Pirmoje dalyje maestro muzikuos su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru, antroje – su savo mokiniais, žymiausiais Lietuvos džiazmenais.
Nors koncertas skirtas V.Čekasino 75 metų jubiliejui, nesitikėkite scenoje išvysti fejerverkų ar dar kažką ypatinga. Jūs pamatysite mažą žmogutį, veikiausiai su juoda berete ir apsirengusį kažkuo nenusakomu, neaprašomu ir nesuvokiamu. Veikiausiai šiek tiek per dideliu švarku. Tikriausiai su tuo pačiu, kuriam, įtariu, kokie 35 metai?
„Visiškai teisingai, nusipirkau jį tik atsikėlęs gyventi į Vilnių 1970-aisiais. O šiandien jį išsitraukiau. Visiškai kaip naujas tiesa?“, – pasidžiaugė V.Čekasinas.
Apie šį legendinį švarką mes su maestro kalbėjomės 2005 metais. Tad švarkui dabar jau daugiau nei 50 metelių? Jei šįvakar maestro vilkės ir kitą švarką, garantuoju, vis tiek jis bus stilingas. O svarbiausia juk ne švarkas, bet saksofonas. Veikiausiai ir dabar jis bus tas, legendinis, suraišiotas virvelėmis. Kodėl? Vienas ČĶ (taip sutrumpintai vadinamas maestro) žino...
Pasitikdami maestro ant scenos, tik nedaugelis žiūrovų žinos, kad jo galėjome ir nebematyti.
„Nikolajevičiui (taip maestro vadina jo mokiniai) žiemą buvo atlikta planinė širdies operacija. Gijimas buvo itin sunkus ir kartais jis užsimindavo, kad nori sutvarkyti visus buitinius ir teisinius reikalus, nes kito laiko nebus. Daug apie ką teko ir pasikalbėt. Raginau nepasiduoti. Nikolajevičius rado stiprybės pakilti. Jaučiu jo jaudulį prieš šį koncertą“, – sako daug valandų su savo mokytoju praleidęs bosinės gitaros meistras Leonidas Šinkarenka.
Ką šįvakar publika išgirs, paslaptis net patiems muzikantams. Muzikuojant su V.Čekasinu nėra jokių taisyklių, viskas gali virsti aukštyn kojom, išsilieti iš visų numatytų muzikavimo rėmų. Argi nebuvo repeticijų? Buvo, bet repeticijos su maestro atrodo panašiai taip, kaip man teko kažkada stebėti.
„Įpuolęs į sceną, V.Čekasinas garsiai sukomandavo: „Eins, zwei, drei, pradedam! Baryšnios, prašom prie mikrofono!“ Trys dainininkės dramatiškais balsais užtraukė: „Ko nuliūdai, sese...“
„Ne, ne, ne! Jūs ne cerkvėje!“- maestro griebė mikrofoną ir pats taip subaubė, kad būgnininkams iš rankų iškrito lazdelės. Muzikantai įsiręžę plėšė savo instrumentus, sekdami maestro rankų mostus. Ko jis reikalavo, sugroti turbūt neįmanoma.
Tempas greitėjo, būgnai tratėjo. Nepatenkintas maestro pats griebė saksofoną, krito ant grindų ir pasispardydamas paleido treles į dangų.
Repeticija baigta! Maestro atsikėlė ir nusipurtė nuo kelnių dulkes. Muzikantai be jėgų suvirto ant grindų.
Paklaususi maestro apie jo kompozicijas, sulaukiau tokio atsakymo: „Kai kuriu kompoziciją, vizualinė laiko organizacija man lygiavertė kaip akustinė. Tai, ką mes darome, yra tik laiko organizavimas ir padeda įgyvendinti idėją, kuri yra manyje. Mano muzikantai taip pat turi būti aktoriai, jei to reikia mano idėjai“.
Jums nelabai aišku? Tai aiškiau bus žinant, kaip maestro motyvuoja savo muzikantus: „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam per galvą!“
Štai taip! Dabar jūs jau žinote, ko galite tikėtis šį vakarą!
