puikią bazę kūrybai. Kolektyvas jaunas, todėl nutiko ir nuotaikingų pokštų: dirigentas Mindaugas Piečaitis įrašė savo kompoziciją katei su orkestru „CATcerto“. Rezultatas – atlikimas įtrauktas į Guuinnesso rekordų knygą!
Tačiau svarbiausia – greta vis ryškesniais darbais Lietuvos kultūros erdvėje pasirodančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Klaipėdos kamerinis orkestras ne tik naujomis interpretacijomis jau atstovauja Lietuvai tarptautiniuose festivaliuose – Šveicarijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, bet ir edukacinėmis programomis aktyviai ugdo jaunąją kartą.
Tokie baziniai kolektyvai miestui labai svarbūs: jie ne tik suburia profesionalus, bet ir visuomenėje tarnauja skleisdami šviesą ir aukštąją kultūrą. Deja, ne visada tai supranta ir naudojasi švietimo sistemos žmonės.
Tokią strategiją numano ir pajudėję muzikai profesionalai Šiauliuose. Būta židinių ir sovietmečiu. Žinoma Šiaulių operetės, pirmųjų orkestrų veikla (iniciatoriai Petras Juodelė, Jonas Lamauskas). Iniciatyva buvo Šiaulių muzikos mokyklų rankose. Tačiau atrodo, kad mieste neliko norinčių (ar galinčių?) orkestrui vadovauti. 2005 m. iš Vilniaus pradėjo važinėti smuikininkas Borisas Traubas, jį pakeitė kaunietis dirigentas Jonas Janulevičius, 2016-aisiais Ričardas Šumila.
2021 m. orkestras buvo pavadintas „Camerata solaris“, o šiuo metu jam vadovauja taip pat iš Kauno važinėjantis smuikininkas vunderkindas Vilhelmas Čepinskis. Orkestrui augti kviečiami padėti Lietuvos dirigentai. Programas čia ruošė Saulius Sondeckis, Juozas Domarkas, Modestas Pitrėnas, kartais programose dalyvauja žinomi solistai.
Manau, Šiauliams ypač svarbu turėti nors vieną ryškų klasikinę muziką propaguojantį, visuomenę edukuojantį kolektyvą. Kaip ir kitam regioniniam miestui – Panevėžiui, apie kurio Muzikinį teatrą mažai ką girdime. O gaila... Verta minėti aktyviau judančius Alytaus miesto muzikus.
Miestų savivaldos, Kultūros tarybos pareiga – visais atvejais remti, finansuoti šių židinių veiklą, skatinti juos būti visaverčiais Lietuvos kultūros dalyviais, savo veikla kuriančiais pažangią ateitį.
Koncertas filharmonijoje parodė, kad tai prasminga. Kažkodėl labai retai girdime talentingo smuikininko V. Čepinskio koncertų sostinėje, o dabar jis jungtiniam Klaipėdos ir Šiaulių stygininkų orkestrui dirigavo savo Siuitą violončelei ir orkestrui „Infinitum“ (dedikuota solistui violončelininkui Mindaugui Bačkui).
Ši programinė muzika – visomis prasmėmis romantinis sapnų ir realybės, nostalgijos, žemiškajame kelyje besikaupiančių emocijų atvėrimas. Romantinį jaudulį, nostalgišką potyrį sujaukusi dramatiška kulminacija klausytojus vedė link žemiškojo kelio pabaigos vizijos.
Didžiulis violončelės solo, reikalaujantis solisto ištvermės, puikaus instrumento valdymo visuose diapazonuose. Ir dirigavimo praktikos V.Čepinskiui, atrodo, netrūksta, nes muzika yra jo sieloje ir kūne. Muzikos skambėjimo rezultatas patikino, kad muzikos autorius žino, ką nori pasakyti ir geba tai išreikšti.
Antrojoje dalyje M. Bačkus su orkestru atliko britų kompozitoriaus Johano Tavenerio kūrinį „Apsauganti skraistė“ („The protecting Veil“). 45 minučių kūrinys – tarsi niekada nenutylanti giesmė Švč. Mergelei Marijai. Kaip malda – meditacija. Tai „violončelės ir styginių skambesio ikona“, – pažymi atlikėjai.
Solistas vertas didžiulių pagyrų: instrumentas savo aksominio tembro neprarado net labai daug naudojamame aukštame violončelės registre. Būtent muzikos esmė vienijo ištęstas kantilenas, netikėtus intervalų skambesius. Orkestras be dirigento puikiai sekė solistą ir kūrė nesibaigiančią styginių vibraciją. Prasmingai ir gerai intonuojant skambėjo orkestro grupių unisonai.
Kūrinį emociškai papildė spalvingos projekcijos, įrėminusios visą Filharmonijos sceną, rampą ir aukštą skliautą. Tai ir į mus iš aukštybių žvelgiančios akys, kryžius...
Ateityje gal pamatysime daugiau valstybės palaikomų, remiamų metropolio ir regionų bendradarbiavimo reiškinių.
