Apie tai BNS pranešė dukra Daina Lazauskienė.
„Mirė šiąnakt“, – penktadienį BNS sakė ji.
L.Abarius gimė 1929 metais Zarasų apskrityje, baigęs Antazavės progimnaziją, 1948–1953 metais Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokėsi solinio dainavimo ir choro dirigavimo.
Mokydamasis jis dainavo ir skudučiavo Lietuvos valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje, 1953–1958 metais choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Studijuodamas vadovavo Pavilnio kultūros namų chorui, buvo Vilniaus medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio chormeisteris.
L.Abarius daug metų dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, 1988–1995 metais buvo Choro dirigavimo katedros vedėjas.
Nuo 1960 metų jis buvo Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, 1963–1981 metais vadovavo Lietuvos radijo ir televizijos mišriam chorui.
L.Abarius yra išleidęs giesmių ir mišių, romansų rinktines, sukūrė dokumentinę apybraižą, yra parašęs mišių, kantatą, poemų.
1967 metais L.Abarius pripažintas LTSR nusipelnusiu meno veikėju, 1995 metais jam skirtas Gedimino 3 laipsnio ordinas, 2016 metais – Vyriausybės kultūros ir meno premija.
L.Abarių prisimena mokiniai ir kolegos: netekome savotiško chorvedžių tėvo
Mirus choro dirigentui, kompozitoriui L.Abariui, Lietuva neteko savotiško chorvedžių tėvo, doro žmogaus, tikro inteligento, sako jo mokiniai ir kolegos.
„Lietuva neteko ideologo – taip šabloniškai sakant, bet iš tikrųjų neteko savotiško chorvedžių tėvo, kuris buvo lyg geroji dvasia visuose chorvedžių, Dainų švenčių sambūriuose, – BNS teigė dirigentas Modestas Pitrėnas. – Ir apskritai ant jo laikėsi ir religinės muzikos atlikimo tradicijos pamatas, ir profesionaliosios chorinės kultūros siekiai tapti žinomesne.“
Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui vadovaujantis ir Sankt Galeno (Šveicarija) teatro vyriausiasis dirigentas prieš porą dešimtmečių mokėsi L.Abariaus vadovaujamoje klasėje Lietuvos muzikos akademijoje.
„Tie prisiminimai tokie ryškūs, lyg tai būtų vakar, nors ir praėjo nuo to laiko kone 30 metų, kai aš pirmą kartą maestro sutikau, susipažinau ir vėliau teko garbė pas jį studijuoti, mokytis“, – prisiminė muzikas.
Jo teigimu, L.Abarių pažįsta visi, kurie susiję su chorine kultūra.
„Tai yra žmogus, kuris man buvo svarbus ne vien profesine prasme, bet ir kaip asmenybei. Man tai buvo kelrodė žvaigždė, kuri brėžė man labai konkrečius horizontus, kaip aš turėčiau politiškai save traktuoti, kas yra lietuvybė, tautiškumas, religija, koks žmogaus požiūris į kitą žmogų“, – kalbėjo M.Pitrėnas.
„Tie paprasti, atrodytų, kaimiški dalykai, jam buvo labai svarbūs, labai artimi“, – pridūrė jis.
Jis taip pat pasakojo L.Abarių prisimenantis dar iš vaikystės, kurią leido tėvų gimtinėje Antazavėje, Zarasų rajone. Iš ten kilęs ir L.Abarius.
„Antazavės bažnyčią puikiai prisimenu, tai buvo tos Baltušio parduotos vasaros, kurias leisdavau ten. Ten kartkartėmis sutikdavau ir mūsų mylimą L.Abarių, kuris ten kartais atvykdavo pavargonuoti“, – sakė dirigentas.
Jis tvirtino, kad neformalūs santykiai su L Abariumi jam buvo svarbūs „žmogiškame kelyje“, o kūrybiniame tai – „neįkainojamos patirtys“.
„Tokių žmonių reta“
Berniukų choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis BNS teigė, kad L.Abarius buvo be proto doras ir mandagus žmogus – tikras inteligentas, kokių reta.
„Lietuva neteko labai gero muzikanto, labai doro žmogaus. Turbūt nebuvo nė vieno žmogaus, kurį jis įžeistų arba kuriam neatsilieptų prašant, arba kuriam jis nerodytų dėmesio, jis visada mielai bendraudavo. Jis buvo toks seno sukirpimo inteligento pavyzdys“, – pasakojo muzikas.
„Jeigu su moterimi pasisveikina, būtinai ranką pabučiuoja, būtinai pasako komplimentą – tokių žmonių reta. Mes sakydavome, kad jis lyg seno sukirpimo inteligentas“, – pridūrė jis.
Jis pasakojo dirbęs kartu su L.Abariumi Lietuvos muzikos akademijoje, palaikęs šiltus santykius.
Dirigentas taip pat pabrėžė Dainų švenčių metu skambėjusios „Lietuva brangi“ interpretaciją.
„Publika laukdavo, kada jis išeis į sceną su savo nepakartojamu mostu. Jis turėjo unikalią dirigavimo techniką, kuri priversdavo susimąstyti ir būti dėmesingam“, – pasakojo V.Miškinis.
Jis pabrėžė, kad L.Abariaus rankraščius reikėtų išleisti, nes jie vertingi muzikine prasme.
„Tai neįkainojama patirtis“, – tvirtino „Ąžuoliuko“ vadovas“.
Buvęs Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, kompozitorius L.Abarius mirė penktadienį Vilniuje eidamas 93-iuosius metus.
