Išsikvepiant pandemijai muzikos gyvenimas ima tekėti įprastu ritmu – į festivalius grįžta pasaulio žvaigždės, menininkų kelionių netrikdo ribojimai dėl kovido.
Tačiau muzikos peizažą dabar keičia kita neganda – karas Ukrainoje. Apie tai – pokalbis su 67 metų meno vadybininku G.Kėvišu, dirbančiu su tarptautinio kalibro atlikėjais.
– Bendradarbiaujate su daugeliu žinomų pasaulio muzikų, tarp jų – ir rusų kilmės. Kaip išsiaiškinate jų politines pažiūras? Juk nepasmerkusieji karo Ukrainoje Vakarų scenose nėra laukiami.
– Tie dalykai yra sekami, bet menininkų pažiūros ne visada akivaizdžios: kai kurie svyruoja ar vengia jas deklaruoti, nes „nėra politikai“.
Kartais neužtenka ir pasmerkimo. Štai rudenį su savo įmone „Riverside Music“ rengsime Londono Karališkojo filharmonijos orkestro europinę turnė, vienas jos koncertas spalio 12-ąją numatytas Kaune. Pietų Lenkijos miesto Belsko-Bialos salė pareikalavo, kad pakeistume ir koncerto dirigentą Vasilį Petrenką, ir solistą smuikininką Sergejų Krylovą.
Karališkojo filharmonijos orkestro meno vadovas V.Petrenka jau daug metų dirba su britų kolektyvais. Jis vienas pirmųjų pasmerkė karą, atsisakė pareigų Maskvoje ir sustabdė veiklą Rusijoje – dabar ten yra persona non grata, gautų 15 metų kalėjimo, jei grįžtų.
Kaip žinome, nuo karo viešai atsiribojo ir Lietuvos kamerinio orkestro vadovas S.Krylovas, tačiau užsakovams šių argumentų nepakako – jie sakė negalintys garantuoti rusų atlikėjų saugumo. Juk Lenkijoje ypač daug pabėgėlių iš Ukrainos – dar paleis kas plytą į artistus.
Vis dėlto V.Petrenką palikti lenkai sutiko, o S.Krylovą buvome priversti pakeisti ukrainiete smuikininke. Be to, nutarėme skirti koncertą Ukrainai, numatėme atlikti ukrainietiškus bisus ir himną.
Karališkasis filharmonijos orkestras man iš karto pasakė, kad nepriims jokio rusų solisto ar dirigento, kurie nebus viešai atsiriboję nuo karo. Jis labai jautriai reaguoja į slaviškas pavardes.
Vroclavo muzikos forumas paprašė mūsų pašalinti iš programos Sergejaus Prokofjevo simfoniją: visą ateinantį sezoną šios salės programose nebus nė vienos rusų kompozitoriaus pavardės.
Manau, galima kurį laiką gyventi ir be jų, bent jau tol, kol juos išugdžiusi tauta niokoja kitą. Labiau gaila kiekvieno žuvusio Ukrainoje nei bet kurio, tegu ir genialaus, didžiųjų rusų opuso. Pasaulis keičiasi.
– Vadinasi, artistai kartais nukenčia vien dėl savo rusiškos pavardės?
– S.Krylovo atvejo kitaip nepaaiškinsi. Jis seniai gyvena Kremonoje, yra labiausiai susijęs su Italija ir Lietuva. Tiesa, pastaraisiais metais smuikininkas sulaukdavo daug pasiūlymų koncertuoti iš Maskvos, jis džiaugėsi įsitvirtinęs Rusijos scenose, nes tai – ne tik finansinis, bet ir kūrybinis pasitenkinimas.
Rusijoje visada buvo puikių muzikų ir menininkų, išsilavinusi auditorija.
Prisimenu, gūdžiais Leonido Brežnevo laikais, kai studijavau Maskvoje aspirantūroje, P.Čaikovskio salėje patirdavome vos ne nušvitimą.
