Vesdami ekskursiją jie prisiminė, kaip 2011 metais dalyvavo Menų spaustuvės programoje „Atvira erdvė“, kurios metu gimė urbanistinio šokio spektaklis – „Fee-Link“, vėliau tapo rezidentais ir įkūrė savo šokio teatrą, kaip keitėsi jų suvokimas apie profesionalius scenos menus, kokių patirčių įgavo bei dalinosi čia nutikusiomis įdomiausiomis istorijomis. Prieš šeštadienio ekskursiją su Airida ir Laurynu susitikome pokalbiui.
– Papasakokite, kaip prasidėjo „Low Air“ draugystė su Menų spaustuve.
– Tada kai dar neturėjome savo šokio mokyklos, pastovių erdvių kūrybos procesams, repeticijoms, fizinės vietos, Menų spaustuvė buvo mums pirmieji namai. Šiuo metu šią erdvę galime įvardinti kaip mūsų teatro namus, o kai kalbame apie namus, tai mintyse ne tik pastatas ar sienos iškyla, kalbame labiau apie dvasią, aurą ir ją kuriančius žmones, kurie net ir rotuodamiesi išlaiko tą šilumą, dėmesį, atsakomybes ir pagarbą besilankantiems šioje erdvėje.
Mums Menų spaustuvė yra vieta, kur visada gera sugrįžti, ateiti pabūti, įsitraukti į įvairias menines veiklas, stebėti kolegų darbus. Ši vieta mums asocijuojasi su šiuolaikiniu scenos menu, ypatingai šokiu, todėl stipriai mums artima. Būna einame su šokio, trenažine apranga į „Shinzo“ (kavinė įsikūrusi Menų spaustuvės erdvėse) kavos po spektaklio perbėgos ar repeticijos ir žinom, kad niekas į mus kreivai nežiūrės, kad sutiksim kolegas ar draugišką savanorį ir apsikeisime įdomiomis naujienomis apie kultūrą, lauko gyvenimu ir smagiai pasijuoksime.
2011 metais, mums Menų spaustuvė buvo lyg šokio mama – pirmoji mūsų prodiuserė, kuri labai didele dalimi prisidėjo prie mūsų veiklos sėkmingo gyvavimo. Visada jausime begalinį dėkingumą mūsų pirmojo urbanistinio šokio spektaklio „Feel-Link“ užkulisių ,,mokytojams“, darbuotojams, kritikams tuo metu dirbusiems čia ir savo pavyzdžiu, taikliais pastebėjimais ugdžiusiais mus: Audroniui Imbrasui, Jolitai Balandytei, Vaidui Jauniškiui, Agnei Tuskevičiūtei, Laurai Kazulėnienei, Vladai Kalpokaitei, Eglei Jovaišaitei, Ingridai Ragelskienei, a.a. Vitai Mozūraitei.
Mums atėjusiems iš gatvės šokio lauko, iš gatvės šokio ratukų, kovų, jie parodė ir atvėrė daugiau galimybių, drąsino, palaikė, skatino būti aktyviais scenos meno, teatro šokio lauko dalyviais. Mums Menų spaustuvė išlieka jauno, statančio, gal kartais ir klystančio, kartais eksperimentinio, bet visada labai tikro šiuolaikinių scenos menų meka.
– Gal turite kokių įdomių, juokingų prisiminimų iš „gyvenimo“ Menų spaustuvėje?
– Tikrai turim. Pirmasis: 2011 11 11 šokio spektaklis – „Feel-Link“. Jau pati data su nuojauta į kažkokius „linkus“. Šokame spektaklį, antroji šokio spektaklio dalis, house muzikos ritmai, intensyvus judesys, poros santykiuose – konfliktas, įveiklinama spektaklio scenografija – konteineriai, įtempta situacija scenoje ir... pasigirsta priešgaisrinės signalizacijos garsas ir balsas, kad netrukus prasidės evakuacija, žiūrovus prašoma išlikti budriais, nepanikuoti ir lėtai palikti salę. Visi ramiai sėdi. Mes tęsiame. Tą akimirką galvojome, kad kas be nutiktų, šoksim iki galo, net ir vienam likusiam žiūrovui, nors baimės ir išgąsčio buvo ir visa tai tik stiprėjo su antru ir trečiu priešgaisrinės signalizacijos pasikartojimu.
Žiūrovai sėdėjo toliau, mes niekaip nesupratom kodėl? Girdėjome kosėjančius, bet matėm sėdinčius. Pasirodo suveikė priešgaisrinė signalizacija nuo intensyvaus dūmų naudojimo spektaklio metu. Ties ketvirtu paraginimu balsas pradėjo strigti ir supratome, kad mūsų nuostabusis šviesų dailininkas Povilas Apulis arba Menų spaustuvės techninis personalas „gelbėja“ padėtį. Spektaklį baigėme, o po jo žiūrovai dėkojo, ypač už šią dalį, nes jiems ji pasirodė labai intensyvi, jaudinanti ir tikra. Ir daugumai žiūrovų atrodė, kad tai tikslingai sumanyta spektaklio dalis. Vėliau, jau kituose spektaklio rodymuose vis juokaudavome, kad trūko priešgaisrinės signalizacijos.
– Kaip manote, koks bus šiuolaikinio šokio ar šiuolaikinių scenos menų laukas, dar po 10–20 metų, Lietuvoje?
– Jeigu mes visi būsime drąsesni, aktyvesni, iškalbingesni, atjaučiantys, pilietiški ir politika domėsimės, o ne tik menu, bursimės, augsime, tai ir labiau stiprėsime kaip šiuolaikinio meno laukas ir girdėsimės toliau, plačiau ir atviriau. Stiprinsime ne tik savo, bet ir tautos, šalies identitetą, tapatybę ir nebereikės jaustis silpnesniems už užsienio scenos menų lauko atstovus. Tikime, kad jaunoji karta drauge su vyresniųjų patirtimi ir įdirbiu drauge šoks apie meilę, bendrystę ir tuo pavyzdžiu įkvėps, drąsins keisti pasaulį, keistis patiems, kad silpnės galios pozicijos ir stiprės įvairovės ir pasirinkimų laisvė drauge su atsakomybe ne žodžiais, o veiksmais ir gerais darbais.
– Kokie jūsų ateinančių metų norai ir tikslai?
– Pats didžiausias noras šiuo metu ir jau kurį laiką, kad pasibaigtų karas Ukrainoje ir putinizmui ateitų galas. Tiksluose – pagalba, kiek tik pavyksta: aukojimu, savanoryste, išreikšta pozicija.
– Linkėjimas Menų spaustuvei.
– Judėti kaip norisi ir būti su judėtojais, draugauti su judėtojais, judinti veiksmui, džiaugsmui, kritiniam mąstymui kitus. Linkime toliau sėkmingai kurti dialogą su jaunuoju kūrėju, žiūrovu ir dar plačiau atverti duris į šiuolaikinio scenos meno, šokio potencialą, galimybes ir perspektyvas tiems, kas dar mažai žino, ar tik pradeda ir labai nori sužinoti, ką gali mąslus judesys ir mūsų kūnai!
