Iš Vakarų nelegaliai sklidusi roko muzika tapo svarbia 8-ojo dešimtmečio jaunimo saviraiškos laisvės ir pasipriešinimo sovietiniam režimui forma. Lietuvišką jaunimą ypač sudomino kontraversiškai vertinta Andrew Lloydo Webberio roko opera „Jesus Christ Superstar“, kuri lietuvišką sceną, nors ir kiek improvizuotą bei nelegalią, pasiekė anksčiau nei kitose Europos šalyse.
Nors šiandien Lietuvos teatro scenos neriboja sovietinė cenzūra, roko operos žanras joje užima ypatingą vietą, nes dažnam žiūrovui vis dar primena apie 8-ajame dešimtmetyje vyravusią laisvės troškimo ir maišto dvasią. Ne itin jauki, bet nostalgiška 1972-ųjų atmosfera ir joje besivystę įvykiai tapo inspiracija kompozitoriui Kiprui Mašanauskui ir libreto autoriams Godai Simonaitytei bei Arnui Ališauskui, kurių roko operos „1972“ premjera įvyks simboliškoje vietoje simbolišku laiku – gegužės 14-ąją, Kauno miesto sode įsikūrusiame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
Pagrindinius vaidmenis kuria roko operų ir miuziklų grandai – Mantas Jankavičius, Jeronimas Milius, Rokas Laureckis, Martynas Beinaris, Dileta Meškaitė, Marija Arutiunova, Karina Krysko ir kiti.
Spektaklio režisierius Kęstutis Jakštas ir dramaturgė Goda Simonaitytė kūrybiniame procese žinių ir inspiracijų sėmėsi iš įvairios dokumentinės 8-ojo dešimtmečio medžiagos. Dalindamiesi įspūdžiais, kūrėjai sako, jog žiūrovas roko operoje „1972“ išvys ne tik niūrias kovas už nepriklausomybę menančius atributus, bet ir atpažins džiaugsmingus paaugliško gyvenimo momentus. „Ši istorija yra apie tuometinio jaunimo chebrą – apie hipius ir bitlininkus, kurių elgsena bei išvaizda tuometiniame kontekste buvo laisva ir iššaukianti, tad sovietų valdžios buvo interpretuojama kaip antitarybinė veikla“, – pasakojo libreto bendraautorė G. Simonaitytė. Pasak jos, tokie žmonės buvo atsvara sovietinės valdžios draudimams.
Roko operos kūrėjai nesistengė kurti herojiško Romo Kalantos paveikslo – čia jis vaizduojamas kaip melancholiškas devyniolikmetis, kurio veiksmai išjudino visuomenę ir inspiravo vėlesnius politinius įvykius. Centrine istorijos ašimi buvo pasirinkta mažiau žinoma, tačiau kovose už laisvę ne mažiau svarbi Vytauto Kaladės asmenybė. Šį vaidmenį kuriantis Jeronimas Milius pasakojo, jog scenoje persikūnyti į atitikmenis realybėje turinčius personažus yra įdomu, tačiau informacijos apie juos nėra išlikę daug, tad laisvės interpretacijai tikrai lieka. „Dokumentiškai atkurti šių personažų mes nelabai galime, tad leidžiame sau juos interpretuoti savaip, norime parodyti jų žmogiškąsias puses. Vytautas Kaladė 1972-aisiais buvo jaunas žmogus, kuris linksminosi, svajojo, kūrė. Man, kaip atlikėjui, svarbu perteikti, kaip jis tai galėjo daryti 8-ojo dešimtmečio kontekste“, – sakė J. Milius. Anot atlikėjo, roko operoje atvaizduojami įvykiai žiūrovui pateikiami kaip Vytauto Kaladės prisiminimai, tad jam teko ypatinga užduotis – tapti ir istorijos pasakotoju, ir jos dalyviu.