Jos durininkas ar bilietų kontrolierius galėdavo papasakoti apie muziką daugiau nei kai kurie mūsų pseudointelektualai.
Karas nubraukė S.Krylovo perspektyvas Rusijoje, nes pasirinkimas buvo vienas. Iš viso, sakyčiau, šis smuikininkas iki šiol nėra pakankamai įvertintas. Jis jau seniai turėjo mėgautis pasauline karjera.
Pažįstu S.Krylovą apie ketvirtį amžiaus – pirmą koncertą jam surengiau dar 10-ojo dešimtmečio pabaigoje. Jis iš tų žmonių, kurie mažai domisi politika. Bet dabar išlikti apolitiškam neįmanoma.
– To įrodymas – jūsų cikle Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre su Tulūzos orkestru koncertavusio dirigento Tugano Sochijevo likimas.
Paprašytas prancūzų deklaruoti savo politines pažiūras, jis pareiškė, kad perteikia jas savo muzikine veikla, bet galiausiai atsistatydino ir iš Maskvos Didžiojo teatro, ir iš Tulūzos nacionalinio Kapitolijaus orkestro meno vadovo pareigų.
Gal norėjo išlikti lojalus savo mentoriui ir kraštiečiui Valerijui Gergijevui?
– Net nežinau, kur jis dabar gyvena. Matyt, jo situacija sudėtinga. Tai talentingas menininkas. Kadaise Šlėzvigo-Holšteino festivalyje jis pakeitė susirgusį V.Gergijevą parepetavęs su orkestru kelias valandas ir padirigavo koncertą geriau už savo mentorių.
Šiuo metu neįmanoma išlikti vienur ir kitur – netektys laukia bet kuriuo atveju. Štai gerokai per ilgai delsusi pasmerkti karą operos primadona Ana Netrebko neseniai po spektaklio Monte Karle nusilenkė publikai po Ukrainos vėliavos projekcija scenoje. Vargu ar jai dar liko galimybių Rusijoje, nors jos nuoširdumu aš esu linkęs suabejoti.
Labai gerbiu „Metropolitan Opera“ vadovą Peterį Gelbą už principingumą. Jis ryžtingai atsiribojo nuo dvejojančių rusų artistų, neskuba grąžinti į savo vadovaujamo teatro sceną ir A.Netrebko.
Dabar Rusijoje iš vadovų jau reikalaujama oficialiai paremti karą, jeigu nenori prarasti savo pareigų. Dėl to iš darbo buvo atleista Rusijos nacionalinio simfoninio orkestro direktorė.
Tai gresia ir šio orkestro vadovui Michailui Pletniovui, kuris yra Šveicarijos pilietis.
Maskvos valstybiniam simfoniniam orkestrui daugiau kaip 30 metų vadovavęs Pavelas Koganas atsisakė šių pareigų ir kovo pradžioje paliko Rusiją.
Apie meno ar sporto apolitiškumą galima kalbėti demokratiškuose kraštuose, bet tai neįmanoma Rusijoje ar buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Rusai visada naudojo kultūrą ir sportą politiniams tikslams. Kai smuikininkas Davidas Oistrachas 1937 metais laimėjo Karalienės Elžbietos konkursą Briuselyje, pranešimas apie tai pasirodė pirmajame „Pravdos“ puslapyje. Niekur kitur pasaulyje to negalėtų būti.
Kodėl rusų sportininkai nuodijami dopingu? Tai valstybinė politika – gyvybiškai svarbu pasigirti pergalėmis, kai daugiau nėra kuo.
Šiame kontekste dar visko bus. Bet yra žmonių, kurie iš karto paviešino savo poziciją suvokdami, kad menininko žodžiai yra labiau girdimi nei kitų, todėl jie privalo kalbėti nesvarstydami, ar tai politikavimas, ar ne.
– Kas iš jūsų pažįstamų žinomų menininkų tai padarė pirmieji?
