1889 m. nutapytoje drobėje vaizduojama varginga sena moteris, greičiausiai elgeta. Dailininko Vincento Slendzinskio (1838–1909) kūryboje vargetų, elgetų, piligrimų tema buvo svarbi: ją jis perėmė iš savo tėvo, taip pat dailininko Aleksandro Slendzinskio (1803–1878), kurio palikime žemiausio visuomenės luomo atstovų atvaizdų randama daugiau nei bet kurio kito XIX a. Lietuvos dailininko kūryboje. Abu Slendzinskiai šiuos žmones vaizdavo su pribloškiamu realizmu.
V. Slendzinskio „Moteris su rožiniu“, pasak akademikės Rūtos Janonienės, „tai aštrų socialinį ir humanistinį turinį įkūnijantis paveikslas. Per besimeldžiančios skurdo ir vargo iškankintos moters portretą dailininkas išreiškė ne tik užuojautą, bet ir gilų tikėjimą jos žmogiškąja verte. Sukrečiantis apčiuopiamos realybės atspindys paradoksaliai atskleidžia skausme glūdintį neapčiuopiamą būties grožį, kuris pajuntamas tik sielos akimis“.
Teisėjo kabinete graudino kaltinamuosius
Ankstesnis šio paveikslo savininkas aukciono „ARS VIA“ rengėjams papasakojo, kad jo tėvas Johnas Blake'as apie 1960 m. įsigijo šį kūrinį parduotuvėje Blakberne, Lankašyro grafystėje, ir nuo to laiko jis buvo jų šeimos nuosavybė.
Tačiau maždaug 1990 m. „Moteris su rožiniu“ buvo pavogta per įsilaužimą. Maždaug po pusmečio su šeima susisiekė policija ir pranešė, kad dingęs V. Slendzinskio paveikslas atsirado keistomis aplinkybėmis. Kai už sunkų vairavimo pažeidimą buvo suimtas ir įkalintas jaunas vairuotojas, motina, tvarkydama jo kambarį, spintelės gale rado paveikslą. Būdama Jehovos liudytoja, ji labai išsigando ir nedelsdama nunešė drobę policijos nuovadai sakydama, kad daugiau nebenori jos laikyti savo namuose.
Taip „Moteris su rožiniu“ grįžo pas ankstesnius savininkus ir, beje, buvo vienintelis jų daiktas, atgautas po minėto įsilaužimo. Jaunajam nusikaltėliui už paveikslo vagystę prie bausmės buvo pridėti keli mėnesiai.
„Po kelerių metų aš tapau Mančesterio apygardos teisėju ir, kadangi paveikslas nepatiko mano žmonai, jis kabojo mano kambaryje Mančesterio karališkajame teisme, tikintis, kad galbūt paskatins kaltinamuosius prisipažinti kaltais. Negaliu sakyti, kad taip ir buvo, bet paveikslas tikrai dažnai tapdavo mano kolegų aptariamu objektu“, – teigia V. Slendzinskio paveikslą 1974 m. paveldėjęs Johno Blake'o sūnus, kartu su juo praleidęs beveik pusę amžiaus. Pernai dailės kūrinys buvo perduotas vienam Londono aukcionui, o tai sudarė jam sąlygas būti sugrąžintam į tėvynę.
Vilniaus burmistro anūkas
Vilnius, Maskva, Žemutinis Naugardas, Charkivas, Sumai, Krokuva, Drezdenas ir vėl Vilnius. Kilęs iš giminės, nuo seno susijusios su Vilniumi, tapytojas V. Slendzinskis visą gyvenimą išlaikė ypatingą ryšį su Lietuvos sostine, tačiau dėl istorinių aplinkybių didžiąją savo gyvenimo dalį buvo priverstas praleisti toli nuo tėvynės.
Gimęs 1838 m. sausį Skrebinuose (Jonavos rajone), vaikystę būsimasis dailininkas praleido Vilniuje, savo senelio, buvusio Vilniaus burmistro Martyno Slendzinskio namuose. Slendzinskių šeima 1808–1822 m. turėjo namus Pilies didžiosios ir Stiklių gatvių kampe (dab. Didžioji g. 15), kur, pasak šaltinių, lankėsi net poetas Adomas Mickevičius.
