Skambėjo Gioaccino Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“ uvertiūra, vokiečių kompozitoriaus romantiko Felixo Meldelssohno-Bartholdy Ketvirtoji simfonija A-dur, „Itališkoji“. Liudwigo van Beethoveno Trečiąjį koncertą fortepijonui su orkestru c-moll skambino suomių pianistas Antti Siirala.
Šis koncertas įdomus atradimais: solisto, dirigento ir galimybės būtent aktyvių festivalio įvykių metu išgirsti, lyginti skirtingas, labai įdomias atlikėjų asmenybes.
Festivalio atidarymo koncerte skambinęs Pietų Korėjos pianistas Yekwonas Sunwoo žavėjo kameriška romantiko Fryderyko Chopino muzikos interpretacija, puikiai valdomu tušė. Pianistas nedemonstravo perlinio blizgesio, tačiau fortepijono klaviatūra dainavo, nedemonstruojama smulki pirštų technika glostė klavišus, tarsi skleisdama rūką, melancholiją.
Tokia buvo ornamentikos puošyba žavėjusi antroji koncerto dalis Lerghetto. Skambėjo subtilus rubato, elegantiška mazurka. Jautriais pirštais kūrė ne briliantinio žibėjimo, bet nuostabų elegiškos koloristikos pasaulį.
Suomių pianistas A.Siirala prisilietė prie kitokios stilistikos muzikos, sudėtingo L.van Beethoveno pasaulio: besikeičiančio, atspindinčio laikmetį ir jo asmenybės raidą. Solisto ir dirigento sukurta vieninga kūrinio struktūra žavėjo ryškiais temų charakteriais, tempo santykių logika, savitu filosofiniu požiūriu.
Puiki pianisto mokykla leido suskambėti klavišo išgaunamai garso gelmei. Net ir visi techniški pasažai liudijo kiekvienu garsu perteikiamą mintijimo svarbą. Kad ir pirmasis pasažas, skambėjęs ne kaip bravūrinis pagražinimas, bet prasminga įžanga į tolesnį pasakojimą. Kaip ir antrosios dalies gilus ir poetiškas dainingumas ar vis labiau šėlstantis rondo.
Tokia interpretacija – ne atsitiktinumas. Jaunas suomių pianistas pasišventė L.van Beethoveno kūrybai. Ne tik laimėjo jai skirtą konkursą, bet ir toliau ją pristato koncertų salėse, įrašų studijose. Publikai prašant A.Siirala stilingai paskambino Johanneso Brahmso Intermezzo.
Žavu buvo tai, kad tiksli ir raiški artikuliacija buvo itin pajusta dirigento. Retai būna, kad taip jautriai orkestras perimtų frazių tąsą, mintį. Puikiai susišaukė fortepijono ir orkestro solistų-pūtikų replikos: valtornos, fagoto... Styginių artikuliacijos, paslankios dinaminės atšaukos, tikslūs orkestro garsiniai kontrastai.
Orkestras žaižaruojančiai, šelmiškai, sumaniai naudojamu lengvu štrichu, juvelyriškai tiksliai pagrojo G.Rossini uvertiūrą: neforsuodamas nei dinamikos, nei tempų. Dirigentas ir orkestras įtikino, kad ir kamerinės sudėties styginių su pučiamaisiais orkestras puikiai skamba atlikdamas dažniausiai didelio simfoninio orkestro atliekamą repertuarą.
V. Christopoulos – vienas geriausiai pasaulyje žinomų Graikijos dirigentų. Daug koncertuoja Europoje, Kinijoje, Japonijoje. Dirigavo Londone, Miunchene, kituose Europos miestuose. Reikšmingi jo darbai Graikijoje.
Interpretuodamas F.Mendelssohno-Bartholdy Ketvirtąją simfoniją įdomus, savęs nedemonstruojantis, bet muzikos esmę perteikiantis dirigentas aiškiai suvokė, jog klausytojams pateikia būtent XIX a. vidurio vokiečių romantiko, o ne R.Wagnerio muziką.
F.Mendelssoho kūryba jo gyvenamuoju laikotarpiu buvo labai populiari, turėjusi įtakos daugeliui bendraamžių. Įdomios tapo pučiamųjų solistų partijos. Puikiai grojo ir mūsų pūtikai, buvo žavūs fleitos ir kitų solo. Girdėjome daug lengvo žaismo, korektiškų styginių artikuliacijų, nesuveltus orkestro instrumentų tembrų kontrastus, kurie perteikė itališko dainingumo, susikaupimo ir ugningo šokio dvasią.
Bisui orkestras tarsi muzikos fejerverką pagrojo Scherzo iš Mendelssohno muzikos „Vasarvidžio nakties sapnas“.
