V.Kelmelytė antradienį buvo rasta negyva savo namuose Vilniuje. Į gimtinę ji buvo grįžusi po 25 metų, praleistų užsienyje – Sofijoje ir Paryžiuje. Gyveno čia tik daugiau kaip dvejus metus, sakė grįžusi ne visam laikui – sutvarkyti tam tikrų dalykinių ir emocinių reikalų, pasimėgauti gyvenimu savo namuose. Vilnių aktorė vadino vienu gražiausių miestų.
Iš Lietuvos ją išginė meilė čia dirbusiam prancūzui. 1995 m. su tuomečiu savo draugu prancūzu Fredericu Jugeau, kuris Prancūzijos ambasadoje Lietuvoje ėjo kultūros atašė pareigas, V.Kelmelytė išvažiavo į Bulgarijos sostinę Sofiją – F.Jugeau buvo perkeltas dirbti audiovizualinių medijų atašė į Bulgariją. Ten pora gyveno ketverius metus, vėliau išvyko į Paryžių, kur V.Kelmelytė praleido apie 20 metų, jau išsiskyrusi su Fredericu.
Prieš išvykdama gyventi į Bulgariją V.Kelmelytė jau buvo žinoma Lietuvoje teatro ir kino aktorė. Baigusi Lietuvos konservatoriją. (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1985–1989 m. ji dirbo Kauno dramos, vėliau – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Kaune ji vaidino režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose „Literatūros pamokos“, „Strazdas – žalias paukštis“, „Antigonė“, Vilniuje – spektakliuose „Pigmalionas“, režisieriaus Oskaro Koršunovo „Labas Sonia Nauji metai“. Už Almos vaidmenį spektaklyje pagal Ingmarą Bergmaną „Persona“ buvo nominuota Kristoforo apdovanojimui (dabar Auksinis scenos kryžius. – Red.).
Aktorė nusifilmavo J.Vaitkaus kino juostose „Pabudimas“, „Don Žuanas“, „Strazdas – žalias paukštis“, „Vienui vieni“, vaidino Algimanto Puipos kino filmuose „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, Audriaus Juzėno „Rojuje irgi sninga“, Aloyzo Jančoro „Aš nežinau, kas esu aš“, kituose.
V.Kelmelytė nusifilmavo ir keturiuose filmuose Bulgarijoje, ten dėstė aktoriaus meistriškumą Sofijos konservatorijoje, filmavosi reklamose ir trumpametražiuose filmuose Paryžiuje. Prancūzijoje ji buvo įgijusi ir SPA terapeutės diplomą, dirbo grožio ir sveikatingumo srityje, taip pat – prestižinėje juvelyrikos ir parfumerijos parduotuvėje.
Pastaruoju metu Vilniuje aktorė buvo įsidarbinusi auklėtoja Vilniaus tarptautiniame prancūzų licėjuje Antakalnyje ir SPA „Provanso kvapai“. „Turėjau tokį gyvenimą, kuris man buvo geras“, – sakė V.Kelmelytė paskutiniame savo interviu „Lietuvos rytui“.
Aktorės gedi trys jos vaikai – Vilniuje gimęs Antanas, Sofijoje gimusi Sarah ir paryžietė duktė Lisa Marie. Vaikų tėvai – skirtingi.
„Ji turėjo auksinę ir meilės kupiną širdį, kuri šildė mane, mano seses ir begalę draugų. Paskutinį kartą mačiau mamą scenoje Jaunimo teatre spektaklyje „Vyšnių sodas. Po dešimties metų“. Ji vaidino Ranevskają. Šalia manęs sėdėję žmonės verkė, scenoje verkė aktoriai. Man buvo sunku, nes veiksmas, kuris vyko ten – tiesiog buvo per arti jos gyvenimo.
Per mūsų paskutinį pokalbį ji man sakė, kad norėtų suvaidinti mano režisuotame spektaklyje, kad ji tam pasiruošusi ir nori dar kartą grįžti į sceną. Aš sakiau „Mama, taip, taip ir bus“. Dabar liko tik žodžiai. Ji mano atmintyje išliks kaip nuostabi moteris ir aktorė. Ačiū jai už viską. Pelenai į pelenus, dulkės į dulkes. Ilsėkis ramybėje, Mama.“ Tokiais jautriais žodžiais su V.Kelmelyte atsisveikino jo vyriausiasis sūnus teatro režisierius Antanas Obcarskas.
Urna su menininkės pelenais išlydėta į jos gimtąją Juodkrantę.