Polinkį į dailę V. Slendzinskis paveldėjo iš savo tėvo, Vilniaus meno mokyklos auklėtinio A. Slendzinskio, kuris 1819–1831 m. studijavo Vilniaus universitete pas garsų to meto dailininką Joną Rustemą. Tuo laikotarpiu universitetas buvo meninės kūrybos centras, ugdęs estetinę kultūrą ir ruošęs dailininkus. Tačiau numalšinusi 1830–1831 m. sukilimą, rusų valdžia universitetą uždarė.
Jaunasis V. Slendzinskis tapybos pagrindus gavo dailininko Kanuto Rusecko (1800–1860) studijoje. Be tapybos, berniukas atsiskleidė ir kaip talentingas muzikantas, kurį globoti ėmėsi kompozitorius Stanislovas Moniuška.
Karjerą nutraukė draugystė su sukilėliais
1855 m. V. Slendzinskis išvyko studijuoti į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Ten jam puikiai sekėsi, studentiški V. Slendzinskio darbai pelnydavo medalius. Už aukštus pasiekimus jam, kaip vienam iš trijų geriausių mokyklos studentų, buvo skirta finansinė parama.
Čia dar 1855 m. buvo sukurtas ir garsusis V. Slendzinskio paveikslas „Senutė, verianti siūlą į adatą“, vaizduojantis elgetą prie Aušros Vartų. Šį paveikslą vėliau įsigijo archeologas grafas Adomas Pliateris, o šiandien jis eksponuojamas Lietuvos dailės muziejuje.
Tačiau studijuodamas Maskvoje, V. Slendzinskis įsitraukė ir į kraštiečių studentų konspiracinę veiklą. Todėl grįžęs į Lietuvą 1863 m. dar pasienyje buvo suimtas, o 1864 m. ištremtas į Žemutinį Naugardą Rusijos gilumoje. Gyveno mažame kambarėlyje, tačiau kukli buitis neatitolino jo nuo kultūrinės veiklos: koncertuose V. Slendzinskis skambino fortepijonu ir griežė smuiku, be to, rašė eilėraščius ir, žinoma, tapė paveikslus.
1867 m. gavęs leidimą persikelti į Charkivą, šiame mieste jis tapo sėkmingu portretistu ir tarp vietinių buvo gana populiarus. 1872 m., gavęs leidimą išvykti į Vakarų gubernijas, pirmiausiai apsigyveno pas savo brolį Aleksandrą Krokuvoje, vėliau išvyko į Drezdeną, kur apsigyveno kartu su istoriku Juozapu Ignotu Kraševskiu, ypač vertinusiu lietuvių dailę. V. Slendzinskis nutapė ir jo šeimos portretus.
Grįžęs į Krokuvą ir keliaudamas po apylinkes, 1875 m. menininkas netyčia peržengė Austrijos–Vengrijos sieną. Už tai buvo suimtas bei išsiųstas atgal į Charkivą.
Darbingas gyvenimo finišas
Leidimo grįžti į Vilnių V. Slendzinskis sulaukė 1883 m. ir šiame mieste praleido likusius savo gyvenimo metus. Čia vedė Aną Čechavičienę, garsaus Vilniaus fotografo Jozefo Čechavičiaus našlę, ir padėjo jai rūpintis buvusio vyro palikto nuotraukų archyvo viešinimu.
Vėlyvasis kūrybos laikotarpis, kuriam priklauso ir „Moteris su rožiniu“, pačiam V. Slendzinskiui buvo kūrybiškai intensyvus. Jo paveikslus savo kolekcijoms noriai įsigydavo garsūs to meto šviesuoliai, pavyzdžiui, rašytojas Vladislovas Sirokomlė.
V. Slendzinskis mirė 1909 m. rugpjūčio 6 d. ir buvo palaidotas Bernardinų kapinėse šalia savo tėvo ir senelių. Ten pat po kurio laiko atgulė ir jo žmona. O dailininko sūnus Liudomiras Slendzinskis (1889–1980) taipogi tapo dailininku ir prisidėjo prie dailės studijų Vilniaus universitete atgaivinimo.