1972-ųjų atmosferą atkuria ir roko operos muzika, kurioje kompozitorius K. Mašanauskas nevengia užuominų į A. L. Webberio roko operą „Jėzus Kristus Superžvaigždė“. Pasak spektaklio dirigento Jono Janulievičiaus asistento Manto Jančiausko, 1972-uosius metus Lietuvoje ir Europoje žymėjo ne tik politinių protestų gausa, bet ir proveržis roko muzikoje. „K. Mašanauskui buvo labai svarbu atkurti to laikmečio skambesius, tad buvo didelis iššūkis atrasti originalius vintažinius skambesius. Įkvėpimo kompozitorius sėmėsi iš „Queen“, „Led Zeppelin“, „The Doors“, – pasakojo M. Jančiauskas. Dirigentas sako, jog roko opera yra ypatingas žanras, nes jame roko dainos yra atliekamos ne paprastu, o simfoniniu būdu, tad roko muzika čia įgauna dar daugiau spalvų. Todėl, anot M. Jančiausko, A. L. Weberio roko operos „Jėzus Kristus Superžvaigždė“ pastatymas Lietuvoje 1971 m. buvo itin svarbus įvykis ne tik politiniu, bet ir muzikiniu aspektu. Anot jo, „1972“ yra tam tikras šio įvykio pagerbimas – atgarsiai ryškūs ne tik „1972“ muzikoje, bet ir siužete, kur veikėjai klausosi „Jėzus Kristus Superžvaigždė“ plokštelės.
Roko operos „1972“ muzika vyresnės kartos žiūrovui neabejotinai kels nostalgiją, tačiau aktuali ji bus ir jaunam klausytojui. „Jauni žmonės dabar klausosi senų roko grupių, tad rokas grįžta. Būtent tokį psichodelinį roką, maišytą su populiariąja muzika, groja ir dauguma šiuolaikinių indie grupių, tad jaunimui bus artima ne tik „1972“ pasakojama istorija, bet ir roko operos muzika“, – įsitikinęs M. Jančiauskas. Pasak dirigento, roko operos žanras yra teatro žanras, tad „1972“ muzikiniai numeriai tikrai neskambės kaip atskiros dainos. „Muzika taikliai perteikia emocijas, jausmus, tad kartais ji labai jautri, o kartais – maištinga ar net griežta“, – sakė M. Jančiauskas.
J. Milius mano, jog klausytojas, besibaiminantis pernelyg maištingo roko muzikos skambesio, į roko operą „1972“ turėtų pažvelgti kaip į miuziklą, kuriame naudojami roko muzikos elementai. Pasak jo, K. Mašanauskas orientavosi į konkretų laikotarpį, kuriame rokas nebuvo sunkus, nes sunkiojo roko atšakos išsivystė vėliau. „Man, kaip roko muzikos atlikėjui, labai smagu, kad gitarų čia yra daugiau nei miuzikle, bet jų tikrai nėra per daug“, – sakė jis.
Klavišiniais instrumentais roko operoje grojančio Juliaus Vilnonio nuomone, roko operos žanre pinasi įvairūs muzikos stiliai – džiazas, bliuzas, populiarioji muzika, rokas, tad roko opera yra įdomi ne tik roko muzikos gerbėjams. Tačiau, anot jo, roko muzika komunikuoja ir užmuzikines prasmes. „Rokas kaip žanras man visuomet asocijavosi su protestu ir normų laužymu, pradedant plaukų ilgumu ir atitinkama apranga, baigiant visuomenės elgesio normų nepaisymu. Visa tai prisimenu iš savo jaunystės, nes buvau Romo Kalantos įvykių liudininkas. Vienas iš variklių tuomet buvo tai, jog jaunimas nenorėjo gyventi pagal Maskvos nustatytą šabloną. Žvilgsnis į Vakarų kultūrą, visų pirma, roko muziką, veikė kaip pasipriešinimo simbolis“, – prisimena J. Vilnonis. Pasak jo, „1972“ perteikia tų laikų dvasią daug taikliau nei tai bandantys padaryti kino filmai.
Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio nereikėtų vertinti kaip dokumentikos. Vis tik libreto bendraautorė G. Simonaitytė sako, jog šis kūrinys yra labai stiprus priminimas apie laisvą Lietuvą ir mūsų istoriją.
„Tokių priminimų labai reikia, nes kartais sudėtingas situacijas ir žmones pamirštame labai lengvai – priprantame prie geresnio gyvenimo, neįvertiname, kokiu keliu jis buvo pasiektas“, – sako ji. Tad roko opera „1972“ ne tik atkurs Lietuvai svarbius įvykius, tapusius reikšmingu įkvėpimu kovoje už laisvę, bet ir primins, jog net ir mažiausias politiškas žmogaus veiksmas gali atnešti svarbų pokytį.
