Antrojo Klaipėdos festivalio žiūrovai turės išskirtinę galimybę išgirsti jo debiutą senajame Klaipėdos elinge vyksiančiuose „Skrajojančio olando“ spektakliuose (rugpjūčio 5, 6 d.) ir operos koncerte (rugpjūčio 7 d.).
Per 30 metų trunkančią operos solisto karjerą T.Štonda yra pelnęs pripažinimą savo gimtojoje šalyje – kaip pagrindiniam Kijevo nacionalinės operos solistui jam suteiktas Ukrainos nusipelniusio artisto vardas.
Publika ir kritikai audringomis ovacijomis nepaliauja šlovinti jo talento tiek gimtinėje, tiek Prahos, Malmės, Antverpeno, Roterdamo bei kitų pasaulio šalių operos teatrų ir festivalių scenose.
2022 m. kovą T.Štonda tapo vienu iš Leipcigo operos geriausių solistų, čia sukūręs Fafnerio („Zygfrydas“), Hageno („Dievų žlugimas“) ir Gurnemanco („Parsifalis“) vaidmenis R.Wagnerio operose.
Jo debiutas operos teatre „Covent Garden“ Londone, kur jis turėjo dainuoti Didžiojo inkvizitoriaus partiją Giuseppe Verdi operoje „Don Karlas“, turėjo įvykti pernai, bet dėl pandemijos buvo perkeltas į 2023 m. birželį.
Solistas pasakoja apie dainomis reiškiamą palaikymą gimtajai šaliai, bei evakuacijos metu šeimą ištikusią tragediją.
– Ar spektakliai Klaipėdoje taps jūsų pirma viešnage Lietuvoje?
– Dar niekada nesu buvęs Lietuvoje, nors aplankiau daugybę šalių, dainavau kone visose Europos šalyse. Nepabuvota gal tik trijose, tad Lietuva viena – jų.
Šiuo metu dirbu Leipcige (Vokietija), netrukus važiuosiu dainuoti į Lincą (Austrija), paskui į Brėmeną (Vokietija). Tada jau vyksiu pas jus, į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą.
– Klaipėdoje dainuosite Dalandą „Skrajojančiame olande“. Kuo jums ypatinga ši partija?
– Dalando partija man nauja. Anksčiau man teko dainuoti kone visas R.Wagnerio operų tetralogijos „Nybelungų žiedas“ partijas, garsėjančias didele apimtimi. Teko dainuoti ir daugelyje kitų šio kompozitoriaus operų, tokių kaip „Zygfrydas“, „Reino auksas“, „Parsifalis“.
Iki sulaukdamas kvietimo dainuoti Dalandą, iš „Skrajojančio olando“ daugiau žinojau tik Olando partiją, ypač jo garsųjį monologą. Klaipėdoje Olandą dainuos mano bičiulis solistas Almas Švilpa, su kuriuo kartu dainavome Lione. Labai laukiu susitikimo su juo scenoje. Taigi Dalando vaidmenį ruošiu specialiai Klaipėdai.
Mano įkūnijamas personažas – Olando mylimosios Zentos tėvas, patyręs jūrų vilkas, senas kapitonas. Jis valdingas su eiliniais jūreiviais, tačiau visiškai persimaino išvydęs turtais garsėjantį Olandą. Viliojamas minčių apie praturėjimą, jis užsigeidžia ištekinti už jo savo vienintelę dukterį.
Tad „Skrajojančiame olande“ vaizduojamas veikėjas toks pat permainingas, kaip ir jo vokalinė partija. Vaidmuo daugiaplanis ir įtraukiantis. Tai nuostabi partija, su malonumu ją dainuoju, mokausi ir atsakingai ruošiuosi Klaipėdos festivaliui.
Esu atlikęs daug R.Wagnerio muzikos, bet Dalando debiutas manęs laukia būtent Klaipėdoje, ant marių kranto. Aš laimingas!
– Ar pirmą kartą dainuosite lauko scenoje, ant jūros kranto?
– Atvirame ore teko dainuoti daug kartų, man tai ne naujiena. Tačiau dar niekada neteko dainuoti ant jūros kranto. Tikiuosi jūros palaikymo.
Noriu tikėti, kad vasaros Lietuvoje palankios dainavimui ir aš neperšalsiu. (Juokiasi.) Juk vasaros pas jus nebūna šaltos?
– Kaip įvykiai Ukrainoje, karas gimtojoje šalyje paveikė jūsų gyvenimą?
– Tai siaubinga ir negali nepaveikti. Visi ukrainiečiai, kaip ir visas pasaulis, labai išgyvename dėl Ukrainos.
Vasario 22 d. išvykau iš Ukrainos į gastroles Leipcige – dainuoti, kaip įprastai. Negalėjau žinoti, kas įvyks po dviejų dienų. Įspėjimų būta, bet mes netikėjome, nors žinojome, kokią grėsmę Ukrainai kelia šalia esanti baisi šalis Rusija.
Mes iki paskutinės dienos tikėjome, kad karas šiame amžiuje neįmanomas, kad galima raketomis atakuoti kaimynus. Manėme, kad karas gali paliesti kurią nors Ukrainos dalį, bet ne apimti visą šalį.
Visa širdimi esu su savo tauta. Išgyvenu dėl žuvusiųjų, dėl sugriautų miestų. Tai baisu. Didžiuojuosi mūsų didvyrių kariuomene, sugebėjusia sulaikyti priešą.
Nepaisant to, visos Ukrainos gyvenimas pasikeitė po vasario 24-osios: milijonai žmonių pabėgo iš šalies, dalis grįžo. Karas tebevyksta ir tragiškai veikia visus ukrainiečius.
Evakuacijoje Lenkijoje mirė mano mama. Man labai sunku apie tai kalbėti. Mano tėvai slėpėsi nuo bombų slėptuvėse, vėliau bėgo nuo karo traukiniu, kuriuo vyko daugybė žmonių. Veikiausiai tarp jų būta ir sergančių COVID-19, nes mano mama užsikrėtė šia liga.
Atvykusi į Lenkiją mama pasijuto blogai, ligoninėje mirė. Dėl jos mirties kalta Rusija.
Tėtis sveikas. Jis neužsikrėtė. Jam pavyko atvažiuoti pas mane į Vokietiją, dabar gyvename kartu teatro skirtame bute. Mano draugė liko Ukrainoje, nes nenori palikti šalies. Ji apsistojo gana saugiame regione. Vaikų neturiu.
– Papasakokite apie ukrainiečių, esančių užsienyje, taikią kovą už laisvę: dainomis, komentarais, informacijos apie karą skleidimu...
– Aš daug bendrauju su vokiečiais. Jie palaiko Ukrainos tautą, bet jų šalies valdžios pozicija nevienareikšmė. Kas man, solistui, belieka? Tik dainuoti!
Dalyvavau ne viename Ukrainos palaikymo koncerte. Dainuoju ir kuo daugiau rašau apie tai, kas vyksta mano šalyje, įvairiose platformose, socialiniuose tinkluose. Kovoju informacijos fronte. Nesu žurnalistas, bet už laisvę kovoju telefono ekrane. Už savo komentarus Rusijoje greičiausiai ilgam būčiau pasodintas į kalėjimą.
Šiandien žmonėms labai reikia ir gydomosios klasikinės muzikos galios. Ji gelbsti sunkiose situacijose, gydo sielos žaizdas. Žinoma, ji taip pat ragina žmones atsigręžti į kenčiančią Ukrainą, jai padėti.
Sakoma, kad muzika mus pakylėja ir padaro geresnius. Tokie ir būkime!