– Visiems yra žinoma smuikininkų Gidono Kremerio ir Lizos Batiašvili, pianisto Jevgenijaus Kisino, violončelininko Mišos Maiskio, operos solistės Elynos Garančos pozicija.
J.Kisinas man atsiuntė savo interviu Vankuverio laikraščiui nuorodą, jame jis sudėliojo visus taškus ant i – pasirašyčiau po kiekvienu jo sakiniu. Rusus menininkas vadina tikruoju vardu – Kremliaus banditais. Nebijo kaltinti ir Vakarų dėl nuolaidžiavimo Rusijai.
Jo įsitikinimu, šio karo galėjo nebūti, jei Vakarų sankcijos būtų buvusios įvestos po Krymo okupacijos. Pastarosios taip pat galėjo nebūti, jei sankcijos būtų buvusios įvestos po Gruzijos įvykių, o ten rusai nebūtų kėlę kojos, jei būtų buvę nubausti po Čečėnijos.
J.Kisinas nepripažįsta kompromisų. Jis atsisakė koncertuoti su V.Gergijevu dėl šio politinių pažiūrų ir požiūrio į profesinę etiką.
Pasakė, kad nekoncertuos Kinijoje, kol ją valdys komunistai. Nors dažnai su juo susirašinėjame, esame geri pažįstami, profesiniai reikalai mūsų nesieja – jis visur turi savo vadybininkus, kuriems nori išlikti ištikimas. To negalėčiau pasakyti apie daugelį atlikėjų. Gerbiu jo poziciją, nors man tai nenaudinga.
– Netrumpai bendravote ir su V.Gergijevu. Kaip jūs manote, ar jo tarptautinė karjera baigta?
– Su V.Gergijevu susipažinome dar 1992-aisiais, kai jo žvaigždė tik kilo. Tada jis dar nebuvo toks, koks vėliau tapo.
Muzikos pasaulyje gerai žinomi jo pomėgis vėluoti, žmonių nepaisymas, verčiant jo laukti net ne ištisas valandas, o kelias dienas. Jį visada lydėdavo stresas – ant kortos buvo statomas koncertų likimas, bandoma klausytojų kantrybė.
Dirbti su V.Gergijevu kartais būdavo tikra kančia. Bet po koncertų jam viską atleisdavo, nes joks dirigentas negalėjo scenoje to, ką gali V.Gergijevas. Dėl to jis buvo itin populiarus.
Iki savo pareiškimo apie 2014-ųjų įvykius Ukrainoje, kur, anot jo, savi šaudė į savus, jis ne kartą lankėsi Vilniuje. Pastarąjį kartą Lietuvoje V.Gergijevas gastroliavo su Marijos teatro orkestru 2012 metų sausio 13-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje pakviestas koncerto mecenato Vladimiro Romanovo. Mes tada jau nebendravome.
Niekada neslėpiau, kad mūsų pažiūros nesutampa, bet tikėjau, jog galima atskirti darbą ir politiką. Ilgai maniau, kad vienintelis dalykas, galintis sužlugdyti jo karjerą, yra profesinės drausmės stoka, nes politiniai protestai jo adresu greitai išsikvėpdavo.
Man ne kartą teko būti jo koncertuose įvairių protesto akcijų liudininku: protestuotojai greitai dingdavo nuo scenos, o V.Gergijevas sulaukdavo sėkmės. Juk Miuncheno filharmonijos simfoninis orkestras, nepaisydamas dirigento politinės orientacijos, neparankių įpročių ir būdo, buvo pratęsęs su juo sutartį iki 2025 metų.
Tačiau karas pakeitė pasaulį. V.Gergijevas yra Putino žmogus ir nusipelnė visų jam skirtų sankcijų. Nežinia, kada Vakarai jį priims, kaip ir kitą V.Putino žmogų – pianistą Denisą Macujevą. Manau, Rusija niekada netaps kitokia – agresija pagrįsta ekspansija yra natūrali jos būsena.
